|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2007-07-05 17:30
|
|
|
„Jei šunį mušti norėsi, lazdą visada rasi“, – byloja liaudies patarlė. Tik ar visuomet tas „šunelis“ iš tikrųjų kaltas? Gal taip susiklostė aplinkybės, gal yra objektyvių priežasčių?
Tokia įžanga norėčiau pradėti atsiliepimą į straipsnį „Savivaldybės pastatas gražėja – autobusų stotis nyksta“, išspausdintą birželio 28 d. „Santakos“ laikraštyje.
Iš tiesų kiekvienas, perskaitęs straipsnį, gali susidaryti nemalonų įspūdį apie Vilkaviškio autobusų stotį. Keista, kad straipsnis išspausdintas likus tik vienai dienai iki rajono Savivaldybės tarybos posėdžio, kuriame buvo svarstomas UAB Vilkaviškio autobusų parko likimas (reorganizavimo klausimas). Kodėl ne anksčiau ar vėliau? Gal tai tik žibalo pylimas į ugnį?
Kritikoje yra tiesos ir ją prisiimame, tik gaila, kad neišklausyta kita pusė ir neįsigilinta į priežastis, kas daro tą netvarką, kodėl tas „objektas taip nusigyveno“? Nekalbėsime apie laikus, „kada prie bilietų kasų virė gyvenimas“, nes tada Vilkaviškio autobusų stotis keletą metų buvo viena iš pirmaujančių respublikoje. Tuomet buvo skiriamas reikiamas finansavimas pastato remontui ir aplinkos priežiūrai, bet svarbiausia – buvo visiškai kitokia žmonių, ypač jaunimo, kultūra, elgesio normos. O dabar?
Kaip tampama „zombiais“? Didžiausią netvarką kelia ir daugiausia nuostolių padaro (ypač mokslo metų laiku) nepilnamečiai moksleiviai ir kiti chuliganai – dažniausiai neblaivūs, taip pat valkatos, neturintys gyvenamosios vietos. Autobusų stotis jiems tarsi pasilinksminimo vieta, iškrovos objektas ar net tam tikra prasme landynė. Vos ne kiekvieną rytą, tuo metu, kai mokiniai privalėtų būti pamokose, jie grupelėmis būriuojasi keleivių laukimo salėje ir pradeda savo „zombišką“ veiklą: lipa ant suolų, sėdasi ant jų viršaus, trypdami vietą, skirtą sėdėti keleiviams, geria alų, rūko, spjaudo, gvildena saulėgrąžas ar kitaip šiukšlina. Įsilinksminę kai kurie pradeda šūkauti, lakstyti po salę, stumdyti suolus, kartais muštis ar net užkabinėti keleivius. Gaila, kad tokių „vaizdų“ nematė žurnalistai, nebandė paklausti, kodėl jie taip elgiasi, nepasidomėjo ir švietimo įstaigų atstovai, kodėl mokiniai ne pamokose? Ne ką geriau kai kurie moksleiviai elgiasi ir autobusuose po pamokų grįždami į namus.
Kur žiūri administracija ir kodėl nedrausminami chuliganai? „Jūs šeimininkai, jūs ir darykit tvarką...“ – tokia mintis tikriausiai gali kilti daugumai. Kiekvienu netinkamo ar chuliganiško elgesio atveju nė vienas stoties administracijos ar aptarnaujančio personalo darbuotojas nepraeina pro šalį, kai reikia sudrausmina, išprašo iš salės netinkamai besielgiančius. Tačiau tai retai kada padeda. Praeina keliolika minučių ir vaizdas kartojasi. Pasitaiko ir agresyvaus jaunimo, tuomet neišsiverčiame be policijos pareigūnų pagalbos. Vien per pastaruosius dvejus metus Policijos komisariatui pateikta šūsnis pareiškimų, pranešimų apie padarytus nuostolius, chuliganiškus išpuolius. Tai – išdaužyti langų stiklai, sulaužytos salės durys, sugadintos spynos, tualetų durys, sulankstyti autobusų tvarkaraščiai, sulaužyti suoleliai perone. Buvo trys pasikėsinimo į darbuotojus atvejai, vienas nelaimingas atsitikimas darbe, kuomet nukentėjo valytoja, bandžiusi sudrausminti chuliganus. Tik nedaug kartų iš paminėtų atvejų buvo sulaikyti ir nustatyti pažeidėjai.
Ne visuomet ir mes turime galimybių operatyviai likviduoti chuliganų padarytos žalos padarinius. Dar vienas pavyzdys: eilinės dienos rytas. Stoties salė išvalyta, grindys išplautos, suolai sustatyti į vietas. Peronas taip pat švarus. Tos pačios dienos popietę, apie 15.30 val., kada dauguma moksleivių išvažinėję į namus, vaizdas neatpažįstamas: ant grindų mėtosi šiukšlės, nuorūkos, tušti buteliai nuo alaus (ir ne tik) ar jų šukės, cigarečių pakeliai, net vienkartiniai švirkštai... Vos ne kasdien valytoja skutinėja ir valo prirašinėtus suolus.
Štai mūsų augančiosios kartos dorovė ir kultūra. Kiekvieną minutę ir prie kiekvieno „su botagu“ nepristovėsi. Juk dabar tokie laikai, kai kiekvienas žino savo teises (tik kažkodėl nevykdo savo pareigų). Teko šia tema kalbėtis ir su Nepilnamečių reikalų veiklos grupės pareigūnėmis. Manau, kad autobusų stotyje per retai organizuojami atitinkamų institucijų reidai, ypač mokslo metais.
Apie kitus „akmenukus“, mestus į mūsų daržą. Dėl raidės „Š“, kurios trūksta miesto pavadinime, esančiame ant pastato stogo, turiu pasakyti, kad ji tikrai „neišbyrėjo“ ir jos nenupūtė vėjas ar pan. Tai – chuliganizmo atvejis. Kažkoks tipas be kopėčių sugebėjo užlipti ant stoties parapeto ir pradėjo laužyti pavadinimo raides, kurių vieną pavyko nulupti (suprantama, autobusų stoties nedarbo laiku). Prieš gerą pusmetį iš kitos pastato pusės nuo užrašo „Autobusų stotis“ buvo nulaužtos dvi raidės. Tik tada laiku spėjome jas įstatyti į vietą ir privirinti. Korespondentai tuomet nespėjo to užfiksuoti, o šį kartą uždelsėme, nes naujos raidės pagaminimas užtruks šiek tiek laiko.
Prieš porą mėnesių valytoja informavo, kad atėjusi į darbą pasigedo perone stovėjusių keturių sunkaus metalo šiukšliadėžių. Manydami, kad tai – metalo vagių darbas, bandėme ieškoti metalo laužo supirktuvėse, tačiau veltui. Dar dėl valytojos darbo. Gal negerai, kad ji dirbo be darbo pirštinių ir neturėjo kitų specialių priemonių, tačiau moteris verta pagarbos ir užuojautos, dirbdama darbą, kurio kai kurie keleiviai ne tik nevertina, bet dar tyčiojasi.
Dar ankstesniais metais, užimdamas bendrovės direktoriaus pareigas, ne kartą kreipiausi į rajono Savivaldybę (raštu ir žodžiu) dėl nepatenkinamos autobusų stoties salės būklės, dėl būtino remonto. 2003 metais šiuo klausimu pateikėme paraišką „Dėl įtraukimo į Marijampolės regiono plėtros plano įgyvendinimo priemones“, kurioje buvo numatytas 40 tūkst. litų lėšų poreikis 2005 metams. Priemonė taip ir liko neįgyvendinta...
Dėkingi nors už tai, kad prieš 10 metų, kuomet Vilkaviškis ruošėsi švęsti 300 metų jubiliejaus šventę, buvo skirtos lėšos ir suremontuotas autobusų stoties pastato fasadas, vėliau išasfaltuota važiuojamoji dalis.
Kaip tvarkysis naujas šeimininkas? Reikia tikėtis, kad po bendrovės išskaidymo, kai autobusų stotis bus atskirta nuo autobusų parko, po privatizavimo proceso atsiras finansavimas ir stoties salė bei kitos patalpos bus suremontuotos. Lubų, sienų, grindų remontui prireiks ne vienos dešimties tūkst. litų. Manau, tik tada pasibaigs netvarka, chuliganizmas, nes naujas šeimininkas salėje ir perone įmontuos vaizdo kameras, stotyje budės apsaugos darbuotojai.
O kol kas straipsnyje iškelti trūkumai šalinami, stoties administracija dės pastangas, kad negerovių būtų kuo mažiau.
Kęstutis GRUODIS
Vilkaviškio autobusų stoties viršininkas
„Jei šunį mušti norėsi, lazdą visada rasi“, – byloja liaudies patarlė. Tik ar visuomet tas „šunelis“ iš tikrųjų kaltas? Gal taip susiklostė aplinkybės, gal yra objektyvių priežasčių? |
Tokia įžanga norėčiau pradėti atsiliepimą į straipsnį „Savivaldybės pastatas gražėja – autobusų stotis nyksta“, išspausdintą birželio 28 d. „Santakos“ laikraštyje.
Iš tiesų kiekvienas, perskaitęs straipsnį, gali susidaryti nemalonų įspūdį apie Vilkaviškio autobusų stotį. Keista, kad straipsnis išspausdintas likus tik vienai dienai iki rajono Savivaldybės tarybos posėdžio, kuriame buvo svarstomas UAB Vilkaviškio autobusų parko likimas (reorganizavimo klausimas). Kodėl ne anksčiau ar vėliau? Gal tai tik žibalo pylimas į ugnį?
Kritikoje yra tiesos ir ją prisiimame, tik gaila, kad neišklausyta kita pusė ir neįsigilinta į priežastis, kas daro tą netvarką, kodėl tas „objektas taip nusigyveno“? Nekalbėsime apie laikus, „kada prie bilietų kasų virė gyvenimas“, nes tada Vilkaviškio autobusų stotis keletą metų buvo viena iš pirmaujančių respublikoje. Tuomet buvo skiriamas reikiamas finansavimas pastato remontui ir aplinkos priežiūrai, bet svarbiausia – buvo visiškai kitokia žmonių, ypač jaunimo, kultūra, elgesio normos. O dabar?
Kaip tampama „zombiais“? Didžiausią netvarką kelia ir daugiausia nuostolių padaro (ypač mokslo metų laiku) nepilnamečiai moksleiviai ir kiti chuliganai – dažniausiai neblaivūs, taip pat valkatos, neturintys gyvenamosios vietos. Autobusų stotis jiems tarsi pasilinksminimo vieta, iškrovos objektas ar net tam tikra prasme landynė. Vos ne kiekvieną rytą, tuo metu, kai mokiniai privalėtų būti pamokose, jie grupelėmis būriuojasi keleivių laukimo salėje ir pradeda savo „zombišką“ veiklą: lipa ant suolų, sėdasi ant jų viršaus, trypdami vietą, skirtą sėdėti keleiviams, geria alų, rūko, spjaudo, gvildena saulėgrąžas ar kitaip šiukšlina. Įsilinksminę kai kurie pradeda šūkauti, lakstyti po salę, stumdyti suolus, kartais muštis ar net užkabinėti keleivius. Gaila, kad tokių „vaizdų“ nematė žurnalistai, nebandė paklausti, kodėl jie taip elgiasi, nepasidomėjo ir švietimo įstaigų atstovai, kodėl mokiniai ne pamokose? Ne ką geriau kai kurie moksleiviai elgiasi ir autobusuose po pamokų grįždami į namus.
Kur žiūri administracija ir kodėl nedrausminami chuliganai? „Jūs šeimininkai, jūs ir darykit tvarką...“ – tokia mintis tikriausiai gali kilti daugumai. Kiekvienu netinkamo ar chuliganiško elgesio atveju nė vienas stoties administracijos ar aptarnaujančio personalo darbuotojas nepraeina pro šalį, kai reikia sudrausmina, išprašo iš salės netinkamai besielgiančius. Tačiau tai retai kada padeda. Praeina keliolika minučių ir vaizdas kartojasi. Pasitaiko ir agresyvaus jaunimo, tuomet neišsiverčiame be policijos pareigūnų pagalbos. Vien per pastaruosius dvejus metus Policijos komisariatui pateikta šūsnis pareiškimų, pranešimų apie padarytus nuostolius, chuliganiškus išpuolius. Tai – išdaužyti langų stiklai, sulaužytos salės durys, sugadintos spynos, tualetų durys, sulankstyti autobusų tvarkaraščiai, sulaužyti suoleliai perone. Buvo trys pasikėsinimo į darbuotojus atvejai, vienas nelaimingas atsitikimas darbe, kuomet nukentėjo valytoja, bandžiusi sudrausminti chuliganus. Tik nedaug kartų iš paminėtų atvejų buvo sulaikyti ir nustatyti pažeidėjai.
Ne visuomet ir mes turime galimybių operatyviai likviduoti chuliganų padarytos žalos padarinius. Dar vienas pavyzdys: eilinės dienos rytas. Stoties salė išvalyta, grindys išplautos, suolai sustatyti į vietas. Peronas taip pat švarus. Tos pačios dienos popietę, apie 15.30 val., kada dauguma moksleivių išvažinėję į namus, vaizdas neatpažįstamas: ant grindų mėtosi šiukšlės, nuorūkos, tušti buteliai nuo alaus (ir ne tik) ar jų šukės, cigarečių pakeliai, net vienkartiniai švirkštai... Vos ne kasdien valytoja skutinėja ir valo prirašinėtus suolus.
Štai mūsų augančiosios kartos dorovė ir kultūra. Kiekvieną minutę ir prie kiekvieno „su botagu“ nepristovėsi. Juk dabar tokie laikai, kai kiekvienas žino savo teises (tik kažkodėl nevykdo savo pareigų). Teko šia tema kalbėtis ir su Nepilnamečių reikalų veiklos grupės pareigūnėmis. Manau, kad autobusų stotyje per retai organizuojami atitinkamų institucijų reidai, ypač mokslo metais.
Apie kitus „akmenukus“, mestus į mūsų daržą. Dėl raidės „Š“, kurios trūksta miesto pavadinime, esančiame ant pastato stogo, turiu pasakyti, kad ji tikrai „neišbyrėjo“ ir jos nenupūtė vėjas ar pan. Tai – chuliganizmo atvejis. Kažkoks tipas be kopėčių sugebėjo užlipti ant stoties parapeto ir pradėjo laužyti pavadinimo raides, kurių vieną pavyko nulupti (suprantama, autobusų stoties nedarbo laiku). Prieš gerą pusmetį iš kitos pastato pusės nuo užrašo „Autobusų stotis“ buvo nulaužtos dvi raidės. Tik tada laiku spėjome jas įstatyti į vietą ir privirinti. Korespondentai tuomet nespėjo to užfiksuoti, o šį kartą uždelsėme, nes naujos raidės pagaminimas užtruks šiek tiek laiko.
Prieš porą mėnesių valytoja informavo, kad atėjusi į darbą pasigedo perone stovėjusių keturių sunkaus metalo šiukšliadėžių. Manydami, kad tai – metalo vagių darbas, bandėme ieškoti metalo laužo supirktuvėse, tačiau veltui. Dar dėl valytojos darbo. Gal negerai, kad ji dirbo be darbo pirštinių ir neturėjo kitų specialių priemonių, tačiau moteris verta pagarbos ir užuojautos, dirbdama darbą, kurio kai kurie keleiviai ne tik nevertina, bet dar tyčiojasi.
Dar ankstesniais metais, užimdamas bendrovės direktoriaus pareigas, ne kartą kreipiausi į rajono Savivaldybę (raštu ir žodžiu) dėl nepatenkinamos autobusų stoties salės būklės, dėl būtino remonto. 2003 metais šiuo klausimu pateikėme paraišką „Dėl įtraukimo į Marijampolės regiono plėtros plano įgyvendinimo priemones“, kurioje buvo numatytas 40 tūkst. litų lėšų poreikis 2005 metams. Priemonė taip ir liko neįgyvendinta...
Dėkingi nors už tai, kad prieš 10 metų, kuomet Vilkaviškis ruošėsi švęsti 300 metų jubiliejaus šventę, buvo skirtos lėšos ir suremontuotas autobusų stoties pastato fasadas, vėliau išasfaltuota važiuojamoji dalis.
Kaip tvarkysis naujas šeimininkas? Reikia tikėtis, kad po bendrovės išskaidymo, kai autobusų stotis bus atskirta nuo autobusų parko, po privatizavimo proceso atsiras finansavimas ir stoties salė bei kitos patalpos bus suremontuotos. Lubų, sienų, grindų remontui prireiks ne vienos dešimties tūkst. litų. Manau, tik tada pasibaigs netvarka, chuliganizmas, nes naujas šeimininkas salėje ir perone įmontuos vaizdo kameras, stotyje budės apsaugos darbuotojai.
O kol kas straipsnyje iškelti trūkumai šalinami, stoties administracija dės pastangas, kad negerovių būtų kuo mažiau.
Kęstutis GRUODIS
Vilkaviškio autobusų stoties viršininkas
Publikuota: 2007-07-05 17:30:49
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|