„Santaka“ / Iš krašto istorijos

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2007-07-18 20:19

Dalinkitės:  


Iš krašto istorijos

Senojo Tarpuraisčių sodžiaus žmonių gyvenimas ir buitis



Is­to­ri­nė praei­tis ir da­bar­tis – ma­no gy­ve­ni­mo cre­do. Stu­di­jų me­tais su­si­pa­ži­nau su švie­saus at­mi­ni­mo Vil­niaus uni­ver­si­te­to dės­ty­to­jais – is­to­ri­jos moks­lų dr. pro­f. Pra­ne Dun­du­lie­ne ir ar­cheo­lo­gu, is­to­ri­jos moks­lų dr. doc. Pra­nu Ku­li­kaus­ku. Moks­li­nio-ti­ria­mo­jo dar­bo pra­dme­nis su­kau­piau et­nog­ra­fi­nė­se eks­pe­di­ci­jo­se, stu­den­tų moks­li­nė­je drau­gi­jo­je. Dirb­da­mas pe­da­go­gi­nį dar­bą gim­ti­nė­je, moks­lei­vius su­pa­žin­di­nau su vie­to­vių is­to­ri­ne praei­ti­mi ar­ti­miau nei su ideo­lo­gi­zuo­tų va­do­vė­lių tu­ri­niu. Nuo­šir­di bi­čiu­lys­tė sie­ja su Gab­rie­le Ka­ra­lie­ne. Il­gus me­tus va­do­va­vau jau­nų­jų kraš­to­ty­ri­nin­kų bū­re­liui prie be­si­ku­rian­čio kraš­to­ty­ros mu­zie­jaus. Ra­jo­no gar­bę „gy­niau“ kraš­to­ty­ros dar­bų res­pub­li­ki­nė­se ap­žiū­ro­se.

Mo­nog­ra­fi­jų „Tar­pu­rais­čių so­džius“ dvi­to­mis ir „Pi­lia­kal­nių apy­lin­kės is­to­ri­niai-et­nog­ra­fi­niai bruo­žai“ bu­vo įver­tin­ti ati­tin­ka­mai pir­mo ir ant­ro laips­nio dip­lo­mais. So­viet­me­čiu ra­šy­to­se mo­nog­ra­fi­jo­se te­ko pri­kai­šio­ti daug „žai­bo­lai­džių“ (ci­ta­tų iš V.Le­ni­no ir ki­tų vei­kė­jų raš­tų), nu­ty­lint kar­čią tie­są. Neat­si­tik­ti­nai pa­ra­šiau ant­ruo­sius mo­nog­ra­fi­jų va­rian­tus, fak­tus api­bend­rin­da­mas iki šių die­nų.

Tar­pu­rais­čių so­džiu­mi įvar­di­jau Ož­nu­ga­rio ir Stir­niš­kių kai­mų te­ri­to­ri­jas. Čia pra­bė­go ma­no ba­sa­ko­jė vai­kys­tė, pa­žin­tis su vie­tos gy­ven­to­jais. Pa­na­šus li­ki­mas sie­ja ir su Pi­lia­kal­niais. Vie­to­vės is­to­ri­nės praei­ties pa­grin­du pa­ra­šiau dip­lo­mi­nį dar­bą, pra­len­ku­sį dip­lo­mi­nio dar­bo apim­ties rei­ka­la­vi­mus, o res­pub­li­ki­nė­je dip­lo­mi­nių dar­bų ap­žiū­ro­je įver­tin­tą pir­mo laips­nio dip­lo­mu ir pi­ni­gi­ne pre­mi­ja.

Pi­lia­kal­nie­čiams iš­te­sė­jau duo­tą pa­ža­dą: bib­lio­te­kai per­da­viau mo­nog­ra­fi­ją apie šį kraš­tą su že­mė­la­pių prie­du. Bi­čiu­liai už­ra­ši­nė­ja vie­to­var­džius ir ki­tą tau­to­sa­ki­nę me­džia­gą. Ją api­bend­ri­nus pra­si­plės mo­nog­ra­fi­jos tu­ri­nys.

„San­ta­kos“ skai­ty­to­jams šian­dien siū­lau pa­var­ty­ti mo­nog­ra­fi­jos „Tar­pu­rais­čių so­džius“ pus­la­pius.



Tar­pu­rais­čių so­džius

XIX a. pr. Vil­ka­viš­kio ap­skr., Pae­že­rių miš­ko iš­kirs­to­je lau­ky­mė­je, Va­la­kų re­for­mos nuo­sta­tuo­se pa­tvir­tin­tų gat­vi­nių-rė­ži­nių kai­mų pa­grin­du kū­rė­si Ož­nu­ga­rio ir Stir­niš­kių kai­mai. Mo­nog­ra­fi­jo­je juos pa­va­di­nau Tar­pu­rais­čių so­džiu­mi.

Trum­pa­kai­mio so­dy­bos iš­si­ri­kia­vo pie­ti­nė­je Vilkaviškio–Gižų vieš­ke­lio pu­sė­je, nes prieš­prie­šiais bu­vo vien­kie­my­je gy­ve­nu­sio ūki­nin­ko že­mės val­da. Ož­nu­ga­rio kai­me že­mės ga­vu­sių sa­vi­nin­kų rė­žiai li­ko neužs­ta­ty­ti tro­be­siais. Ne­der­lin­go dir­vo­že­mio rė­žiuo­se ap­si­gy­ve­no at­kak­liau­si nau­ja­ku­riai. Jie for­ma­vo kraš­to­vaiz­dį, ne­pra­ras­da­mi en­tu­ziaz­mo ir op­ti­miz­mo. Nea­be­jin­gi ša­lu­ti­niams vers­lams ga­mi­no ša­ka­liu­kus, iš saus­ša­kių ri­šo “pun­de­lius” pra­ku­rams. Miš­ke rin­ko uo­gas, gry­bus, vais­ta­žo­les ir par­da­vi­nė­jo mies­tie­čiams. Jau­ni­mas už­dar­bia­vo pas Krūs­mar­gio, Ba­ra­gi­nės, Znoč­kų ir to­li­mes­nių kai­mų ūki­nin­kus.

So­džiaus kil­mę, gy­ven­to­jų bui­tį ir dva­si­nę kul­tū­rą per­tei­kiau ne­pag­ra­žin­tą. Švie­saus at­mi­ni­mo ži­la­gal­viai se­no­liai pa­dė­jo pie­ši­niuo­se-re­konst­ruk­ci­jo­se at­kur­ti taip va­di­na­mą dū­mi­nę stu­bą su ūki­nės pa­skir­ties tro­be­siais. Jie su­pa­žin­di­no su ama­tais, pa­samp­ro­ta­vi­mais, ko­dėl kap­sai šai­pė­si iš za­na­vy­kiš­kų dip­kų (me­di­nių klum­pių) ir il­gų avi­kai­lio skran­dų. Ste­bi­no gy­ven­to­jų su­ma­nu­mas – na­mų apy­vo­kos reik­me­nų ga­my­bai bu­vo pa­nau­do­ja­mi dre­vė­tų me­džių ka­mie­nai, ša­kos. Uni­ver­sa­lu­mu iš­si­sky­rė pies­ta, iš­skap­tuo­ta iš tri­ša­kės ąžuo­lo vir­šū­nės. Il­ga­ko­jis vą­šas, skir­tas mai­šy­ti puo­de sriu­bą, ver­da­mą duon­pe­čio (duon­ke­pės) ža­ri­jo­se. Mi­ty­bos ra­cio­ne pri­de­ra­ma vie­ta te­ko pie­vų ir miš­ko gė­ry­bėms.

So­die­čiai įti­ki­nė­jo, kad prū­sai (vo­kie­čiai) Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais vy­rus at­pra­ti­no va­sa­rą vaikš­čio­ti su bal­to­mis li­no dro­bės kel­nė­mis ir bal­ti­niais, už­leis­tais ant jų. Prū­sai lau­kuo­se su­gau­tam vy­rui su­glem­žę sterb­lę nu­rėž­da­vo pei­liu.

Jau­nuo­liai šei­mas kū­rė be tur­ti­nio iš­skai­čia­vi­mo, nors gi­mi­nai­čiai ir ne­pri­tar­da­vo ve­dy­boms. Su­tuok­ti­niai, užau­gę dau­gia­vai­kė­se šei­mo­se, su­si­lauk­da­vo ma­žiau pa­li­kuo­nių. Bu­vo di­de­lis vai­kų iki vie­ne­rių me­tų am­žiaus mir­tin­gu­mas. Liau­dies me­di­ci­no­je pa­ste­bi­mi deg­ra­da­ci­jos pėd­sa­kai. Žem­dir­bių bui­tis ir dva­si­nis pa­sau­lis ap­gaub­tas prie­ta­rų ir ma­gi­jos. Tai ma­ža­raš­tiš­ku­mo ir pa­slap­tin­gų gam­tos reiš­ki­nių kel­tos bai­mės pa­sek­mė.

So­džiaus švie­suo­liai, su­pras­da­mi moks­lo nau­dą, vai­kus mo­kė da­rak­to­ri­nė­se ir vals­ty­bi­nė­se pra­džios mo­kyk­lo­se. Pa­nai­ki­nus lie­tu­viš­kos spau­dos drau­di­mą, su­skub­ta rū­pin­tis pra­di­nės mo­kyk­los stei­gi­mu Stir­niš­kiuo­se.

Gy­ven­to­jų dva­si­nės kul­tū­ros šal­ti­nis bu­vo sa­vi­tos tra­di­ci­jos, pa­pro­čiai, tur­tin­gas že­mės var­dy­nas. Oro pro­gno­zės, pa­ly­gi­ni­mai, pa­tar­lės, ga­vę pra­džią ty­ri­nė­to­se apy­lin­kė­se, pri­lygs­ta gy­ve­ni­miš­kiems pa­ste­bė­ji­mams, ge­ra­no­riš­kiems pa­mo­ky­mams.



Gam­ta ir žmo­nės

For­muo­jan­tis vie­to­vės rel­je­fui, svar­bią įta­ką da­rė tirps­tan­tis le­dy­nas ir vė­jo pus­to­mas smė­lis. Še­šu­pės ir Raus­vės upių ba­sei­ne, Gurb­ši­lio vie­to­vė­je, vė­jo su­neš­tos ko­pos apau­go miš­ku. Trum­pa­lai­kių ke­lio­nių mė­gė­jams ne­ver­ta bil­dė­ti į pa­jū­rį, kai ko­pų esa­ma Vil­ka­viš­kio pa­šo­nė­je. Ši­le ga­li­ma pa­si­gro­žė­ti gam­tos kū­ri­niu, pail­sė­ti, gry­bų pri­si­rink­ti.

Per Stir­niš­kius drie­kė­si išil­gi­nė ko­pa. Ož­nu­ga­rio kai­me le­dy­nas pa­li­ko stam­biag­rū­džio žvy­ro ir mo­lio su kal­kak­me­niais mo­re­ną, vie­tos gy­ven­to­jų pra­min­tą Kal­ne­liu. Du­bu­riai tarp ko­pų, pri­si­pil­dę van­dens ir są­na­šų, už­pel­kė­jo. Stir­niš­kių pel­kės šiau­ri­nė da­lis li­ko už miš­ko kvar­ta­li­nės li­ni­jos. At­vi­ri van­dens tel­ki­niai ta­po lau­ki­nių paukš­čių bu­vei­ne.

Vil­ka­viš­kio kraš­to mu­zie­jaus ir jo fi­lia­lo, dr. V.Ku­dir­kos klė­te­lės, fon­duo­se sau­go­mi ar­cheo­lo­gi­niai ra­di­niai: tit­na­gi­niai ir ak­me­ni­niai kir­ve­liai, ova­lo for­mos buo­žė, ras­ti Stir­niš­kiuo­se, Pae­že­riuo­se prie Gul­bi­no eže­ro, Rū­dos kai­me, An­tu­piuo­se prie Žel­va­ba­lės. Vien­pu­sis kau­li­nis že­berk­las, ras­tas Opš­rū­tuo­se, dvi­pu­sis – Žiū­rių Gu­de­lių kai­me yra se­niau­si apy­lin­kė­se (me­zo­li­to lai­ko­tar­pio) pa­skui žvė­rių kai­me­nes kla­jo­ju­sių žmo­nių dar­bo ir žve­jy­bos reik­me­nys.

XIX a., in­ten­sy­vė­jant žmo­nių ūki­nei veik­lai, bu­vo ker­ta­mas Pae­že­rių miš­ko ma­sy­vas. Iš­kirs­to miš­ko aikš­te­lės, iš­ro­vus kel­mus, pa­ša­li­nus ak­me­nis ir su­kul­tū­ri­nus dir­vo­že­mį, ta­po be­si­ku­rian­čių kai­mų užuo­maz­go­mis.

Stir­niš­kių kai­mo sen­bu­vio J.Stan­ke­vi­čiaus ant­ro­ji žmo­na M.Šu­kaus­kai­tė-Stan­ke­vi­čie­nė per­pa­sa­ko­jo gir­dė­tus tė­vų at­si­mi­ni­mus, kaip kū­rė­si Stir­niš­kių kai­mas: „Poš­kė­jo kir­viai, lau­žuo­se de­gė me­džių ša­kos, krū­mai. Stir­nos tik nak­ti­mis iš­drįs­da­vo išei­ti iš miš­ko...“

