Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Redakcijos darbo laikas: Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
|
„Santaka“ / 2007-06-28 09:04
Pirmasis Arvydo Klimavičiaus laimikis. Autorės nuotr. Pažinimas ir nauji patyrimai Norvegijoje tęsiasi
(Tęsinys. Pradžia Nr. 70, Nr. 71)
Bibliotekoje
Šiandien buvau centrinėje miesto bibliotekoje. Įėjau kaip į muziejų. Dar nežinau jos istorijos, bet matyti, kad archeologai čia gerokai pasidarbavę. Po stiklu eksponuojamos iškasenos, net atidengtas dviejų žmonių kapas – visi šie dalykai toks senovės gabalas! Kažkaip siejasi tai su biblioteka: knyga taip pat jau daug amžių skaičiuojantis daiktas. O pati biblioteka, nors pastatas tikrai nenaujas, tokio erdvumo, kad net dvasiai daugiau vietos, regis, atsiranda. Aišku, daug kompiuterių, kuriais galima naudotis. Mane domino norvegų kalbos pamokos, tai pasirinkau tokį variantą: knygelė angliškai-norvegiškai ir kompaktiniai diskai klausytis. Jau išbandžiau, labai geras dalykas.
O koks norvegiškas kirčiavimas, kad jūs girdėtumėte! Su kokiais balso vingiais... Man tai šypseną kelia, nes prisimenu fonetikos pratybas universitete, kai dėstytoja tuos studentus, kurie „užkeldavo“ balsą ir vos ne klausiamąją intonaciją nutaisydavo, labai bardavo. O čia beveik taip ir reikia!
Pasidomėjau, kokios galimybės gauti kokią nors lietuvišką knygą. Darbuotoja paklausė, kokios norėčiau. Užrašiau pirmą į galvą atėjusią pavardę – rašytoją , a.a. Jurgą Ivanauskaitę. Kompiuteris parodė visas jos knygas, kurios yra Oslo bibliotekoje – per kokią savaitę, jei užsisakysiu, jas atsiųs.
Knygas duoda mėnesiui arba ilgesniam laikui. Labai patiko registracija: parodai skaitytojo pažymėjimą – jis kaip bankomato kortelė, jį „pertraukia“ per aparatą, tada bibliotekininkė knygų brūkšninius kodus nuskenuoja – kaip kokias dešreles ar sviestą „Maximoje“. Kompiuteryje lieka knygos pavadinimas ir grąžinimo data, o skaitytojui išduodamas čekis irgi kaip krautuvėje, kur parašyta, kada turime būti malonūs ir knygą grąžinti.
Pamaldose – įvairiarasė publika
Sekmadienį buvome katalikų bažnyčioje. Ji Trondheime tik viena – daugelis konfesijų turi savas bažnyčias. Susirinko tokia įvairiarasė publika – įvairių spalvų, įvairių kalbų mišinys, tik norvegai kažin ar ten eina, jie daugiausia išpažįsta evangelikų liuteronų tikėjimą.
Pastebėjau, kad žmonės, ypač juodaodžiai, atėjo labai pasipuošę, kai kurios moterys, manyčiau, net tautiniais drabužiais (labai jau spalvingi). Jaunos šeimos vaikus su vežimėliais vidun įsivežę, o didesnieji, tokie, kur jau bent po du dantukus turi, tai ant tėvų rankų sau ramiai „poteriavo“. 3–5 metų mergytės išpuoštos kaip vestuviniai tortai – suknelės pūstos pūstos, rausvų, gelsvų ir kitokių pastelinių spalvų.
„Apšalau“ pamačiusi gal 4 metų mergytę su užaugintais nagiukais ir prancūzišku manikiūru. Beje, tai ne vienintelis atvejis, kai mačiau dažytus, ir gana ryškiai, mergaičių nagus. Jos dar vežime sėdi, kokių 2–3 metų, o jau prigražintos.
Nuklydau į lankas, nes bažnyčia – tai ne madų demonstravimo vieta, beje. Buvo, be abejo, ir meldžiamasi, bet kadangi norvegiškai, tai dar nelabai ką supratau. Kunigas irgi ne vietinis, panašus į japoną, jaunas atrodė – kaip paauglys.
Beje, tą dieną vyko pirmosios Komunijos šventė, tai bažnyčia buvo labai gražiai papuošta, baltomis alyvomis ir baltais kaspinais išpuoštos lonkos (mano a.a. močiutė bažnyčios suolus lonkomis vadindavo). Žmonių, sprendžiant iš lonkų ir jose sėdinčiųjų skaičiaus bei daugybės stovinčiųjų, galėjo būti apie keturis šimtus. Pastebėjau, kad vyrų čia ateina daugiau nei moterų. Manyčiau, taip yra dėl to, kad Trondheime dirba labai daug vyrų, atvažiavusių iš Lenkijos – katalikiško krašto. Lietuvių, be mūsų, arba nebuvo, arba jie tiesiog neišsidavė.
Sėkminga žvejyba
Na, o šeštadienį iš pat ryto ir sekmadienį po šv. Mišių lėkėme į gamtą. Apžiūrėjome apylinkes, radome gražių kurortinių vietelių, užkopėme ant aukštos akmeninės uolos, nuo kurios puikiai atsiveria vaizdas į fiordą.
Turėjome laiko ir meškerę užmesti, ir žuvies pasigauti. Dabar kaip tik kimba menkės. Ir šeštadienį, ir vakar pas mus buvo žuvies dienos, nes nenorėjome šaldyti, valgėme šviežią.
Norvegai, išgirdę, kad pagavome keturias žuvis, nebuvo susižavėję mūsų laimikiu, sako, tai smulkmena. „Mes kai pagaunam, tai visos žuvies namo net nenešam“, – gyrėsi. Filė dalį jie nupjauna maistui, o vidurius ir kaulus atgal į jūrą išmeta. Kokie išpuikę... Mes taip dar nesielgiame. Bet jų patirtis verta dėmesio, jei gerai kibtų...
Daiva KLIMAVIČIENĖ
Publikuota: 2007-06-28 09:04:23
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
|
* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas * NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo * Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“? Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Statistika
|