„Santaka“ / Pasaulyje išgarsėjęs lietuvis grįžo gyventi į Pilviškius

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2007-06-05 08:32

Dalinkitės:  


S.Kudirka iš savo gyvenimo nenorėtų išbraukti nei jį išgarsinusio šuolio, nei lageryje praleistų metų.

Romo ČĖPLOS nuotr.


Pasaulyje išgarsėjęs lietuvis grįžo gyventi į Pilviškius

Eglė KVIESULAITIENĖ


Neseniai iš JAV į mūsų rajoną sugrįžo gyventi Simas Kudirka – žmogus-legenda, pasaulyje išgarsėjęs beveik prieš keturis dešimtmečius. Sovietinio žvejybinio laivo radisto šuolis į amerikiečių laivą ir laisvosios visuomenės kova už lietuvio likimą buvo aprašyta to meto didžiausiuose JAV laikraščiuose, apie tai kalbėjo radijas ir televizija, pagal S.Kudirkos gyvenimo istoriją sukurtas vaidybinis filmas. Nuo šiol garsusis lietuvis pasirengęs gyventi Pilviškiuose – gimtajame Suvalkijos krašte.



Naujuose namuose

Prieš porą savaičių iš tolimo krašto, kur išgyveno daugiau nei tris dešimtmečius, sugrįžęs Simas Kudirka ir jo žmona Genutė dar tik pratinasi prie naujų sąlygų. Dviaukščiame name, kurį Pilviškiuose prieš keletą metų padėjo įsigyti čia gyvenantys giminaičiai, dar iškrauti ne visi Kudirkų lagaminai. O sunkiai serganti ir pati vaikščioti negalinti Genutė dar nesijaučia šių namų šeimininke. Moteris neramiai dairosi pro langus, kur sielą guodžia tik sužaliavę medžiai ir lietuviškai kalbantys praeiviai. Gyvenimo negandos šių žmonių nesugniuždė, o amerikietiško gyvenimo patogumai neatėmė troškimo grįžti į gimtąjį kraštą.

Simas Kudirka, galintis pasigirti turtinga išgyvenimų ir patirties praeitimi, sakė nežinąs vaistų tarptautinėms problemoms spręsti, nes viską tvarko tie, kurie turi milijardus. O jį išgarsinusią gyvenimo istoriją nulėmė ne pats, o tuometis sovietinis režimas. S.Kudirka teigė jaunystėje nekūręs planų, kaip ištrūkti iš gimtosios Lietuvos, o lemtingasis šuolis buvęs spontaniškas sprendimas, pribrandintas nuolatinio nepasitenkinimo dėl neteisybės, žmogaus laisvės varžymo ir apsimetinėjimo.




Buvo komjaunuolis

Prieš 77-erius metus gimęs Griškabūdyje (Šakių raj.) Simas gan anksti patyrė tai, kas jauno žmogaus sąmonėje įžiebė neapykantą naujai – sovietinei santvarkai. Būdamas aštuoniolikos tuomet ištikimas įsitikinimams komjaunuolis Simas susidūrė su MGB (KGB) pareigūnais. S.Kudirką tardė ir mušė už tai, kad įtarė talkinant partizanams, tarp kurių buvo jo patėvio brolis. Saugumo pareigūnai saikdino jauną vaikiną sekti, kada į kaimą užsuka partizanai, ir apie tai pranešti. Neva taip išgelbėsiąs savo dėdę.

– Tai buvo sudėtingi, kruvini ir nemalonūs laikai, – prisiminimais dalijosi S.Kudirka. – Kiekvienas stengėmės išlikti šiapus spygliuotų vielų, o tos patirties ir sampratos, kokią turime dabar, nebuvo. Nežinojome, ką galima sakyti, kaip elgtis, buvome nepasirengę tokiam režimui. Juk klasėje buvo tokių, kurie sekė kiekvieną tavo žingsnį. Draugai, su kuriais vaikystėje mėtėmis grumstais, palūžo, parsidavė. Mus skaudžiai suskaldė.



Traukė jūreivystė

Nekentęs priverstinio bendravimo su MGB tarnyba, devyniolikmetis Simas išvyko į Klaipėdą. Iš senelio jis buvo girdėjęs apie sunkų, bet romantišką jūreivio darbą, iš įdomių pasakojimų pamilo jūrą ir su draugu išvažiavo stoti į jūreivystės mokyklą. Kai nepavyko įstoti mokytis, ėjo dirbti eiliniu žvejybiniame laive. Tada, pildydamas anketą, Simas nuslėpė, jog jo mama gimusi JAV, tad nesunkiai pateko į laivą.


Vėliau – trejų metų tarnyba sovietinėje armijoje darbo batalione, atstatinėjant pokarinį Sevastopolį. Rusijoje Simas pamatė tokį skurdą, kokio Lietuvoje nebuvo įsivaizdavęs. Armijos muštras, nepagarba žmogui slėgė lietuvį, bet priešintis režimui tuomet net nebuvo minčių.

Grįžęs iš armijos jaunas vyras vėl grįžo į laivyną. Tuomet saugumiečiai jau buvo „atkapstę“, kad Simo mama gimusi Amerikoje, o dėdė kovojo prieš tarybų valdžią. S.Kudirkos vis neišleisdavo į jūrą ir jis dirbo krante. Vėliau jauną jūreivį užstojo laivo kapitonas, kuris ėmėsi atsakomybės už Simą. „Grėsmingą“ santvarkai giminės praeitį turintis S.Kudirka buvo priimtas netgi į radistų mokyklą, nes buvo užsirekomendavęs kaip sąžiningas, darbštus jūreivis.



Nedavė užsienio paso

Nors Simas tarnavo laive ir plaukdavo netgi prie užsienio valstybių krantų, niekada neturėdavo teisės ten išlipti. Jam nedavė vadinamo „jūreivio paso“, kurį turintys kiti jo draugai galėjo grožėtis užsienio valstybėmis. Simas likdavo saugoti laivo. Tai visuomet keldavo pyktį ir nepsitenkinimą tokia tvarka.

Būdamas radijo ryšininkas S.Kudirka nuolat klausydavo užsienio radijo stotis, girdėjo laisvą žodį. Didelį įspūdį darė rusų rašytojo Aleksandro Solženicyno laiškas Rašytojų sąjungai. Jame buvo žodžiai, kurie itin veikė nuolat sovietinę neteisybę jutusio vyro sąmonę. Šį perspausdintą laišką Simas nuolat turėjo su savimi, nors ir rizikavo.


Krante Simo visuomet laukė žmona Genutė. Pora gyveno bendrabutyje, kur sąlygos buvo labai sunkios – vėjas pūsdavo kiaurai langus ir sienas, o žiemą kambaryje užšaldavo vanduo. S.Kudirka kantriai laukė eilėje buto, bet vis išgirsdavo, kad pirmenybę turi liaudies gynėjai, iš Maskvos atvykstantys specialistai. Kudirkų šeima tuo metu jau augino sūnų ir dukrą. Ir pagaliau, 1970-ųjų balandį, Simas jūroje gavo radiogramą nuo žmonos, kad jai įteikti svajonių buto raktai.



Paskutinis reisas

Užsidirbęs butą S.Kudirka svajojo atsisveikinti su jūra ir buvo susiradęs ramesnį darbą krante – prie pat namų – prekybinio laivyno radijo stotyje. Jis nebesirengė daugiau dirbti laive. Tačiau gavo telegramą, kad privalo grįžti į jūrą. Radistas tada susinervino, kad griūva jo planai, bet valdžia pagrasino, jog neklusnus jūrininkas gali netekti ir buto.

Simas sutiko vykti į paskutinį reisą. Kaip ir visuomet, tąkart S.Kudirka užsienio paso taip pat negavo. Tuo metu keturiasdešimtmetis vyras nenujautė, kad šis paskutinis reisas su laivu „Sovietskaja Litva“ gali apversti jo gyvenimą aukštyn kojomis.

Išplaukęs į jūrą radistas gavo radiogramą, kad jų laivas turi paimti visų flotilių viršininkus, nes vyks amerikiečių bei tarybinių žvejybinių organizacijų vadovų susirinkimas. Amerikiečiai su rusais rengėsi derėtis dėl žvejybos plotų.



Pažintis su amerikiečiais

Kai amerikiečių laivas „Vigilant“ prisišvartavo prie tarybinio refrižeratoriaus, S.Kudirkai buvo poilsio laikas. Domėdamasis, kas vyksta aplinkui, radistas vaikščiojo ant gelbėjimosi valčių aikštelės. Iš gretimo laivo mojo ir sveikinosi amerikiečiai, mėtydami į laivą jūreiviškus suvenyrus – cigaretes, smulkius pinigus, kokakolą, kepuraites. Simas apžiūrinėjo draugiškus užsieniečius, kurie visiškai nebuvo panašūs į niekingus priešus. Į galvą tuomet neužklydo jokia maištinga mintis.

Pasibaigus suvenyrams amerikiečiai į denį išsinešė žurnalų ir švystelėjo vieną kitą į rusų laivą. Laivo „politrukas“ sukruto, kai jūreiviai puolė rinkti užsienio spaudą. Kai žurnalus pakėlė mergina ir vaikinas, politinis laivo vadovas bedė į juos pirštu ir sušvokštė, kad šiedu daugiau į jūrą nebeišplauks.



Žodžiai, sukėlę audrą

Simas prisimena, kad šie išgirsti žodžiai jo sieloje sukėlė audrą. Tai buvo tarsi jo paties gyvenimo istorijos aidas. S.Kudirkai į galvą lindo mintys apie tai, kad Stalino laikai praėjo, bet šalyje, kur jis gyvena, niekas nepasikeitė. Sovietinės ideologijos nepakeitė nei vokiečių, nei lenkų sukilimai, nei įvykiai Vengrijoje ir Čekoslovakijoje. Jokios priemonės negelbsti. Galvoje aidėjo mintis: „Šioje sistemoje aš daugiau gyventi nebegaliu“. Tai buvo paskutinis lašas, perpildęs ilgai gniaužto nepasitenkinimo taurę. Tuomet ir šovė mintis perbėgti į amerikiečių laivą, papasakoti galingos šalies vadovams, kiek melo, apsimetinėjimo ir neteisybės slepiasi už „geležinės uždangos“, kaip sistema traiško žmonių likimus.


Palaukęs, kol delegacijos nuėjo derėtis, Simas šūktelėjo amerikiečių laive stovėjusiam karininkui. Beveik nemokėdamas anglų kalbos, Simas keliais žodžiais bandė paaiškinti, kad jis lietuvis ir jaučiasi nelaisvas. Tačiau iš nustebusių amerikiečio akių matė, kad šis nieko nesupranta. Tada Simas ant popieriaus lapo keliais žodžiais užrašė, kad nori peršokti į jų laivą. Jei amerikiečiai sutinka, turėtų jam duoti ženklą. Įdėjęs lapelį į cigarečių dėžutę, permetė ją į amerikiečių laivą.



Peršoko į laivą

Užsienio laivo karininkas gerai suprato, kas paslėpta cigarečių pakelyje. Laiškelį jis perskaitė kajutėje ir tik tada išėjęs į denį linktelėjo lietuviui sutikimo ženklą.

Susirinkęs kelis būtiniausius daiktus, Simas nutaikė progą ir šoko. Kaip tik tuo momentu amerikiečių laive išniro rusų laivo delegacija. Flotilės vadas net sustojo, pamatęs savo jūreivį užsienio laive. Į klausimą, ką čia veikia, Simas tesusgribo atsakyti, kad dabar neturįs laiko kalbėti.

Amerikiečių komanda gan šiltai sutiko lietuvį, apklausė, kodėl sprunka iš savo šalies, kas nutiko. Simas papasakojo apie tai, ką jaučia gyvendamas sovietų okupuotoje šalyje ir tarnaudamas „plaukiojančiame kalėjime“, sakė turįs šeimą, parodė žmonos nuotrauką. Simo euforija patekus į laisvą, demokratišką šalį truko neilgai. Rusai siuntė jūrų protestus grąžinti jų jūreivį. Po kelių valandų „Vigilant“ laivo vadovybė gavo įsakymą bėglį atiduoti rusams.




Įsakė tylėti

S.Kudirkai skaudu prisiminti tas akimirkas, kai jis suprato, kad šalis, kuria ir jos deklaruojamomis idėjomis taip tikėjo, jį atstūmė ir siunčia myriop. Nors kai kurių užsienio laivo karininkų akyse Simas matė ašaras, pati laisvoji Amerika jį atstūmė.

Dar kurį laiką Simas priešinosi: jį vijosi, daužė, spardė, rišo. Visa tai matė amerikiečių laivo įgula. Režimui išdrįsęs pasipriešinti lietuvis suprato, kad jis nebeturi ką prarasti. Didžiųjų valstybių susitarimas jo gyvenimą 1970-ųjų lapkričio 23 d. sudaužė akimirksniu. Amerikiečiai priėmė sprendimą nutylėti šį abiem šalims gėdingą faktą ir „Vigilant“ laivo įgulai buvo įsakyta neprasitarti apie tai, ką matė savo laive.

Gruodį S.Kudirka buvo parvežtas į Klaipėdą, o kitų metų gegužį Aukščiausiojo teismo nuteistas už tėvynės išdavimą 10 metų kalėjimo su turto konfiskavimu.



Lageris užgrūdino

Vien apie Mordovijos lagerį ir ten sutiktus politinius kalinius S.Kudirka galėtų pasakoti dienomis. Ten sutikti žmonės buvo tvirti dvasia, protingi ir nepalūžtantys. Simas sakė nesigailįs, kad teko kalėti, mat gyvenimas tokiomis sąlygomis jį užgrūdino ir fiziškai, ir psichologiškai.

Sunku buvo ir namuose likusiai Simo šeimai. Žmona, auginusi du mažamečius vaikus, neteko darbo, todėl skurdo ir kone badavo. Genutė pamena tuomet nuėjusi pas saugumo viršininką ir pasakiusi, kad atneš jam savo du alkanus vaikus ir paliks. Po grasinančių moters žodžių valdžia ją įdarbino prekyboje.


S.Kudirka jau buvo susitaikęs su mintimi, kad iš lagerių ištrūkti nepavyks – už nepaklusnumą, nuolatinius politinius išpuolius jis buvo pergabentas į dar griežtesnio režimo lagerius. Kas vyksta laisvėje, jis nežinojo.



Dėkingas latviui

Už tolesnį savo likimą S.Kudirka dėkingas „Vigilant“ laive tarnavusiam latvių kilmės amerikiečiui, puikiai supratusiam, kas gresia sovietų režimui pasipriešinusiam žmogui. Negalėdamas atsitokėti nuo laive matytų vaizdų ir negalvoti apie lietuvio jūreivio likimą, jis papasakojo savo žmonai. Gyvenanti laisvoje šalyje ir save laisva piliete laikanti moteris negalėjo patikėti, kad JAV, kuri deklaruoja, kad priglaudžianti visus pabėgėlius, galėjo taip pasielgti su pagalbos prašiusiu žmogumi. Moteris prikalbino vyrą apie šį įvykį pranešti žiniasklaidai.

Netrukus apie „Vigilant“ įvykusią istoriją pradėjo rašyti didieji JAV laikraščiai, kalbėti radijo stotys. Su protesto akcijomis į gatves išėjo Amerikos lietuviai, latviai, estai, vengrai, lenkai – visi tie, kurie žinojo, kas yra bolševizmas. S.Kudirkos likimu besirūpinę žmonės sugebėjo kreiptis ir į prezidentą R.Niksoną, kuris šį klausimą iškėlė per susitikimą su Sovietų Sąjungos vadovais.



Išgelbėjo pilietybė


Tarptautinį šurmulį sukėlusio lietuvio biografija besidomėjusiems aktyvistams pavyko išsiaiškinti, kad S.Kudirkos seneliai su pirmųjų emigrantų banga išvyko užsidirbti į JAV ir ten gimė Simo mama. O tai reiškė, kad ji – Amerikos pilietė. Šis faktas padėjo S.Kudirkai ištrūkti iš gulago ir 1974 metais išvykti su šeima gyventi į JAV.

Lietuvių bendruomenė buvo surinkusi 70 tūkst. dolerių, kuriuos įteikė į JAV atskridusiam S.Kudirkai ir jo šeimai – žmonai su vaikais bei mamai. Šeima už šiuos pinigus svajojo įsigyti namus ir ramiai įsikurti. Bet Simas negalėjo nurimti žinodamas, kad jo draugai liko kalėti Rusijos gulaguose. Jis dalyvavo susitikimuose, mitinguose, davė daugybę interviu, platino politinių kalinių sąrašus. Tačiau netrukus suprato, kad dvi didelės valstybės žaidžia savo žaidimus, o mažas žmogus čia bejėgis.



Rūpinsis tėvyne

Kudirkų šeima Amerikoje dirbo sodininkais, dažytojais, nekilnojamojo turto prižiūrėtojais, į gyvenimą išleido sūnų ir dukrą, kurie įleido šaknis JAV.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, S.Kudirkos niekada neapleido mintis grįžti į gimtinę. Simas į Pilviškius buvo parvažiavęs keliskart, rūpinosi įsigyti namus, bendravo su giminėmis. Sulaukę pensijos, Kudirkos ryžosi palikti pažadėtąją žemę ir grįžti į tėvynę. Simas viliasi, kad gimtinėn kada nors grįš ir jo vaikai.


Solidaus amžiaus lietuvis nerimauja dėl savo šalies, jos žmonių ir tiki, kad tokia gyvenimo patirtis, kokią pavyko sukaupti, galbūt padės savoje šalyje nuveikti ką nors naudinga. O kol kas reikia įsikurti, apsiprasti su ilgai nematyta tėvyne.





Publikuota: 2007-06-05 08:32:53

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“
* Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti?
* Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai