|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2007-07-13 13:55
Tris savaites Žemės ūkio skyriaus vedėju dirbantis Vitas Gavėnas į darbo subtilybes dar nespėjo įsigilinti, bet darbuotojų kompetencija sakė esąs labai patenkintas.Autorės nuotr. Kristina VAITKEVIČIENĖ
– Ką veikėte iki to laiko, kol tapote Žemės ūkio skyriaus vedėju? – Gimiau ir užaugau labai gražiame, mano širdžiai mielame Keturvalakių krašte. Baigiau Keturvalakių aštuonmetę mokyklą, vėliau – Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą Vilkaviškyje. Po to įstojau į Lietuvos žemės ūkio akademiją, kurią baigiau 1982 metais ir gavau inžinieriaus mechaniko diplomą. Keturvalakių kolūkyje mane paskyrė dirbti vyriausiuoju inžinieriumi mechaniku. Ten dirbau iki kolūkio griuvimo, paskui triūsiau bendrovėje. 2001 metais buvau išrinktas Keturvalakių žemės ūkio bendrovės pirmininku. Juo dirbau iki šiol. Taip pat esu vietinės kaimo bendruomenės pirmininkas. Jau dvidešimt penkerius metus pats dirbu žemę, auginu įvairias kultūras. – Kaip suderinsite skyriaus vadovo ir bendruomenės pirmininko pareigas, ar užteks viskam laiko? – Iš pradžių prašiau žmonių, kad jie išsirinktų kitą pirmininką, o mane atleistų nuo šitų pareigų. Keturvalakiečiai nesutiko. Šiuo metu yra paskirti du projektų vadovai, kurie prižiūri šiaudų briketų gamybos ir kultūros namų remonto projektus. Gaila, bet kasdien kaime būti negaliu. Tačiau visi susirinkimai vyksta vakare, tad juose visada dalyvausiu. – Kokią patirtį esate sukaupęs žemės ūkio srityje? – Jau trejus metus Marijampolės kolegijos inžinerijos katedroje einu baigiamųjų egzaminų komisijos pirmininko pareigas. Su Keturvalakių bendruomene esame parengę ir vykdome nemažai projektų. Regis, turiu ir teorijos, ir praktikos žinių. Visa kita įgyjama dirbant. Manau, kad šiam postui esu pakankamai subrendęs. – Kaip į Jūsų naująsias pareigas reaguoja šeima? – Žmona Dalė dirba mokytoja Keturvalakių pagrindinėje mokykloje. Aš kasdien važinėju į darbą iš namų, tad didelio pasikeitimo niekas lyg ir nejaučia. Vaikai namuose būna retai, abu Vilniuje. Sūnus Arvydas baigė Gedimino technikos universitete transporto inžinerijos mokslus, dabar studijuoja transporto vadybą ir ruošiasi apginti magistro laipsnį. Tuo pat metu jis dirba Valstybinėje kelių transporto inspekcijoje sostinėje. Dukra Daiva studijuoja Vilniaus universitete. Šiuo metu ji jau baigė du ekonomikos mokslų kursus. Laisvu nuo mokslų metu ji taip pat dirba nekilnojamojo turto agentūroje. Visi užsiėmę, tad namuose manęs nelabai kas ir pasigenda. Juolab kad ir anksčiau dažnai su reikalais važinėdavau į Vilkaviškį. – Ar nenusibos sėdėti kabinete, pripratus prie aktyvaus gyvenimo? – Tiesą sakant, uždaros patalpos mane slegia, tad kabinete būnu visada atsidaręs duris, išskyrus tuos atvejus, kai ateina interesantas. Šiaip čia ištisai nebūnu. Šiuo metu jau baigiau aplankyti seniūnijas, kur dirba mūsų specialistai. Apžiūrėjau jų darbo sąlygas. Didelių trūkumų neradau. Aišku, sąlygos skirtingos, priklausomai nuo seniūnijos. Laisvalaikiu stengiuosi pasportuoti, mėgstu pažaisti krepšinį. Su Keturvalakių krepšinio veteranų komanda esame pakviesti į Utenos rajoną sužaisti su tenykšte komanda. Dabar aktyviai sportuojame, ruošiamės. Stengiuosi pabūti gamtoje, pažvejoti. Jei tai nepavyksta, nors per televizorių stebiu laidas apie gamtą, mėgstu pažiūrėti ne tik krepšinį, bet ir futbolą, ledo ritulį, lauko teniso varžybas. – Kokias permainas žadate skyriuje ar bent jau galvojate, kad jų reikėtų? – Čia dirbantiems specialistams aš neturiu jokių priekaištų. Jie tikrai išmano savo darbą, esu ne kartą į juos kreipęsis savais reikalais ir visada išeidavau su gerais patarimais. Ir dabar sakau, kad bet kuriame kabinete atėjęs žmogus turėtų gauti naudingą informaciją. Kol kas esu adaptacijos stadijoje, bet manau, kad per seniūnijas, konsultavimo tarnybas, kitas institucijas, susijusias su žemės ūkiu, reikėtų apklausti žemdirbius, kur, jų manymu, turėtų būti panaudoti Savivaldybės kasmet skiriami pinigai. Susumavę rezultatus, sudarytume prioritetų sąrašus, kuriais ir vadovautumėmės. Dar manau, kad artojų varžybos – jau išsisėmęs renginys ir vietoje jo reikėtų sugalvoti kažką naujo, įdomesnio. Šiais metais rajone jų nebus, nes dėl užsitęsusių konkurso procedūrų nespėjome suorganizuoti rajoninio turo, kai tuo metu jau įvyko respublikinis. Jame dalyvavo vos dešimtis žemdirbių, tai kam tokios varžybos reikalingos... Dabar norėčiau paraginti sodų bendrijų pirmininkus, kitus aktyvius sodininkus, kad šie pristatytų duomenis apie gražiausiai tvarkomus kolektyvinių sodų sklypus. Jų savininkai bus apdovanoti ir dalyvaus respublikiniame konkurse. Publikuota: 2007-07-13 13:55:03 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“ * Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti? * Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|