„Santaka“ / Ligotus senelius pasiimti iš ligoninės artimieji „pamiršta“

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2007-05-23 16:30

Dalinkitės:  


Ligoninės socialinei darbuotojai V.Nikliauzienei bei Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriaus vyr. slaugytojai D.Babrauskaitei tenka ieškoti ligonio artimųjų ir priminti, kad atvyktų bent aplankyti.

Romo ČĖPLOS nuotr.


Ligotus senelius pasiimti iš ligoninės artimieji „pamiršta“

Eglė KVIESULAITIENĖ


Jauni, vaikų ir artimųjų būrio apsupti, per darbų griūtį besiversdami paprastai net nesusimąstome, kaip jaučiasi senas, niekam nereikalingas žmogus. Ypač tuomet, kai pašlyja sveikata, apleidžia jėgos, o per visą gyvenimą sukauptų pinigų pakanka tik maistui ir vaistams. Ligoninės Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriaus medikai nuolat tampa tokių graudžių likimų liudininkais.



Vaikai išsisukinėja

– Jūs neįsivaizduojate, kaip graudu, kai keturis mėnesius ligoninėje pragulėjusio senelio niekas neatvažiuoja pasiimti, – liūdnai kalbėjo Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriaus vyriausioji slaugytoja Dalia Babrauskaitė. – Kai reikia įtikinėti vaikus, kad jie privalo pasirūpinti savo tėvais, o seni, gyvenimo palaužti žmonės bando apgaudinėti mus, kad jiems dar priklauso kelias dienas pabūti ligoninėje. Kartą tėvus atvežę į ligoninę, vaikai jaučiasi atsikratę problemos ir mano juos paliksią čia visam laikui.

Senų, niekam nebereikalingų žmonių problemas Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriaus personalui bei ligoninės socialinei darbuotojai tenka spręsti kasdien. Mat daugiau nei pusė šio skyriaus pacientų – seni, ligoti žmonės. Retas kuris visiškai neturi artimųjų ar namų. Tik vienetai atvežami iš gatvės. Tačiau nuolat skyriuje guli po kelis senelius, kurių niekas neaplanko, nesirūpina. Apie paciento artimuosius medikai gali spręsti iš pirmosios pažinties su ligoniu.




Neturi kur grįžti

– Senelius atveža nepraustus, nešvariais drabužiais, nežinia kada kirptais nagais, netgi niežuotus, utėlėtus, – pasakojo slaugytoja D.Babrauskaitė. – Tokių negalime guldyti į ligoninę, todėl maudome, atliekame elementarias higienos procedūras, naikiname parazitus.

Praėjusią savaitę į ligoninę buvo atgabentas utėlėmis aptekęs senukas. Slaugytojos sunaudojo visas ligoninės skysčio nuo šių parazitų atsargas, kol apvalė pacientą. Priėmę į ligoninę tokį žmogų, medikai žino turėsią problemų su jo artimaisiais. Mat pacientui nepakanka to, ką jam skiria medicinos įstaiga. Reikia ir dantų šepetėlio, muilo, skutimosi priemonių, kitų higienos reikmenų, atsigerti. Be to, ir artimųjų dėmesys ligotam žmogui labai reikalingas.

Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriuje pacientas per metus gali gulėti iki 120 parų. Kai laikas išsenka, žmogus turi sugrįžti į namus. Tuomet ir prasideda didžiausios problemos. Medikai, likus kelioms savaitėms iki termino, pradeda klausinėti ligonius, ar turi kur vykti, ar kas atvažiuos pasiimti. Graudu žiūrėti į drėkstančias senelių akis, kai jie nedrąsiai sako neturį kur grįžti, nes namus užrašė vaikams, o šie, žadėję nukaršinti, apie tai jau pamiršo.




Globos namai – per maži

Ligoto, niekam nereikalingo senelio problema tuomet rūpinasi ligoninės socialinė darbuotoja Virginija Nikliauzienė. Ji pirmiausia bando ieškoti artimųjų ir juos įtikinti, kad privalo pasirūpinti savu žmogumi. Tačiau artimieji dažnai išsisukinėja.

– Girdėtumėte, ko mes prisiklausome, – stebėjosi socialinė darbuotoja. – Tai mašina sugedo, tai karvė veršiuosis, tai pinigų neturi – tokias priežastis nenorėdami pasiimti ligotų tėvų nurodo vaikai. Kartais net atrėžia, kad tai ne mūsų reikalas, pasiims jie tėvus ar ne. Dažnai jaučiamės taip, tarsi mūsų pareiga būtų ieškoti, kur apgyvendinti jų tėvus.

Visgi daugumą senelių po ilgų atsikalbinėjimų artimieji pasiima. Kitiems, kurių artimieji nepriima, bet jie patys turi namus, skiriamas lankomosios priežiūros darbuotojas. Kai kurie senoliai patys susitaria su kaimynais, kad juos prižiūrėtų, ir sutvarko dokumentus, jog kaimynams už globą pinigus mokėtų rajono Savivaldybės Socialinės paramos skyrius.

Tačiau lieka ir tokių, kuriems nebėra kur grįžti. Jiems ruošiami dokumentai į Gudkaimio globos namus. Bet patekti ten ne taip paprasta, nes vienišų senelių vis daugėja, o vietų globos namuose – tik 70. Sunkiems ligoniams išimties tvarka pratęsiamas slaugos laikas skyriuje. Tokio paciento lovadienių ligonių kasa nefinansuoja, tad už slaugą ligoninei sumoka rajono Savivaldybė.




Požiūris keisis

Nors Palaikomojo gydymo ir slaugos skyrius neturėtų spręsti socialinių problemų, tačiau mūsų šalyje dar nepakanka globos namų seniems, ligotiems žmonėms. Tarp žmonių, kuriems tikrai reikalinga medikų pagalba, nemaža būna tokių, kurie į skyrių atvyksta „praleisti“ žiemą, kai pačiam rūpintis buitimi sunkiau.

Tad nenuostabu, kad vyresnio amžiaus žmonės šį skyrių įsivaizduoja tarsi vienišų žmonių prieglaudą. Namuose, pas artimuosius gyvenantys ligoniai dažnai nenoriai vyksta sustiprinti sveikatos į Palaikomojo gydymo ir slaugos skyrių. Vyr. slaugytoja D.Babrauskaitė sakė, kad ligonį atvežę artimieji dažnai prašo šiam nesakyti, į kokį skyrių paguldė. Nepatogiai jaučiasi ir savą žmogų slaugyti atvežę artimieji. Medikės prisimena atvejį, kai į ligoninę senolį atvežę vaikai prisistatė svetimais žmonėmis – kaimynais.

D.Babrauskaitė mano, kad požiūris turėtų keistis. Juk dažnai ligonio artimieji atsiduria situacijoje, kai slaugyti sunkiai sergantį žmogų nėra galimybių – reikia dirbti, auginti savo vaikus. Be to, nuolat budint prie nesikeliančio ligonio išsenka ir artimųjų sveikata, jiems reikia bent kelių savaičių ar mėnesių poilsio.



Socialiai nedrausti

Socialinė darbuotoja stebėjosi ne tik artimųjų, bet ir pačių ligonių abejingumu. Apie ligas ar senatvę negalvojantys žmonės įsivaizduoja, kad atsitikus bėdai jais kas nors privalo pasirūpinti. Pasitaiko atvejų, kai į ligoninę atvežti žmonės neturi ne tik socialinio draudimo, bet ir asmens dokumentų. Tuomet ligoninė gali suteikti tik būtinąją pagalbą, nes už nedrausto ligonio gydymą Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriuje Ligonių kasos nemoka.

Kol kas dar nebuvo atvejo, kad socialiai nedraustas leisgyvis pacientas būtų išsiųstas iš ligoninės ir negydomas. Kaip sutvarkyti dokumentus, kad ligonio gydymą kompensuotų Ligonių kasos, rūpinasi socialinė darbuotoja. Ji laksto su dokumentais, registruoja ligonį Darbo biržoje ar prašo artimųjų, kad sumokėtų Ligonių kasoms reikiamą įnašą. Paprastai artimieji nenoriai rūpinasi dokumentais ir įsivaizduoja, kad ligoninėje gulinčio žmogaus reikalais priklauso rūpintis medikams.



Be dokumentų

Jei ligonis neturi asmens dokumentų, tenka rūpintis asmens tapatybės kortele. Į ligoninę kviečiamas fotografas, už kurio paslaugas dažnai tenka sumokėti pačiai socialinei darbuotojai. Po to renkamos pažymos apie ligonio gyvenamąją vietą, paskutinius turėtus asmens dokumentus, tada kreipiamasi į Migracijos tarnybą ir prašoma pagalbos.


Žinoma, kiekvienas, nesusitvarkęs dokumentų, už gydymą gali mokėti iš savo kišenės. Tačiau norinčių artimuosius slaugyti savo lėšomis atsiranda mažai, mat kainos – didelės. Viena ligonio diena Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriuje kainuoja nuo 73,3 iki 111,5 lito. Nesunku paskaičiuoti, kad keturi mėnesiai medikų priežiūros skyriuje atsieitų 8796–13 380 litų. Per praėjusius metus atsirado tik du pacientai, kurių giminės už jų slaugą mokėjo patys.





Publikuota: 2007-05-23 16:30:25

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“
* Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti?
* Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai