Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2007-05-28 17:16

---

Priešpaskutiniai gyvenimo metai, 1896 m. liepą.

Gegužės 18 dieną į Lietuvą atgabentos ir Vilniuje iškilmingai sutiktos šv. Teresėlės relikvijos iki liepos 1 dienos aplankys visas vyskupijas. Sekmadienį iš Vilniaus vyskupijos jos buvo išlydėtos į Panevėžio vyskupiją, į Vilkaviškį atkeliaus birželio 9 dieną, 18 valandą. Į Marijampolę bus išlydėtos birželio 10 dieną po Devintinių iškilmių.

Bažnyčioje nuo pat ankstyvųjų krikščionybės laikų gyvavo paprotys susiburti maldai prie tikėjimo liudytojų, kankinių kapų. Šio papročio senumą mums primena katakombos – kapinės, priglaudusios gausybę Kristaus išpažinėjų kūnų, kartu tai ir krikščioniškos maldos vieta. Ilgainiui paplito šventųjų relikvijų gerbimo tradicija.



Atkakliai siekė tikslo

Bažnyčios istorija mini tris „didžiąsias Tereses“ – mūsų amžininkę Motiną Teresę iš Kalkutos, Bažnyčios daktarę ir mistikę Teresę Avilietę ir šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresę (kitaip dar vadinamą Terese iš Lizje arba „mažąja Teresėle“ dėl jos šventumo kelio paprastumo ir kuklumo). Tikrasis jos vardas – Teresa Marten. Ji gimė 1873 metais Alansono mieste, Prancūzijoje, religingoje laikrodininko devynių vaikų šeimoje. Kai Teresei buvo ketveri, jos mama mirė nuo vėžio, tada šeima persikėlė į Lizje. Devynerių metų mergaitė sunkiai susirgo ir atsidūrė ant mirties slenksčio. Netikėtai pasveikusi nusprendė pašvęsti savo gyvenimą Dievui.

Dar keturiolikametė mergaitė pajuto norą gelbėti žūvančias sielas ir bandė stoti į vienuolyną, bet vyskupas jai atsakė dėl jauno amžiaus. Teresėlė atkakliai siekė tikslo, todėl netrukus vienos piligriminės kelionės į Romą metu prisitaikiusi progą savo norus išsakė popiežiui Leonui XIII. Pagaliau jos svajonė išsipildė ir mergina tapo karmelite.

Po septynerių metų gyvenimo vienuolyne ji susirgo tuberkulioze. 1897 metais Teresė mirė sulaukusi vos 24-erių metų. Paskutinius savo gyvenimo metus ji paskyrė autobiografinei knygai „Vienos sielos istorija“, kuri tapo labiausiai verčiama religine knyga ir pasklido po pasaulį (išversta ir į lietuvių kalbą). Joje atspindėtas išskirtinis merginos pasaulis, o pamatas – troškimas gyventi tikrą krikščionišką gyvenimą, kuris dar kitaip vadinamas „mažuoju keliu“ arba „dvasinės vaikystės keliu“. Ir šiame „kelyje“ būtinai reikia vieno – didelės, stiprios ir ištikimos meilės, su kuria atliekamos kasdieninės pareigos, kokios jos bebūtų. Teresė pasirinko savo gyvenimo moto: „Mano pašaukimas – mylėti!“



Paskelbė šventąja

Žinia apie jos gyvenimą, dvasingumo kelią ir mirtį greitai paplito, piligrimai važiavo prie jos kapo, įvyko net stebuklų. Pavyzdžiui, 1908 metų gegužės 26 dieną ketverių metų mergaitė Reine Fouguet, būdama akla nuo gimimo, praregėjo. Šis stebuklas sujaudino visą Lizje. Piligrimų prie Teresės kapo vis gausėjo. Teresėlės kūnas pirmąsyk ekshumuotas 1910 metų rudenį, dalyvaujant vyskupui ir kokiam šimtui žmonių. Būsimosios šventosios palaikai buvo sudėti į švino karstą ir perkelti į kitą vietą, o po septynerių metų vyko antra ekshumacija. Galiausiai 1925 metais kūnas iš kapinių iškilmingai perkeltas į bažnyčią, Lizje mieste pastatyta šv. Teresės bazilika. 1923 metais Romoje buvo švenčiama Teresės beatifikacija, popiežius Pijus XI ją paskelbė Palaimintąja. 1925 metais vienuolė karmelitė įrašyta į šventųjų sąrašą. Dar po metų tas pats popiežius šv. Kūdikėlio Teresę paskelbė Viso pasaulio misijų globėja. 1997 metais popiežius Jonas Paulius II Mažajai Teresėlei suteikė Bažnyčios mokytojos titulą.

Keliauja po pasaulį

Daugelį metų būriai maldininkų atvykdavo į Lizje šv. Teresės baziliką pasimelsti prie šventosios palaikų. Rengiantis minėti Viso pasaulio misijų globėjos mirties šimtmetį, 1994 metais prasidėjo šv. Teresėlės relikvijų kelionė po pasaulį ir jau apkeliavo visus žemynus taip vadinamame „Šimtmečio relikvijoriuje“. 132 kilogramus sveriantį relikvijorių su platforma padovanojo Brazilija.

Teresėlė yra pasakiusi, jog būdama danguje norinti daryti gera žemėje, yra pažadėjusi iš dangaus siųsti „rožių lietų“ – dvasines malones. Todėl visur, kur tik lankosi jos relikvijos, suplaukia tūkstantinės Dievo ieškančios minios – nuo mažų vaikų iki senyvo amžiaus žmonių, visuomenės atstumtųjų ir pačių įvairiausių visuomenės atstovų. Nuo Rusijos iki Argentinos, nuo Australijos iki Vietnamo ir Airijos – visur jos relikvijos iškilmingai sutinkamos ir deramai pagerbiamos.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---