„Santaka“ / Pilviškiuose gyvenančius se­no­lius pa­lai­kė dar­bas ir vil­tis

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2007-07-18 19:52

Dalinkitės:  


Šimtametį Feliksą Viltrakį pasveikino Vilkaviškio „Sodros“ direktorius Jonas Zinkevičius ir personalo specialistė Snieguolė Adomaitienė.

Pilviškiuose gyvenančius se­no­lius pa­lai­kė dar­bas ir vil­tis

Birutė NENĖNIENĖ


Pas­vei­ki­na šim­ta­me­čius

Šis pir­ma­die­nis pil­viš­kie­čių Fe­lik­so ir Liud­vi­kos Vilt­ra­kių na­muo­se bu­vo kiek ki­toks nei ei­li­nės pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių die­nos, nes su­gu­žė­jo daug sve­čių. To lan­ky­mo­si prie­žas­tis tik­rai rim­ta: do­ku­men­tai „iš­da­vė“, jog Fe­lik­sui Vilt­ra­kiui lie­pos 15-ąją su­ka­ko šim­tas me­tų.

Kiek­vie­ną ra­jo­no gy­ven­to­ją, su­lau­ku­sį to­kio gar­baus am­žiaus, jau ke­lin­ti me­tai į na­mus pa­svei­kin­ti nu­vyks­ta „Sod­ros“ bei ra­jo­no Sa­vi­val­dy­bės va­do­vai. Šį­kart pil­viš­kie­čiui tra­di­ci­nę se­no­liams pa­ren­ka­mą do­va­ną – šil­tą ap­klo­tą – įtei­kė „Sod­ros“ di­rek­to­rius J.Zin­ke­vi­čius, ran­ką spau­dė ra­jo­no me­ras A.Ba­gu­šins­kas ir Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rius S.Kas­pa­rai­tis, juos­tą su įaus­tu skai­čiu­mi 100 už­juo­sė Pil­viš­kių se­niū­no pa­va­duo­to­ja Ni­jo­lė Ju­rai­tie­nė. Šim­ta­me­tis bu­vo pa­gerb­tas ir pa­svei­kin­tas su gė­lė­mis, jam lin­kė­ta svei­ka­tos, žva­lu­mo, to­les­nio gra­žaus gy­ve­ni­mo.




Pri­gi­jo ir Pil­viš­kiuo­se

„Kal­ti­nin­kas“ pla­čia šyp­se­na su­ti­ko svei­kin­to­jus ir vi­są bend­ra­vi­mo lai­ką lai­dė juo­ke­lius. „Jis vi­są gy­ve­ni­mą toks – nie­ko neį­žeis­da­mas daug ką pa­sa­ko taik­liai ir su hu­mo­ru“, – aiš­ki­no sū­nus Sta­sys.

Vil­niu­je gy­ve­nan­tis sū­nus su žmo­na Ga­li­na daž­nai ap­lan­ko tė­vus, ta­čiau šį kar­tą at­va­žia­vo spe­cia­liai, kad kar­tu su ki­tais žmo­nė­mis pa­si­džiaug­tų tė­ve­lio nuei­tu gy­ve­ni­mo ke­liu.

Vilt­ra­kiai į Pil­viš­kius at­si­kė­lė prieš sep­ty­nio­li­ka me­tų, ne­to­li Barz­dų pa­li­kę sa­vo vien­kie­mio so­dy­bą, ku­rio­je gar­baus am­žiaus su­tuok­ti­niams, iš­lei­du­siems vai­kus, gy­ve­ni­mas ap­sun­ko. Ta so­dy­ba įkur­ta Fe­lik­so se­ne­lių, ten ir jo gi­mi­nės šak­nys. Pil­viš­kiuo­se Vilt­ra­kiai se­niai ap­si­pra­to, prie na­me­lio jau iš­ve­šė­jo Fe­lik­so pa­so­din­ti kaš­to­nai. Bet tė­viš­kės me­džiai ir lau­kai ga­na daž­nai į min­tis įsi­pi­na, kar­tais sap­nuo­ja­si, su­ža­di­na il­ge­sį ir gai­lu­mą to, kas nie­ka­dos ne­grįš. Ly­giai taip pat į pri­si­mi­ni­mus abu se­no­lius nu­ke­lia vi­sai ne­to­lie­se esan­čiu ge­le­žin­ke­liu pra­dunk­sin­tys trau­ki­niai – jų ai­das gir­di­si pil­viš­kie­čių tro­bo­je. 1949 me­tų ko­vo mė­ne­sį Pil­viš­kių ge­le­žin­ke­lio sto­ty­je jie su dau­ge­liu ap­lin­ki­nių kai­mų gy­ven­to­jų bu­vo įso­din­ti į pre­ki­nius va­go­nus ir iš­vež­ti į Si­bi­rą. Čia, ne­to­lie­se da­bar­ti­nių Vilt­ra­kių na­mų, kaip tik sto­vi trem­tį pri­me­nan­tis pa­mink­las.




Pyk­čio ir nuo­skau­dos ne­lai­ko

Nei ju­bi­lia­tas, nei ge­ro­kai silp­nes­nės svei­ka­tos jau­nes­nė jo žmo­na apie trem­tį ir gy­ve­ni­mą to­li nuo tė­vy­nės ne­kal­ba su nuo­skau­da ar pyk­čiu, nie­ko ne­kal­ti­na – net tų žmo­nių, ku­rie trė­mė. „Jiems bu­vo duo­ta už­duo­tis, to­dėl ją vyk­dė“, – sa­kė se­no­lis.

Aiš­ku, skau­du bu­vo pa­lik­ti na­mus ir vi­są jau­nos šei­mos už­si­gy­ven­tą tur­tą. Į pre­ki­nį va­go­ną įli­po su di­džiau­siu tur­tu – dviem ma­ža­me­čiais sū­ne­liais: tre­čius pra­dė­ju­siu Sta­siu ir vy­res­niu Vy­tau­tu, kar­tu bu­vo iš­trem­ta ir Fe­lik­so mo­čiu­tė. Kai­my­nas, gir­tuok­lė­lis ru­sas, bu­vo per­spė­jęs, jog iš­veš ir Vilt­ra­kius (mat, „buo­žės“, gy­ve­no tvar­kin­gai, dir­bo 22 hek­ta­rus že­mės). Ta­čiau jie atsidavė likimui, nes ma­tė, jog iš­si­slaps­ty­ti ne­pa­vyks – nie­kas ne­no­rė­jo il­gė­liau pri­glaus­ti šei­mos su ma­žais vai­kais.



Žmo­gus daug ką ga­li

Pa­sak Vilt­ra­kių, sun­kiau­sia bu­vo iš­tver­ti sep­ty­nio­li­ka die­nų tru­ku­sią ke­lio­nę iki Ir­kuts­ko sri­ties Cha­zar­gais­ko ra­jo­no. Sun­kūs bu­vo ir pir­mie­ji me­tai. O apie to­les­nį gy­ve­ni­mą pa­sa­ko­ji­mas – be­veik švie­sus.


Dar­bo ne­si­bai­dan­tys su­val­kie­čiai džiau­gė­si ga­vę dirb­ti že­mės, au­gi­no gy­vu­lių, jiems bu­vo pa­ti­kė­ta pri­žiū­rė­ti ta­ry­bi­nio ūkio kiau­lių fer­mą. Trem­ti­niai vie­tos gy­ven­to­jus iš­mo­kė lie­tu­viš­kos tvar­kos. Šal­tis ir ba­das jau ne­gra­si­no, nes miš­kas šil­dė mal­ko­mis, mai­ti­no uo­go­mis.

Ant­rais gy­ve­ni­mo me­tais Liud­vi­ka Vilt­ra­kie­nė įsi­gud­ri­no rink­ti miš­ko uo­gas, jas vež­da­vo par­duo­ti į Ir­kuts­ką. Pas­kui jau nu­si­šer­da­vo ir kiau­lių, mė­są par­duo­da­vo taip pat Ir­kuts­ke. Pra­si­gy­ve­no, na­mą įsi­ren­gė. Į Lie­tu­vą Vilt­ra­kiai su­grį­žo po Sta­li­no mir­ties. Trem­ti­niai bu­vo su­si­tau­pę tiek, kad ga­lė­jo at­si­pirk­ti sa­vo so­dy­bą. To­les­nis gy­ve­ni­mas su­ko­si ko­lū­kio lau­kuo­se ir fer­mo­se.

„Kai pa­gal­vo­ji, vi­so­kių sun­ku­mų bu­vo, bet jau vis­kas praė­jo ir nė­ra ko blo­guo­ju mi­nė­ti“, – sa­kė se­no­lis.

Trem­ty­je gi­mė tre­čias vai­kas – duk­ry­tė, ta­čiau teiš­gy­ve­no aš­tuo­nis mė­ne­sius. 1992 me­tais sū­nus Sta­sys bu­vo nu­vy­kęs ap­lan­ky­ti trem­ties vie­tų ir ka­pe­lio. Tė­vai nu­spren­dė ge­riau ne­ju­din­ti jos am­ži­no­jo poil­sio vie­tos, to­dėl se­sers kau­le­lių ne­par­ve­žė į Lie­tu­vą.

Prieš ke­lerius me­tus mi­rė vy­res­ny­sis Vilt­ra­kių sū­nus. Da­bar se­no­liai ar­ti­miau­siais ry­šiais su­sie­ti su sū­naus Sta­sio šei­ma.



Gy­ve­ni­mas pa­dan­gė­je

„Jei kal­bant apie avia­ci­ją kur nors iš­gir­si­te Vilt­ra­kių pa­var­dę, tai ten bū­si­me mes“, – pri­si­pa­ži­no Sta­sys. Nuo vai­kys­tės sva­jo­jęs apie la­kū­no pro­fe­si­ją, jau­nes­ny­sis Vilt­ra­kių sū­nus vi­są gy­ve­ni­mą juo ir bu­vo. Bai­gęs moks­lus, ta­po bor­to in­ži­nie­riu­mi ir skrai­dė lėk­tu­vais IL-14, JAK-40. At­kū­rus Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bę, lai­ne­riu TU-134 į įvai­rias pa­sau­lio ša­lis ke­le­rius me­tus skrai­di­no Lie­tu­vos Vy­riau­sy­bę. Da­bar jis dir­ba Vil­niaus oro uos­te ae­rod­ro­mo tar­ny­bos in­ži­nie­riu­mi.

Tė­vo ke­liu pa­su­ko ir bend­ra­var­dis vy­res­ny­sis sū­nus Sta­sys. Jis da­bar Boing 737-400 ka­pi­to­nas, skrai­do įvai­riais marš­ru­tais. Jau­nė­lis Da­rius – „Air Bal­tik“ ant­že­mi­nių tar­ny­bų di­rek­to­rius.

Se­no­lio sū­nus Sta­sys sa­kė, jog skrai­dy­da­mas tu­rė­da­vo ga­li­my­bę pa­siim­ti ir sa­vo šei­mos na­rius, per me­tus gau­da­vo vie­ną ne­mo­ka­mą ke­lio­nę. Ta­čiau tė­vų taip ir ne­pri­kal­bi­no pa­kil­ti į pa­dan­gę, kad ga­lė­tų ir jiems pa­ro­dy­ti, ko­kia gra­ži že­mė iš aukš­tai.


Feliksas ir Liudvika Viltrakiai jau­čia­si lai­min­gi že­mė­je nu­gy­ve­nę tuos jiems skir­tus il­gus me­tus. Su­tuok­ti­niai nie­ka­da ne­pra­ra­do vil­ties, jog ir sun­kiau­siais at­ve­jais ga­li­ma ras­ti išei­tį.





Publikuota: 2007-07-18 19:52:07

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas
* NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo
* Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai