„Santaka“ / Paežerių dvaras pasitiko amatininkus ir... riterius

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2007-06-12 08:23

Dalinkitės:  


Šventės šeimininkė muziejininkė Aušra Mickevičienė kalvį iš Zyplių E.Mačaitį, kaip ir kitus dalyvius, apdovanojo šaukštu, vaišino duonele.

Romo ČĖPLOS nuotr.


Paežerių dvaras pasitiko amatininkus ir... riterius

Etnokultūros puoselėtojai pataria nebijoti žodžio „amatininkas“. Nuo seniausių laikų baltesnę duoną valgo tie, kurie moka kokį nors amatą. O jam paskyrę rankas, išmonę ir širdį savo srityje vertinami kaip menininkai. Tokius auksarankius meistrus praėjusį šeštadienį prie savo rūmų takų įkurdino Paežerių dvaras.

Trečią kartą Sūduvos amatų šventę kartu su partneriu Suvalkijos (Sūduvos) regioniniu kultūros centru, pasitelkęs rėmėjus, čia surengė Vilkaviškio krašto muziejus.

Švendrais dengtuose nameliuose atgijo prieškario Lietuvos kaimas. Muziejininkė Danutė Ardzijauskaitė su alvitietėmis moksleivėmis Loreta Kilikevičiūte ir Gintare Ripkevičiūte prie simboliškai įrengtos kūdros demonstravo, kaip buvo skalbiama senovėje. Lino audinių lyginimo prietaisą, vadinamą „mogliu“, kuris buvo būdingas paprūsės kraštui, o labiausiai paplitęs Mažojoje Lietuvoje, turėjo tik dvarai, klebonijos ir turtingiausi ūkininkai. Visų kitų šeimininkių pagrindinis įrankis, lyginant drobes, buvo kočėlas. Muziejus demonstravo ir „prosais“ anksčiau vadintus lygintuvus – primityviausią, lietą iš ketaus, ir pažangesnius, bet iš mūsų buities jau irgi seniai išstumtus. Šios relikvijos traukė žiūrovų akis. Ypač smalsūs buvo į šventę užsukę vokiečių turistai. Vienas vyriškis skalbė, kočiojo, lygino audeklą ir vis glostė senąjį „moglį“.

Su šeimos relikvija – šimtmečio senumo koja minama siuvimo mašina – buvo įsitaisiusi vilkaviškietė mokytoja Vaidutė Diržiuvienė. Ji pasakojo, kad mašina unikali, turi ne ritę, kaip dabar įprasta, o šaudyklę ir dirba puikiai. Ji vynioja ir siūlą, o siuva ne tik į priekį, bet ir atgal. Su ja galima pritvirtinti net sagas.

Grūdų malūno kiemelyje muziejininkė Elena Rupeikienė su jaunosiomis kraštotyrininkėmis kvietė pažiūrėti, kaip akmeninėse girnose grūdai virsta miltais. Tik kepinant saulei aktualiau buvo ledai. Todėl kiemelis buvo papildytas senoviniu jų gamybos įrenginiu.

Prie savo žaizdrų ir priekalų kaito kalviai. Šio darbo veteranui iš Zyplių (Šakių rajonas) Edvardui Mačaičiui meistriškumu nenusileido jaunimas – Marijampolės profesinio rengimo centro Vilkaviškio skyriaus technikos verslo priežiūros pirmakursiai Bronius Lukoševičius ir Dainius Murauskas. Jų vyr. profesijos mokytojas Antanas Liogys gyrė šiuos ir kitus kruopščius vaikinus. Dar akivaizdžiau apie jų mokomąsi kalvystės meną bylojo demonstruoti gaminiai. „Mokomės ne šiaip sulankstyti geležį, o padaryti tai, kas būtų naudinga. Gaminti ir išmesti – būtų neįdomu“, – kalbėjo mokytojas.

Šventės metu kalviai suspėjo atlikti ne vieną užsakymą. Nusikalti laimės pasagėles bandė ir žiūrovai.

Medpadžių gamybos dirbtuvėse šnekinome vilkaviškietį klumpių drožėją Juozą Cibulskį. Meistras sakė, jog klientų sulaukė ir šį kartą.

Medžio meistrų būrys šventėje, ko gero, buvo gausiausias. Marijampolietis šaukštų karalius Romas Bilinskas Paežerių šventėje buvo išrikiavęs daugybę grožybių, tarp jų ir ypatingus drožinius – pagal pavyzdžius atkurtus XIII–XIV a. samtį ir šaukštelius.

Savo dirbinių kolekciją, papildytą medinėmis gėlėmis, demonstravo kybartietis drožėjas Kajetonas Eismontas. Gretimame kiemelyje kvietė alksnėniečio Alvydo Bernotaičio medinių žaislų karalystė. Klausučių seniūnijos gyventojo Prano Naujoko sumeistruotus vežimėlius buvo galima vadinti sodų, kiemų, terasų puošmenomis arba... mersedesais po avarijos.

Žiūrovai neaplenkė ir marijampoliečių žiedėjų Arūno Matulevičiaus ir Astos Martinaitytės dirbtuvių. Jose buvo galima ne tik nusipirkti patikusį gaminį, įspūdingą varpą ar šviestuvą, bet ir pačiam nusižiesti, žinoma, paprastesnį puodelį ar vazelę. Po tokios procedūros kai kurie iškart skubėjo prie paežerietės mokytojos Onos Guzikienės stalelio, į dailiojo lipdymo kiemelį. Čia gaminį pasipuošdavo, išsidekoruodavo. Daugelis, ypač vaikai, gaminosi suvenyrus su savo vardais ir kitokiais užrašais.

Paežerietės tapybos restauravimo specialybės studentė Laura Kupčinskienė ir jos sesuo, vidurinę mokyklą šiemet baigusi Edita Matusevičiūtė, džiugino ankstesnių darbų parodėle ir kūrė naujus – piešė ant stiklo, kartono. Žaliosios pagrindinės mokyklos mokytojos Lidijos Černiauskienės ir jos dukros Rūtos rankose vilnos pluoštas netrukdavo virsti gėlyte, pakabuku ar kitu spalvotu mielu daikčiuku. Nebuvo abejingų teiberietės Danutės Kasulaitienės sukurtam „zoologijos sodui“. Iš Kazlų Rūdos „Kraitės“ klubo atvykusi Jūratė Greifenbergienė rodė, kaip audžiamos juostos.

Keletas auksarankių mezgėjų, nėrėjų, paveikslų iš šiaudelių, megztų, siūtų žaislų kūrėjų buvo atvykę iš Marijampolės moters laisvalaikio centro. Vilkaviškio krašto muziejaus kvietimu iš Vilniaus buvo atvažiavusi puošnių, vis labiau moterų mėgstamų riešinių mezgėja Irena Juškienė.

Tai toli gražu ne viskas, ką buvo galima išvysti amatams skirtuose kiemeliuose. Bevaikščiodami po juos žiūrovai išgirdo svarbų pranešimą apie iš užsienio parvykstančius dvaro šeimininkus. Brikele įriedėjo skrybėlėta ponia Stefanija (Vilkaviškio kultūros centro darbuotoja Daiva Kasulaitienė). Į rūmus ją galantiškai palydėjo bendrakeleivis ponas (Krašto muziejaus direktorius Antanas Žilinskas). Sugrįžusi dvaro savininkė neslėpė, kad nustebo pamačiusi gyvai šurmuliuojančias savo valdas. Ponia įsitaisė rūmų balkone. Iš jo kartu su ekonome Liucija (Vilkaviškio kultūros centro darbuotoja Vale Ivinskiene), pasitelkdamos rūpestingąją šventės gaspadinę Aušrelę (muziejininkę Aušrą Mickevičienę), ir vadovavo visam paradui. Kvietė kalbėti svečius – Vilkaviškio rajono savivaldybės vicemerą Joną Meškauską, Marijampolės apskrities viršininką Albiną Mitrulevičių, „ministerį“ Seimo narį Algirdą Butkevičių, parlamentarą Algirdą Ivanauską. Atsižvelgiant į alinantį karštį kalbos buvo labai trumpos. Svečiai pasidžiaugė, kad Sūduvos žmonės neįnikę vien į darbus – suranda laiko atsipūsti ir šventinėje aplinkoje parodyti, kad jie neužmiršę senųjų amatų tradicijų, moka gražiai dirbti ir linksmintis.Plačiai sklido Marijampolės miškų urėdijos „Medžioklės ragų“ ansamblio (vadovas Andrius Pučinskas) išringuotos iškilmingos melodijos. Kaip tikrame amatininkų kaimelyje, su jomis susipynė ir paprastesnės buities vaizdeliai. Garsiai ūbavo (kol nepavargo) vežimaitį su vaikais traukęs gižiečio Algio Astromskio asiliukas Džonis. Kaukšėjo asfaltu kumelaitė Kometa, kurią važnyčiojo vilkaviškietis Kęstutis Pikšilingaitis, nestokojęs mėgėjų pasivažinėi brikele.

Bet dvaras nuolat priminė, kad čia buvo ponų valdos. Į aikštelę prieš rūmus išplasnojo grakščiosios freilinos, Salomėjos Nėries vidurinės mokyklos Sonatos Jankienės kolektyvo „Staigmena“ šokėjos. Vėliau liaudiškų šokių pynes išvingiavo ir šios vadovės „Vyželės“ kolektyvo poros iš Vaikų ir jaunimo centro. Ponia ir jos ekonomė gaspadinę Aušrelę išsiuntė apžiūrėti amatininkų kiemelius ir kiekvienam jos dalyviui įteikti po medinį šaukštą, pavaišinti meistrus duonele.

Užsukus į rūmų oficiną buvo galima stebėti, kaip ilgėja drobės raštas staklėse sėdint vilkaviškietei audėjai Marijai Danilaitienei. Tuo metu lauke, atlikdamas programą, su kuria dalyvaus ir Pasaulio lietuvių dainų šventėje, lino kelio subtilybes dainomis ir šokiais priminė folkloro ansamblis „Sūduviai“. Jo vadovę Nijolę Skinkienę galima laikyti Sūduvos krašto amatininkų susibūrimų rajone pradininke: dar 2004 metų gruodį Vilkaviškio kultūros rūmuose buvo surengta ir visą savaitę vyko Sūduvos regiono amatų ir meno dekada.

Krašto muziejaus organizuotoje šventėje ramius įspūdžius keitė ir aštresni pojūčiai. Rūmų damos įsigeidė išvysti, kaip kaunasi tikri riteriai. Jų norai išsipildė. Viduramžių riterių turnyrą, kovodami tarpusavyje ir kapodami galvas (tiesa, kopūstų), surengė svečiai iš Vilniaus klubo „Antikos karys“. Damos ypač ragino paploti šio klubo vadovui, Lietuvos ir pasaulio riterių turnyrų čempionui Jurijui Bykovui. Po kovų šarvuotus karius apspito su jais nusifotografuoti panorę vaikai ir merginos. Beje, originalių nuotraukų buvo galima pasidaryti ir senosios fotografijos ateljė, kurią aptarnavo marijampolietis Romas Linionis.

Pakrantėje buvo mušamas, aišku, taip pat senoviškai, sviestas. Čia pat garavo didžiulis, tik šįkart ne iš Paežerių ežero žuvies, o iš pirktinės lašišos verdamos žuvienės katilas. Prie jo šeimininkavusios muziejaus darbuotojos juokavo, kad žuvis – užsieninė, ją atseit atvežė danai. Iš tikrųjų šie buvo atvykę su kitokiomis dovanomis – „Gjerrild“ kolektyvas (vadovas Kurt Petersen) įsijungė į koncertinę programą sušokdamas dešimt šokių. Juos pakeitė Daivos Ambrasaitės vadovaujamas vilkaviškiečių folkloro ansamblis „Lankupa“. Šakiečiai į šventę buvo atsiuntę Plokščių folkloro ansamblį „Vaiguva“ (vadovė Stasė Piliutienė). Poniai Stefanijai, prisiminusiai savo keliones vingiuotais Italijos keliais, buvo pasiūlyta pasiklausyti dainuojančio ir grojančio „Vingio“ – Ginto Turinio vadovaujamos Vilkaviškio kultūros centro kapelos. Jos muzika ir dainos, padėkos meno mėgėjams, renginio organizatoriams ir vedėjams atsisveikino su amatininkų švente iki kito karto.



Kristina BIGELYTĖ






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas