„Santaka“ / Norvegija: pirmieji įspūdžiai ir neslepiamas tėviškės ilgesys

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Vilkaviškyje remontuoja variklius, keičia dirželius, tikrina, šlifuoja variklių galvutes, atlieka lengvųjų automobilių kompiuterinę diagnostiką. Tel. 8 609 79 788.
Galioja iki: 2018-11-16 08:58:32

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2007-06-21 08:36

Dalinkitės:  


Daiva Klimavičienė stebėjosi, kad Norvegijoje akmuo – ne kliūtis augti medžiui, žolei.

Norvegija: pirmieji įspūdžiai ir neslepiamas tėviškės ilgesys

„Pokyčiai – tai gyvenimo įstatymas“

(John F.Kennedy)



Štai taip skambiai pavadinu savo straipsnį „Santakai“ – laikraščiui, su kuriuo užaugau nuo vaikystės. Jame buvo išspausdintas pirmasis mano, Kybartų Kristijono Donelaičio vidurinės mokyklos, berods, septintokės, straipsnis. Pastaraisiais metais bendravimas su laikraščio redakcija buvo gana intensyvus, nes dirbau Marijampolės apskrities viršininko administracijoje, teko būti „tarpininke“ tarp valdžios ir „ketvirtosios valdžios“.

Tačiau gyvenimas keičiasi. Kaip pasakė ne vienas mano bičiulis, „iš gero gyvenimo visokių „paibelių“ prisigalvojat“. Žmogaus gyvenimas „geras“ ar „negeras“ yra tiek, kaip jis pats tai vertina. Tačiau iš tiesų mano ir šeimos gyvenimas tikrai buvo smagus. Didelę dalį žmogaus gyvenime užima darbas. Labai vertinau visus savo darbus, kuriuos teko dirbti, nes įgijau neįkainojamos patirties, sutikau daug nuostabių žmonių. Tačiau buvo ir dalykų, kurie žeidė – ne asmeniškai, bet kur kas platesne prasme, kaip pilietį.

Vis tebeklausiu savęs – kiek lygiavertė yra lietuvio meilė Lietuvai ir Lietuvos meilė lietuviui? Sakiau ir tebesakau: man Lietuva yra Nr. 1. Lietuva – kaip Tėvynė, kaip gimtinė. Jau dabar, po 3 savaičių svečioje šalyje, jaučiu vis didėjantį ilgesį.

Iš tiesų mudviejų su vyru sprendimas kažką keisti savo „patogiame“ gyvenime daugelį suglumino. Jiems buvo sunku patikėti (gal netikima tuo ir dabar), kad ne ekonominių motyvų skatinami nusprendėme kurį laiką praleisti kitoje šalyje. Žinoma, buvo galima ramiai gyventi savo uždarame ir jaukiame namų-darbo-namų pasaulyje. Tačiau viena jauna mano bičiulė, prieš keletą dienų parašiusi laišką į Norvegiją, labai gražiai ir taikliai pasakė: „Kartais būtina pakilti iš gimto lizdo – tai užaugina naujus sparnus. O kai paskraidai, visada galima grįžti ten, iš kur pakilta.“ Tai ir yra ta mintis, kurios vedami išsiruošėme į šią Skandinavijos šalį. Išsiruošėme, kad perlaikytume meilės Lietuvai testą čia, Norvegijoje. Tai turbūt bus sunkiausias išbandymas, nes jau dabar, patikėkite, be galo jos trūksta – su alinančiu karščiu ir sirpstančiomis braškėmis... Visgi įdomu išbandyti save ekstremaliomis sąlygomis – svetimoje šalyje. Galbūt šiuose išbandymuose atrasime savyje tai, ko nepastebėjome anksčiau? Gal išliks tas nuostabus pojūtis, kurį dabar patiriame (tik čia atvykę supratome, kiek iš tiesų nedaug žmogui gyvenime reikia materialių dalykų ir kaip nesveika apaugti daiktais).

Nežinome, kiek tęsis mūsų „skraidymas“ ir gyvenimas šioje šalyje. Neturime niekam jokių įsipareigojimų, išskyrus dvasinius, moralinius įsipareigojimus artimiesiems – tėveliams, broliams ir sesei. Tai yra šventi dalykai. Susitarėme taip: būsime tiek, kiek patiks, kiek tai nepradės varginti ar „sunkti“ iš „dūšios“ gyvybiškumo syvų. Ir mums patiems visai būtų priimtina, jei, atėjus rudeniui, pabostų norvegiški lietūs, o mes susiruoštume namolio. Nes važiavome čia ne materialių turtų kaupti, bet pamatyti, pažinti, patirti, išbandyti save. Be abejo, gyvenimui reikalingas tam tikras pinigų kiekis, todėl būtina dirbti.

Taigi turėdami galimybę kurį laiką pagyventi Norvegijoje, trečiame pagal dydį jos mieste Trondheime, tuo džiaugiamės. Stengiamės „sugerti“ savin gamtos grožį ir savitumą, stebėti įvairiarasę gyventojų minią, žmonių santykius, gyvenimo būdą...

Todėl mielai pasidalysiu tuo, ką čia matau ir patiriu, kuo stebiuosi arba piktinuosi.

Tikiuosi, kad mano laiškai Jums, mieli skaitytojai, bus įdomūs ir naudingi, jei patys kada sumanytumėte kelti sparnus... Kad ir turistinei kelionei.







Įsikūrimas

Naktį iš penktadienio į šeštadienį atvažiavome (labai smagiai, be jokių negatyvių nuotykių) į Trondheimą. Per Norvegiją važiavome dairydamiesi į visas puses, nes vėrėsi nepaprasto grožio vaizdai. Naktį, nors lietuviška naktimi jos nepavadinsi – tiktai tokia geroka prieblanda, nes kaip tik dabar „baltosios naktys“ – užvažiavome į kalnus. Šalikelėse – sniegas, gali išlipti iš mašinos ir paimti į saują. Bet nelipome – atrodė, kad už „iliuminatoriaus“ labai šalta.

Paryčiais jau buvome Trondheime, draugai sutiko ir dar pamigdė iki ryto savo namuose. Ryte nuvažiavome pas šeimininkę, kur gyvensime. Šiaip tai nelengva Norvegijoje užsieniečiams išsinuomoti butą, nes lietuviai ir ten ne itin gražiai pagarsėję... Bet šie namai ypatingi tuo, kad šeimininkės Evos dukros (mano vienmetės) geriausia draugė yra lietuvaitė Odeta, jau 4 metus čia gyvenanti ir turinti norvegą vyrą. Dar įdomiau yra tai, kad tos mūsų šeimininkės sūnus Knutas mūsų atvykimo dienomis kaip tik rengėsi vesti lietuvaitę Kristiną, kilusią nuo Panevėžio. Tai va, turbūt ji ir žinojo, kad lietuviai – ne tik vagys ir banditai.

Mūsų butukas yra pirmajame namo aukšte, namas ant kalno. Papėdėje per virtuvės langą matyti garsioji Nidaros katedra. Kai atvykome, buvo pats tulpių, pienių ir ievų žydėjimas. Kieme auga obelis, bet ji vis dar nedrįso skleistis, nors jau buvo gegužės pabaiga.



Tarp svetimų

Atvažiavę turėjome 3 laisvas dienas, nes pirmadienį norvegai šventė Sekmines ir nedirbo. Šeštadienį po pietų ir sekmadienį nedirba parduotuvės, žodžiu, švęsti tai švęsti. Tat draugai mums aprodė miestą, pasikėlėme į televizijos bokštą, ten vaišinomės pica ir gėrėjomės Trondheimu iš viršaus. Gražu ir žalia visur, taip gražiai miestas sulipdytas...

Beje, tomis dienomis, kai buvo tiek laisvo laiko, daugiausia minčių buvo apie namus, kad ten labai šilta (smagumėlis...), kad ten, pagaliau, namai. Prasidėjo ilgesys, kurio neslepiame ir nenorime to daryti.

Visą laisvą laiką skyrėme pasivaikščiojimui po senamiestį, iki kurio tramvajumi (čia jis vadinamas triku) tereikia važiuoti apie 12 minučių, savu automobiliu – dar greičiau, nuo mūsų naujųjų namų visai netoli.Gatvės visokių karalių, karalienių bei princesių vardais pavadintos. Jose daug vikingų skulptūrų ir šiaip skulptūrų norvegų tautosakos motyvais.



Akmuo – ne kliūtis

Iš pradžių erzino, bet netrukus jau maloniai nuteikė vairuotojai: stoviu prie kelio akis į žemėlapį įsmeigusi, svarstydama, kurion pusėn patraukti, o jie sustoja – eik, mes praleidžiame tave! Čia visada, sako, pėstieji, dviratininkai ir tramvajai teisūs. O jei netikėtai į gatvę išbėgs užsižaidęs vaikas – tai tavo, vairuotojau, o ne vaiko problema (nes labai daug kelio ženklų, kuriuose pažymėta, kad šalia gali žaisti vaikai).

Dar nepajutome tikro Norvegijos skonio, dar gyvename naujais įspūdžiais ir vis kartojame patys sau, kad esame laisvi tiek, kad kai nepatiks ar nusibos, važiuosime namo ir nesuksime sau galvos. Bet greitai važiuoti nesinorėtų – bent jau kaip turistams dar reikėtų pasidairyti.

Beje, toks mažytis pastebėjimas, apie ką mąsčiau važiuodama greitkeliu per Norvegiją. Aplinkui akmuo – daug daug akmens, o ant jo vis tiek auga medis, auga net menka žolė. Akmuo augalui ne priežastis neaugti. O vargšas žmogus vis dar stengiasi būti stipresnis už gamtą. Gal dėl to ir kenčiame, kad nesuvokiame, jog žmogus – tik gamtos dalis, kur kas silpnesnė ir nelygiavertė „varžybose“: kuris kurį?



(Tęsinys kitame numeryje)



Daiva KLIMAVIČIENĖ






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Vilkaviškyje kursis Prekybos, pramonės ir amatų rūmų atstovybė
* Trumpoje gatvėje – ilga nesutarimų gija
* Vis daugiau vilkaviškiečių atranda kalanetikos naudą
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Ar taisyklinga „priimti dėmesin (domėn)“?
Ne, nes tai yra nevartotinas vertinys. Ne priimti dėmesin (domėn), o atsižvelgti, turėti galvoje, omenyje.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas