|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2007-07-18 19:52
Šimtametį Feliksą Viltrakį pasveikino Vilkaviškio „Sodros“ direktorius Jonas Zinkevičius ir personalo specialistė Snieguolė Adomaitienė.Birutė NENĖNIENĖ Šis pirmadienis pilviškiečių Felikso ir Liudvikos Viltrakių namuose buvo kiek kitoks nei eilinės pagyvenusių žmonių dienos, nes sugužėjo daug svečių. To lankymosi priežastis tikrai rimta: dokumentai „išdavė“, jog Feliksui Viltrakiui liepos 15-ąją sukako šimtas metų. Kiekvieną rajono gyventoją, sulaukusį tokio garbaus amžiaus, jau kelinti metai į namus pasveikinti nuvyksta „Sodros“ bei rajono Savivaldybės vadovai. Šįkart pilviškiečiui tradicinę senoliams parenkamą dovaną – šiltą apklotą – įteikė „Sodros“ direktorius J.Zinkevičius, ranką spaudė rajono meras A.Bagušinskas ir Savivaldybės administracijos direktorius S.Kasparaitis, juostą su įaustu skaičiumi 100 užjuosė Pilviškių seniūno pavaduotoja Nijolė Juraitienė. Šimtametis buvo pagerbtas ir pasveikintas su gėlėmis, jam linkėta sveikatos, žvalumo, tolesnio gražaus gyvenimo. „Kaltininkas“ plačia šypsena sutiko sveikintojus ir visą bendravimo laiką laidė juokelius. „Jis visą gyvenimą toks – nieko neįžeisdamas daug ką pasako taikliai ir su humoru“, – aiškino sūnus Stasys. Vilniuje gyvenantis sūnus su žmona Galina dažnai aplanko tėvus, tačiau šį kartą atvažiavo specialiai, kad kartu su kitais žmonėmis pasidžiaugtų tėvelio nueitu gyvenimo keliu. Viltrakiai į Pilviškius atsikėlė prieš septyniolika metų, netoli Barzdų palikę savo vienkiemio sodybą, kurioje garbaus amžiaus sutuoktiniams, išleidusiems vaikus, gyvenimas apsunko. Ta sodyba įkurta Felikso senelių, ten ir jo giminės šaknys. Pilviškiuose Viltrakiai seniai apsiprato, prie namelio jau išvešėjo Felikso pasodinti kaštonai. Bet tėviškės medžiai ir laukai gana dažnai į mintis įsipina, kartais sapnuojasi, sužadina ilgesį ir gailumą to, kas niekados negrįš. Lygiai taip pat į prisiminimus abu senolius nukelia visai netoliese esančiu geležinkeliu pradunksintys traukiniai – jų aidas girdisi pilviškiečių troboje. 1949 metų kovo mėnesį Pilviškių geležinkelio stotyje jie su daugeliu aplinkinių kaimų gyventojų buvo įsodinti į prekinius vagonus ir išvežti į Sibirą. Čia, netoliese dabartinių Viltrakių namų, kaip tik stovi tremtį primenantis paminklas. Nei jubiliatas, nei gerokai silpnesnės sveikatos jaunesnė jo žmona apie tremtį ir gyvenimą toli nuo tėvynės nekalba su nuoskauda ar pykčiu, nieko nekaltina – net tų žmonių, kurie trėmė. „Jiems buvo duota užduotis, todėl ją vykdė“, – sakė senolis. Aišku, skaudu buvo palikti namus ir visą jaunos šeimos užsigyventą turtą. Į prekinį vagoną įlipo su didžiausiu turtu – dviem mažamečiais sūneliais: trečius pradėjusiu Stasiu ir vyresniu Vytautu, kartu buvo ištremta ir Felikso močiutė. Kaimynas, girtuoklėlis rusas, buvo perspėjęs, jog išveš ir Viltrakius (mat, „buožės“, gyveno tvarkingai, dirbo 22 hektarus žemės). Tačiau jie atsidavė likimui, nes matė, jog išsislapstyti nepavyks – niekas nenorėjo ilgėliau priglausti šeimos su mažais vaikais. Pasak Viltrakių, sunkiausia buvo ištverti septyniolika dienų trukusią kelionę iki Irkutsko srities Chazargaisko rajono. Sunkūs buvo ir pirmieji metai. O apie tolesnį gyvenimą pasakojimas – beveik šviesus. Darbo nesibaidantys suvalkiečiai džiaugėsi gavę dirbti žemės, augino gyvulių, jiems buvo patikėta prižiūrėti tarybinio ūkio kiaulių fermą. Tremtiniai vietos gyventojus išmokė lietuviškos tvarkos. Šaltis ir badas jau negrasino, nes miškas šildė malkomis, maitino uogomis. Antrais gyvenimo metais Liudvika Viltrakienė įsigudrino rinkti miško uogas, jas veždavo parduoti į Irkutską. Paskui jau nusišerdavo ir kiaulių, mėsą parduodavo taip pat Irkutske. Prasigyveno, namą įsirengė. Į Lietuvą Viltrakiai sugrįžo po Stalino mirties. Tremtiniai buvo susitaupę tiek, kad galėjo atsipirkti savo sodybą. Tolesnis gyvenimas sukosi kolūkio laukuose ir fermose. „Kai pagalvoji, visokių sunkumų buvo, bet jau viskas praėjo ir nėra ko bloguoju minėti“, – sakė senolis. Tremtyje gimė trečias vaikas – dukrytė, tačiau teišgyveno aštuonis mėnesius. 1992 metais sūnus Stasys buvo nuvykęs aplankyti tremties vietų ir kapelio. Tėvai nusprendė geriau nejudinti jos amžinojo poilsio vietos, todėl sesers kaulelių neparvežė į Lietuvą. Prieš kelerius metus mirė vyresnysis Viltrakių sūnus. Dabar senoliai artimiausiais ryšiais susieti su sūnaus Stasio šeima. „Jei kalbant apie aviaciją kur nors išgirsite Viltrakių pavardę, tai ten būsime mes“, – prisipažino Stasys. Nuo vaikystės svajojęs apie lakūno profesiją, jaunesnysis Viltrakių sūnus visą gyvenimą juo ir buvo. Baigęs mokslus, tapo borto inžinieriumi ir skraidė lėktuvais IL-14, JAK-40. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, laineriu TU-134 į įvairias pasaulio šalis kelerius metus skraidino Lietuvos Vyriausybę. Dabar jis dirba Vilniaus oro uoste aerodromo tarnybos inžinieriumi. Tėvo keliu pasuko ir bendravardis vyresnysis sūnus Stasys. Jis dabar Boing 737-400 kapitonas, skraido įvairiais maršrutais. Jaunėlis Darius – „Air Baltik“ antžeminių tarnybų direktorius. Senolio sūnus Stasys sakė, jog skraidydamas turėdavo galimybę pasiimti ir savo šeimos narius, per metus gaudavo vieną nemokamą kelionę. Tačiau tėvų taip ir neprikalbino pakilti į padangę, kad galėtų ir jiems parodyti, kokia graži žemė iš aukštai. Feliksas ir Liudvika Viltrakiai jaučiasi laimingi žemėje nugyvenę tuos jiems skirtus ilgus metus. Sutuoktiniai niekada neprarado vilties, jog ir sunkiausiais atvejais galima rasti išeitį. Publikuota: 2007-07-18 19:52:07 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas * NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo * Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|