Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2007-05-17 08:42

---

Po eilinio ligos proveržio Evaristas tiki, jog šį pavasarį vėl dainuos ir šoks kartu su žmona Janina.
Nuotrauka iš Katilių asmeninio albumo

Savo senelius, vilkaviškiečius Janiną ir Evaristą Katilius, nepaprastai pradžiugino vyriausia anūkė, Motinos dienos proga močiutei įteikusi kompiuteriu apipavidalintą sveikinimo adresą. Jame – mintys iš rašinio, kurį mergaitė rašė mokytojos paskatinta. Ji paprastais žodžiais nupiešė savo artimų ir mylimų žmonių paveikslą, kuris dvasingai sušvinta prisiminus kitą datą – Tarptautinę šeimų dieną. Spausdiname anūkės Erikos Pečiulytės rašinį apie savo senelius.

Tikiu, kad mano laiško herojė bus verta „ Metų pasiaukojimo“ nominacijos, nes ja gali didžiuotis ne tik šeima, bet ir visa Lietuva. Mano močiutė Janina Katilienė – paprastas, labai mielas ir šiltas žmogus, kuris nelaimėje tikrai padės, užjaus ir paguos, pasakys gerą raminantį žodį. Be jos neįsivaizduojami folklorinių ansamblių „Sūduviai“, „Lankupa“ koncertiniai pasirodymai. Jos balsą galima išgirsti bažnytiniame chore.

Tie, kurie Janiną pažįsta, žino, kad jos gyvenimas ne rožėmis klotas. Sunki buvo vaikystė ir paauglystė, kai nelengvi darbai slėgė jos jaunus pečius. Griežtai ir tvirtai tėčio rankai visada privalėdavo paklusti. Reikėdavo prižiūrėti brolius, seserį, paruošti šeimai valgyti, plauti grindis, prinešti malkų, ravėti daržus... Jai, baigusiai vidurinę mokyklą, teko įsidarbinti ir padėti tėvams išlaikyti gausią šeimą.

1968 metais likimas Janiną Mikalainytę suvedė su jos gyvenimo žmogumi Evaristu Katiliumi. Jau po kelerių metų tas pats likimas pasiuntė įvairiausių išbandymų. Tačiau tada, dar pačioje jaunystėje, visos ligos atrodė vieni juokai.

1997-ųjų pavasarį, kai gyvenimas, rodos, suspindėjo gražesnėmis spalvomis (Katilių dukra seneliams „padovanojo“ dvynukus), sunki ir klastinga liga Evaristą ilgam „įkalino“ Kauno medicinos universiteto klinikose. Janina skubėdavo į pirmąjį traukinį su pilnais krepšiais vaistų, maisto, rūbų. Vakarais – vėl į paskutinį traukinį su tais pačiais krepšiais, kuriuose būdavo prakaituoti, ligos nukamuoto ligonio rūbai, gydytojų išrašytų receptų lapeliai... Ir taip tris mėnesius – kiekvieną dieną. Po sunkių ir prailgusių nežinios dienų gydytojai pranešė: vėžys. Tai – ne sloga, kurią vaistais ar šilta arbata su medumi gali išgydyti. Tai liga, su kuria reikia susitaikyti ir susidraugauti.

Aš manau, kad tėtukui pavyksta tai puikiai padaryti. Jau tris kartus jo gyvybė „kabojo ant plauko“, tris kartus jis buvo iš ligoninės išsiųstas į namus numirti. Gydytojai nesuteikė nė menkiausios vilties išgyventi. Net ir šiandien medikai neįsivaizduoja, kaip jis vėl atsistojo ant kojų?! Tačiau žmonės sako: „Tik žmonos Janinos, pamiršusios savo ligas, rūpestingumo ir energijos dėka, abiejų tikėjimu ir viltimi pavyksta įveikti klastingą ligą“.

Būtų gerai, kad pasaulyje būtų kuo daugiau tokių gerų žmonų-mamų-močiučių, kokia yra manoji – vilkaviškietė Janina Katilienė. Tada visas gyvenimo negandas ir ligas būtų galima įveikti daug lengviau.



Erika PEČIULYTĖ

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---