Stir­niš­kių ir Ož­nu­ga­rio kai­mų nau­ja­ku­riai ga­vo 3 mar­gų (1,68 ha) že­mės skly­pus. Pa­gal že­mės plo­tą rė­žiuo­se Trum­pa­kai­mis – se­niau­sia kai­mo da­lis. Il­ga­kai­mio gy­ven­to­jams prie Gurb­ši­lio ši­lo dėl že­mės sty­giaus ati­te­ko siau­riau­si rė­žiai. Esant že­mės pa­klau­sai, bu­vo su­pro­jek­tuo­ta ant­ro­ji Stir­niš­kių li­ni­ja – kaip Il­ga­kai­mio prie­dė­lis. Gy­ven­to­jai, kaip ir pir­mie­ji nau­ja­ku­riai, ga­vo 3 mar­gų dy­džio že­mės rė­žius.

Vals­tie­čių dū­mi­nės stu­bos ir kluo­nai (vė­les­niais me­tais at­nau­jin­ti) ga­lais bu­vo at­suk­ti į kai­mo gat­vę. Kie­mų gi­lu­mo­je sto­vė­jo tvar­tai ir klė­tys. Bu­raus­kų, Ra­ma­naus­kų, Stan­ke­vi­čių so­dy­bo­se stu­bos šo­nu at­gręž­tos į ke­lią. Me­di­niai so­dy­bų sta­ti­niai gū­žė­si po dviš­lai­čiais šiau­di­niais sto­gais. Kie­mus sky­rė tar­pi­nės tvo­ros. Dū­mi­nės stu­bos il­giau­siai iš­li­ko Ož­nu­ga­rio kai­me P.Ži­lai­čio ir Stir­niš­kiuo­se J.Ku­raus­ko so­dy­bo­se. J.Ku­raus­kas tė­vų sta­ty­tą stu­bą per­sta­tė 1939–1942 me­tais.

1905 m. gais­ras nu­siau­bė Trum­pa­kai­mio so­dy­bas. 1920 m. Il­ga­kai­my­je gais­rą su­kė­lė Var­nai­tu­kas iš ant­ro­sios Stir­niš­kių li­ni­jos, kerš­tau­da­mas tė­vui už ber­ži­nę ko­šę, ku­rios nu­si­pel­nė zy­lio­da­mas ap­link tro­be­sius su de­gan­čiu šluot­ra­žiu. Gais­ra­vie­tė­se li­ko neat­kur­tų so­dy­bų, ki­tos sa­vai­me ny­ko, ap­leis­tos nu­se­nu­sių gy­ven­to­jų.

1827 m. gy­ven­to­jų su­ra­šy­mo duo­me­ni­mis, Stir­niš­kiuo­se bu­vo 10 so­dy­bų. 1902 m. 52 so­dy­bo­se gy­ve­no 242 gy­ven­to­jai. Ož­nu­ga­rio kai­mo 3 so­dy­bo­se ir Pa­so­do­je (miš­ko ei­gu­vo­je) bū­ta 14 gy­ven­to­jų.

Pel­ky­nai, ap­glė­bę Tar­pu­rais­čių so­džiaus vals­tie­čių so­dy­bas, šim­ta­me­čiai me­džiai prie jų su­si­lie­jo į vien­ti­są gam­tos ir žmo­gaus su­kur­tą kraš­to­vaiz­dį. Me­džiai so­dy­boms tei­kė jau­ku­mo, sau­go­jo nuo vė­jo ir snie­go pū­gų. Prieš lan­gus, prie stu­bų, pi­nu­čių, len­te­lių tvo­ro­mis ati­tver­tuo­se dar­že­liuo­se žy­dė­jo gė­lės. Anot P.Vi­šins­kio, dar­že­lis – vi­sas mer­gai­čių tur­tas ir džiaugs­mas. Jei­gu dar­že­lio nė­ra ar­ba jis ap­leis­tas, va­di­na­si, ta­me na­me nė­ra mer­gai­tės. Mer­ge­lės di­džia­vo­si sa­vo gė­ly­nė­liais. Ku­rios dar­že­lis pui­kes­nis ir gra­žes­nis, ta mer­gai­tė ki­tų aky­se sto­vė­jo aukš­čiau.



Si­gi­tas ŠI­LEI­KA



(Bus daugiau)






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Popiežius Pranciškus palaimino Lietuvos žmones
* Vilkaviškio rajone nebelieka migracijos padalinio
* Vizito pas medikus mokestis drausmintų ir mažintų pacientų eiles
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ką kilnojo – gyrą ar svarstį?
Didelis metalinis rutulys su rankena jėgai ugdyti vadintinas svarsčiu. Taigi stipruoliai varžosi kilnodami svarstį, bet ne gyrą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas