„Santaka“ / Jeigu į savo namus pažvelgtume tikrų šeimininkų akimis

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2007-06-05 09:29

Dalinkitės:  


Jeigu į savo namus pažvelgtume tikrų šeimininkų akimis

Gamta – mūsų namai. Kažkada toks populiarus šūkis baigia išdilti iš mūsų sąmonės. Sako, praėjo laikai, kai gyvenome pagal lozungus. Bet juk mes iš tiesų esame gamtos vaikai, nes ir pati Lietuva tėra didelis kaimas. Tik ar mokame darniai sugyventi su gamta? Ar mokame kaip šeimininkai tvarkytis savo namuose?



Ne viskas buvo blogai

„Tvarkykime ir saugokime aplinką“ ragina Savivaldybės administracijos direktorius Sigitas Kasparaitis („Santaka“, Nr. 58, gegužės 24 d.) birželio 5-osios, Pasaulines aplinkos apsaugos dienos proga. „Savo krašto aplinką puoselėkime nuolat, rinkime šiukšles, pjaukime žolę ne tik savo kieme, bet ir už jo ribų, sodinkime gėles“, – rašo jis... Banali tiesa, kurią žino pirmokėlis. Bet pesimistiškai nuteikia tai, kad žinojimas netampa įstatymu. Nuo gražių idėjų deklaravimo iki realių darbų dažnai būna toliau nei nuo Žemės iki Mėnulio. Pavieniai gražūs pavyzdžiai neužkrečia, netampa masiniai.

Negaliu nesutikti su kraštovaizdžio architekto Vytauto Lekešiaus mintimis, išsakytomis balandžio 5 d. „Santakoje“ apie mūsų miesto tvarkymą: „Mūsų Vilkaviškis. Kokį norėčiau matyti miestą, kuriame gyvenu“. Savo srities žinovas teisingai primena, kad mes per greitai užmiršome praeitį, tą gerąją patirtį. Juk ne viskas buvo blogai ir tais lygiavos laikais.



Kokį palikimą gavome?

Tais ne taip senais laikais, kai eiliniams piliečiams trūko ne tik „šlapdešrės“, bet ir padoresnio rūbo, mūsų miestas buvo žalesnis nei dabar. Jaunas pašaipūnas į tai tik nusikvatos: „Žinoma, tėvuk, tada ir saulė buvo karštesnė, ir cukrus saldesnis...“ Na, ir kas. Mes, vyresnioji karta, matėme, kaip be garsių reklaminių šou, be brangių projektų buvo sodinamos dabar jau suvešėjusios medžių giraitės prie miesto stadiono, už Kultūros rūmų. Medeliai kasmet buvo sodinami visur, kur tik buvo galima – per miestą tekančio upelio krantuose, prie profesinės mokyklos. Kiek sentimentų sukelia prisiminimai apie vasaros šventes, festivalius Aukso rage prie Paežerių ežero, Joninių nakties laužai Uosijos pušynėlyje prie upelio, ar miesto sode šokių estrada ir mažas „laivelis“-bufetas, pasislėpęs tarp tankių alyvų krūmų. O jaukus Katedros kalnas, pasipuošęs mėlynosiomis eglėmis ir kvapniais alyvų krūmais... Čia prieš pusę amžiaus žaisdavau su draugais, čia žaidė mano ir mano draugų vaikai. Čia mes žiūrėdavome, kaip apačioje, upelio slėnyje, įrengtoje čiuožykloje siaučia jaunimas. Pažvelkime dabar į tą vietą...



Pagal įstatymus

Miesto centre tarp Katedros kalno, mažosios bažnyčios ir bibliotekos, kur kažkada veikė čiuožykla, upelio slėnis buvo naudojamas kaip sąvartynas. Dabar jis užpiltas, gruntas susigulėjo, būtų laikas pagalvoti ir apie šio žemės ploto miesto centre ateitį. Gal laikas pradėti projektuoti aikštelę ar jaukų parką, pažymėti būsimus takus ir alėjas, sodinti medelius... Gal atsirastų vietos kukliam paminklui ar skulptūrai. Juk tai – ne vienerių metų darbas. Medžiai auga lėčiau nei žmonės.

Niekas nemėgsta surūgėlių pesimistų, bet sunku išlaikyti optimizmą, kai imi žiūrėti į aplinką ne vartotojo, o šeimininko akimis.

Nežinau, kurie mūsų miesto vadovai, specialistai galėtų pasakyti, kiek medelių pasodinta Vilkaviškio mieste per tuos septyniolika Nepriklausomybės metų. Kiek iškirsta, visi žinome...

Tiesa, gražias savo aplinkos tvarkymo tradicijas puoselėja mažesnių miestelių, kaimų bendruomenės. Pilviškių, Vištyčio, Žaliosios gamtos mylėtojai gali būti geru, sektinu pavyzdžiu. Deja, taip nėra.

„Santakoje“ jau buvo rašyta, kaip naikinamas visų vilkaviškiečių pamėgtas Uosijos miškas. Ir tai daroma pagal įstatymus. Atsakingi pareigūnai, kuriems pagal pareigas privalu ginti piliečių ir gamtos interesus, gina gamtos niokotojus, grobuoniško verslo magnatus. Mat privati nuosavybė – šventas dalykas. O moralė? Tokio dalyko verslo pasaulyje kaip ir nėra.



Griauti lengviau

Tais pačiais metais, kai Vilkaviškyje dar buvo sodinami medžiai prie profesinės mokyklos, jos buvusio direktoriaus Sauliaus Vabalo iniciatyva buvo iškastas nemažas vandens telkinys. Pelkėtos, krūmais apaugusios pievos paverstos jaukia poilsiaviete. Tuo labiausiai džiaugėsi aplinkinių gatvių vaikai ir žvejai. Jauni ir seni atvežė įvairiausių žuvų iš ežero ir kūdrų. Per ilgas vasaros dienas čia netildavo vaikų klegesys, vakarais prie vandens sutūpdavo žvejai. Bet ta idilė tęsėsi tol, kol pasikeitė valdžia. Nors faktiškai to žemės ploto šeimininkai liko tie patys, bet realiai šeimininkų kaip ir nėra. Tai rodė kasmet vis blogėjantis šios buvusios jaukios poilsio vietelės vaizdas. Asocialūs asmenys ir daug laiko turintis jaunimėlis pavertė šią vietą šiukšlynu. Apie tai ir apie čia vakarais besirenkančius įtartinus asmenis seniai žinojo miesto valdžia ir policija, buvo rašoma „Santakoje“. Ir štai pagaliau miesto valdžia rado „saliamonišką“ sprendimą – užversti tą vandens telkinį.

Manau, šis sprendimas prasilenkia su sveiku protu. Atseit panaikinsime tą balą ir visi alkoholikai ir narkomanai išsilakstys iš tų krūmų ir pievų. Gal ir jaunimas susipras, nekels savo naktinių orgijų. Bet ką daryti su genocido aukų kapinėmis? Ir jas užstumdyti žemėmis? Juk kaip tik čia ir yra ta pilkoji zona, tas Bermudų trikampis, kur pražūsta paskutiniai žmoniškosios moralės likučiai.



Išeitį gali rasti

Valdininkai aiškina, kad tiesiant naujus vandentiekio ir kanalizacijos tinklus Naujamiesčio gatvėse neturi kur dėti daug iškastų žemių, tad ir pila jas į tą kūdrą. Bet racionalią išeitį visuomet galima rasti. Puikus pavyzdys – praeitais metais, už Vienybės gatvėje esančių garažų, greta stadiono treniruočių aikštyno, supiltas aukštas žemių kalnas. Visą žiemą gausybė vaikų negalėjo atsidžiaugti šia valdžios dovana. Rogutėmis, slidėmis, kūliu risdamiesi jie skriejo nuo kalno krykštaudami ir laimingi. Prie netoliese stūksančios sporto salės taip pat yra jau visai krūmais ir žolėmis užaugusi kūdra, kurioje veisiasi tik varlės. Kodėl, galvojant apie ateitį (o ne apie kitus rinkimus), joje negalima buvo pilti žemių ir įruošti mašinų stovėjimo aikštelės? Nes ši bala yra prieš pat sporto salės duris, greta minėtų kapų. Ateityje, vykstant varžyboms, jų dalyviams ir žiūrovams reikės kažkur palikti savo automobilius, taip pat ir kapinių aplankyti kasmet atvykstantiems užsieniečiams. Bet... rimtų darbų planus kuria rimti specialistai, vadovai, o ne eiliniai piliečiai.

„Ką daryt...?“ – traukia savo populiarią melodiją Radži. Ir jis nežino, ką patarti mūsų miesto vadovams. Jaunimas kaip šėliojo, taip ir toliau šėlios. Jiems buvus nebuvus kažkokia kūdra, nulaužyti medeliai ir išvartyti šiukšlių konteineriai. O jų tėvai ir pareigūnai pritaria Radži: „Ką daryt...?“

Iš tiesų – ką?



Vytas DRUNIS






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas