„Santaka“ / Retro muzika primins Napoleoną Bonapartą ir Vilkaviškio dvaro istoriją

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2007-07-10 09:54

Dalinkitės:  


Retro muzika primins Napoleoną Bonapartą ir Vilkaviškio dvaro istoriją

M.K.Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas, keliaudamas po Lietuvos dvarus, skleisdamas muziką, pasakodamas apie dažnai pamirštą kultūrinį Lietuvos paveldą, nepamiršta ir apleistų dvarų, apie kuriuos išlikę mažai istorinių žinių. Dvaro, kurio didinga praeitis užžėlusi žole ir pasislėpusi tarp apgriuvusių sienų, istoriją būtina priminti ir prisiminti.

Tad liepos 14 d. 18 val. šalia buvusio Vilkaviškio dvaro fondas rengia pramoginės retro muzikos koncertą „...nuo Antano Šabaniausko iki mūsų dienų“. Solistai – Gintarė Skerytė (sopranas), Arūnas Dingelis (tenoras), Dainius Puišys (baritonas) bei Instrumentinis trio, kuriame groja muzikantai Povilas Jaraminas (fortepijonas), Jaroslavas Cechanovičius (gitara) ir Eugenijus Mikšys (bosinė gitara), dvaro praeitį prikels tango muzika, fokstrotais, lietuvių liaudies bei lietuviškų dainų motyvais.

„Bent kartą liaukimės bambėję – nusišypsokime“, – sako muzikantai, kviesdami žmones susiburti draugėn ten, kur kadaise sudėjusi ginklus prieš karą ilsėjosi imperatoriaus Napoleono didžioji kariuomenė.



Miestas tarp dviejų upių

Vilkaviškis, prisiglaudęs Šeimenos ir Vilkaujos upių santakoje, – vienas seniausių Sūduvos miestų, istorijos metraščiuose minimas nuo XVI a. pradžios.

Karalienė Bona, 1561 m. viename rašte minėdama Paširvinčio (Alvito) parapijos sienas, pamini ir Vilkaviškį. Apie miesto įsikūrimą ir tokio pavadinimo kilmę sklando galybė legendų. Tačiau, anot istorinių šaltinių, Vilkaviškis išaugo iš kaimo, įsikūrusio XVI a. antroje pusėje Birštono girios vakariniame pakraštyje.

J.Totoraičio, parašiusio Sūduvos-Suvalkijos istoriją, nuomone, Vilkaviškis atsirado kaip Prienų girios kaimelis. Tuo metu Vilkaviškio dvaras ir seniūnija priklausė Prienų seniūnui. Pats Vilkaviškio pavadinimas kildinamas iš gyventojo, pavarde Vilkas ar Vilkaujiškis, atsikėlusio iš anapus Nemuno, arba nuo Vilkaujos upelio.

Pradžioje Vilkaviškio būta tik mažo miestelio prie kelio iš Kauno į Prūsus. Bet jis plėtėsi: 1620 m. Vilkaviškyje pastatyta bažnyčia, 1660 m. miestui buvo suteiktos Magdeburgo teisės, nuo 1697 m. rugsėjo 19 d. miestelėnai galėjo didžiuotis ir savo herbu, kurio paskyrimą nulėmė garsi, tuo metu Vilkaviškyje šeimininkavusi didikų Pacų giminė. Tad ir pats herbas savo simbolika panašus į šios giminės – dviguba sidabrinė lelija raudoname lauke. Smailėjanti į apačią herbo skydo forma pabrėžia jo kilmę iš Prancūzijos.

XVII a. antroje pusėje Vilkaviškis buvo užstatytas pagal stačiakampį gotikinį planą.

XVI a. čia gyveno daug pirklių, amatininkų, nes per Vilkaviškį ėjęs kelias iš Kauno į Prūsiją. Tuo metu didžiąją bendruomenės dalį sudarė žydai, tad miestelėnai galėjo didžiuotis ir viena seniausių bei gražiausių Lietuvoje medinių sinagogų, kuri pastatyta daugiau kaip prieš 400 metų. Carinės Rusijos laikais Vilkaviškis, būdamas Mažosios Lietuvos pasienyje, tapo svarbiu gabenamos draudžiamos lietuviškos spaudos platinimo centru.

Vilkaviškyje lankantis imperatoriui Napoleonui, karo prieš Rusiją pergalės atveju, jis pažadėjęs miestą paversti mažuoju Paryžiumi.



Dvarą garsinanti tik Napoleono viešnagė

Vilkaviškis ir jo apylinkės žymūs ne vienu dvaru, apie kuriuos sukaupta daugiau ar mažiau istorinių faktų. Vilkaviškis priklauso tų dvarų sąrašui, kurių istorija pašykštėjo duomenų ateinančioms kartoms.

Bene labiausiai Vilkaviškio dvarą išgarsino istorinė aplinkybė, kad jo rūmuose 1812 m. birželio mėnesį, prieš pradėdamas karą su Rusija, buvo apsistojęs Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas. Šį įvykį užrašė klierikas (vėliau prelatas) Butkevičius.

Jis rašo, kad 1812 m. birželio 19–24 d. Vilkaviškio apylinkės keliai buvo pilni prancūzų kariuomenės – apie 250 000 karių. Napoleono kariuomenės korpusai, rinktinės, pulkai visais keliais dulkių debesyse rinkosi į Vilkaviškį. Kariuomenė buvo surikiuota laukuose, esančiuose į pietus nuo klebonijos, prie pat Vilkaviškio. Visi miestelio namai buvo užimti grafų, maršalų, generolų. Birželio 21 d. atvykęs Napoleonas apsigyveno Vilkaviškio dvare, kitų šaltinių teigimu – palapinėje, pastatytoje prie dvaro. Napoleono buvimą mieste beveik pusantro šimto metų priminė liepa kurijos sode ir girnų akmens stalas Vilkaviškio dvaro parke, prie kurio sėdėjęs imperatorius. Šiandien tai byloja tik nuotraukose įamžintos istorijos relikvijos.

Vilkaviškio dvaras buvo tik stotelė imperatoriaus planuose keliaujant į karą prieš rusus. Napoleonas savo armijai keturias dienas dvaro apylinkėse leido pailsėti, o pats dvaro parke prie akmeninio stalo su karvedžiais surengė galutinį pasitarimą dėl karo. Prieš pat žygį Imperatorius suorganizavo kariuomenės paradą miesto laukuose ir paskelbė atsišaukimą – faktišką karo pradžios paskelbimą Rusijai.

Iš čia Didžioji armija į Rusiją patraukė trimis kryptimis: pagrindinė dalis žygiavo per Kauną, kur persikėlė per Nemuną ties dabar Napoleono kalnu vadinamu Pajiesio piliakalniu. Antroji dalis patraukė į šiaurę, Rygos link, trečioji – į pietus, kad Gardine susijungtų su Imperatoriaus brolio Vestfalijos karaliaus vedamu korpusu. Išlikę pasakojimų apie didelius vilkaviškiečių patirtus nuostolius, mat reikėję tokiai didžiuliai armijai kažkur apsistoti, parūpinti maisto, pašerti žirgus...

Iki šiol šalia Gižų pieninės išlikęs kauburys, kurį, anot pasakojimų, šalmais supylė Napoleono kariai – mat ten stovėjęs Imperatorius ir žvelgęs į pražygiuojančias armijos voras.

Prie plento iš Vilkaviškio į Pilviškius, maždaug už pusantro kilometro nuo miesto, alyvomis ir brūzgais apaugusios pamirštos mirusių Napoleono karių kapinaitės.



Ištuštėjęs dvaras ir Vilkaviškio parkas

Kaip ir didžioji dalis dvarų, Vilkaviškio dvaras neišvengė „nedvariško“ likimo. 1861 m panaikinus baudžiavą dvaru imta vadinti tik dvaro sodyba su tam tikru žemės plotu. 1864–1904 m. dvare gyvenęs rusų generolas. Pirmojo pasaulinio karo metais dvare apsigyveno vokiečiai. Pasakojama, kad vėliau Vilkaviškio dvarą su 80 hektarų centru iš valstybės nupirko kunigas Karalius, tad vėliau čia įsikūrė ir Vilkaviškio vyskupijos kurija. Čia gyveno ir vyskupai Antanas Karosas ir Mečislovas Reinys.

Dvaras buvo likviduotas 1940 m., vykdant sovietinį žemės reformos įstatymą.

Antrojo pasaulinio karo metais dvaro rūmų pastatas apskritai buvo tuščias. Tuo metu ne tik ištuštėjo dvaras, tačiau ir pats miestelis buvo sugriautas, išliko tik 10 procentų pastatų. Tik po karo į dvarą vėl įžengė žmogaus koja, tačiau ne dvaro reikalais rūpintis. Čia įsikūrė Vilkaviškio tarybinio ūkio administracija.

Dabar dvare įrengti gyvenamieji butai, o kadaise buvusioje dvaro sodyboje įrengtas Vilkaviškio parkas. Jis išdėstytas netaisyklingu geometrišku planu bei užima keturių hektarų plotą. Senieji Vilkaviškio gyventojai dvaro parką vadina „miesto sodu“. Augmenija parke įvairi: be savaiminių drebulių, beržų, ąžuolų, uosių, jame auga pasodinti svetimžemiai kaštonai, robinijos, didžialapės liepos, kazokiniai kadagiai ir t. t. Iš retesnių medžių pažymėtini didžioji pocūgė ir popieržievis beržas. Šiuo metu parkas įtrauktas į dvarų saugojimo programą.



Jolita ŽALGIRYTĖ

M.K.Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo programų koordinatorė






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas