|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2007-07-05 17:29
Paveldėjau šaknį tą pačią Tavos pavardės iškilios. Tariu savo protėviams AČIŪ, Kad niekad neiškreipė jos. Tave nebuvau susitikus, Nors, regis, pažįstu seniai. – Gimtinėje pėdsakai liko It vyšnių nokstą vėriniai... Tas vieškelis, nešęs į stotį, Jau kojų smiltelėm nepraus... Tegalim raidyną kartoti Iš rankraščio Tavo brangaus. Lietuviškas žodis per tolius, Suvirpinęs širdis jautrias, Parskrisdavo vėlei namolio, Kur ąžuolas barstė giles. Sakei atiduotumei viską. – Tiktai ne Didžiuosius Šelvius, Kur rasos gėlynuose tviska, Džiovina jas oras gaivus, Kur koja basa palytėjo Gaivumą žemelės savos... – Čia palaikus apverkia vėjas Mielos ir laisvos Lietuvos. Pragydo sodas, vyturiu pragydo, Suspindo saulėj vilkdalgių rasa. Žolė nubudus gaiviai kvepia rytu, Kuriuo alsuoju ir džiaugiuos vėsa – Vėsa pavasario lig skausmo gryno, Svaiginančio lig pat gelmių – Godžiai geriu šią taurę vyno – Vaiskaus žalumo sopulį geriu. Ir vis jaučiu, kaip vienas gurkšnis Sustoja paširdy mažu spygliu, Kaip riaugeriškis rausvas mielas – Bet jo nuryti niekaip negaliu. Jis duria ten ir drasko širdį, Nuplauti rytu jį bandau, O jis alyvų aitruma pražysta, Ir suvokiu – alsuoju tau. Tave regiu laše jazminų, Kvepėjime bijūnų iškilių. Melsvom berlinkom mintys pinas – Nuryt, užmiršt tavęs aš negaliu... Staiga kažkas Paliečia mano petį. Atsigręžiu – Gal draugas Sveikina mane? Deja, tai tik pražydusios Obels šaka... Vėjelis papūtė, Pajudino, Ir kvepianti šaka Taip meiliai Palietė pečius. Šypsausi ir Džiaugiuos Savo senu sodu, Lyg artimu draugu, Paliečiančiu mano pečius... Kviečiuosi vėlei ilgesį Pas save į svečius... Ir sušnabždėjo gėlės, Ir vėjas kėlės, „Neišvyk, neišvyk“, – Alsavo gamta. – „Pasilik, pasilik“. Ir stojo tyla. Nutilo paukščiai, Nutilo žiogai. „Neišvyk, neišvyk“, – Paprašė gamta. – „Pasilik, pasilik“. Padovanojau bučinį paskutinį Aš medžiui, Paglosčiau katę, Kartą paskutinį. „Neišvyk, neišvyk“, – Alsavo gamta. – „Pasilik, pasilik“. „Aš grįšiu čia, Po daug daug metų“, – Sušnibždėjau tyliai. „Sulaukite manęs, Sulaukite, prašau!“ Ir kai grįžau... Galų gale, Mane pasitiko Spengianti tyla. „Neišvyk, daugiau neišvyk“, – Paprašė gamta, – „Pasilik, amžinai pasilik“. Pagal A.Vaičiulaičio eilėraštį „Vakaras“ Vakarėjo. Griaudė griaustinis. Be perstojo pliaupė lietus ant namų ir ant medžių, Ant vakarėjančios žolės, ant šiulenančių smilgų. Tylėdamas glostei mano pečius. Aš pamačiau žodžius ir pražydėjolaikas. Žydėjo vakaras tylus. Ir tik lietaus migla kažką vis mums šnabždėjo. Grūdą bėriau ne tam, kad laukas usnim neapeitų, ne tam, kad žemė dyka taptų. Sėjau, kad javas, žemės syvus pajutęs, pabustų, vėjy siūbuotų, vyturius link savęs kviestų. Kad laukų dainą tyliai dainuodamas, veidus gelsvintų ir, saulėn pažvelgęs, dar kartelį tįstelėjęs, brandą sutiktų. Tada visu savimi pajustų – laikas. Laikas jau ant žmogaus stalo paaukotu būti. Tėvo atriektoje duonos riekėj naują gyvenimą atrasti ir kitiems gyvastį dovanoti. Tai štai kam bėriau grūdą. Tai štai kam sėjau nesėtą. Publikuota: 2007-07-05 17:29:33 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Senieji maldos namai – ne vien tikinčiųjų rūpestis * Sergantieji širdies nepakankamumu gaus papildomą gydymą * Sesuo Lina: „Gyvas tikėjimas šeimą sujungia stipriais ryšiais“ Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|