„Santaka“ / Šiandien santuoką griauna pernelyg dideli vyrų ir moterų lūkesčiai

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2007-05-15 08:44

Dalinkitės:  


Tarptautinio teologijos instituto Šeimos ir santuokos studijų (Austrija) psichologijos dėstytojas G.Vaitoška.
Birutės NENĖNIENĖS nuotr.

Šiandien santuoką griauna pernelyg dideli vyrų ir moterų lūkesčiai

Šių metų pradžioje pasirodė G.Vaitoškos knyga „Lengvas gyvenimas: krikščioniškosios psichologijos etiudai sutuoktiniams“ (šios ir kitų knygų šeimos temomis galima teirautis Vilkaviškio dekanato šeimos centre). Joje kalbama apie priežastis, griaunančias šiandieninę modernią santuoką, pateikiama patarimų, kaip kurti darnų šeimyninį gyvenimą.

Tarptautinio teologijos instituto Šeimos ir santuokos studijų (Austrija) psichologijos dėstytoją, knygos autorių G.Vaitošką kalbino Milda BAGDONAITĖ („Bernardinai.lt“ redakcija). Spausdiname sutrumpintas interviu mintis.



– Knygoje „Lengvas gyvenimas“ rašote apie tai, kad šeimai šiandien iškyla daug daugiau pavojų nei anksčiau. Kokie yra tie didžiausi pavojai, ar šeima išties susiduria su pavojingesniais iššūkiais, nei, tarkime, prieš šimtmetį?

– Taip, tai akivaizdu. Kalbant apie pačius įprasčiausius, labiausiai paplitusius pavojus, reikia paminėti vadinamąjį „įstaigos romaną“. Būtent santykis laiko, kurį vyras praleidžia darbe su sekretore ir namie – su žmona, deja, yra ne žmonos naudai. O kartu praleidžiamas laikas yra labai svarbus dalykas, labai susijęs su neištikimybės pavojumi. Žinoma, daug kas priklauso ir nuo konkretaus žmogaus, tačiau laikas yra labai svarbus veiksnys. Vokiečių spaudoje neseniai teko skaityti, kad šį pavojų po truputį nustelbia naujas, netgi didesnis pavojus – internetinis romanas. Naršydamas internete žmogus užmezga naujų pažinčių, o vėliau ši virtuali pažintis kartais persikelia ir į realų gyvenimą. Tai – situacinės neištikimybės priežastys. O žiūrint giliau, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad kinta nuo amžių nusistovėjusios vyro ir moters funkcijos. Šiandien dėl to kyla daug nesusipratimų, pykčio. O jei nėra ir dialogo kultūros – tada kyla nepasitenkinimas vienas kitu ir vystosi konfliktas.

– Šiandien plačiai kalbama apie vartotojų visuomenę. Ar būtų galima sakyti, kad dabar santuoka irgi yra suvokiama kaip pirkinys, kai ją norima „nusipirkti“ kuo geresnėmis sąlygomis, kai ji suvokiama tarsi „nusidėvinti“ ir todėl pakeičiama?

– Be abejo, vartotojiškumo įtakos yra, jo apraiškų mes aiškiau matome truputį primityvesniuose santuokos variantuose. Pavyzdžiui, turtingas verslininkas veda gražią žmoną, o paskui jam norisi dar gražesnės. Kitas panašus atvejis – kai kalbama apie kokį nors verslo pasaulio atstovą, kuris nusipirko naują mašiną ir „įsigijo“ naują žmoną. Ir apie tai kalbama su šiokiu tokiu pavydu bei įvertinimu. Tačiau manau, kad tarp normalių žmonių tokia atvirai vartotojiška nuostata nėra taip įsišaknijusi.

Natūraliai mes esame egoistai, nes tikimės daug gauti iš santuokos: norime laimės, meilės, palaimos, rūpesčio, globos, norime savo sutuoktinį traktuoti kaip savojo „aš“ tęsinį. Tai nėra gerai, tai kelia konfliktų, bet tai – natūralu. Tad šiuo atžvilgiu ta vartojimo nuostata yra, bet ji daugiau pasąmoninė, ji kyla iš žmogaus prigimties silpnumo.

– Tačiau bet kuriuo atveju santuoka vis dar suvokiama kaip labai reikalingas dalykas?

– Taip, žinoma. Šiandien tarptautiniai šeimos specialistai, ekspertai pažymi, kad, nepaisant šeimos griuvimo, laimingos santuokos ilgesys išlieka labai stiprus. Ir tai yra paradoksas, kad toje santuokoje žmonės nepajėgia gyventi ilgai ir laimingai.

– Iš kur kyla toks prieštaringumas tarp laimingos santuokos troškimo ir nesugebėjimo jo realizuoti?

– Manoma, kad viena iš santuokos griuvimo priežasčių yra būtent per dideli lūkesčiai. Tokiam požiūriui yra susidariusios labai palankios socialinės ir kultūrinės priežastys. Parėjęs namo žmogus nori pasijausti kaip „pas Dievą už ausies“. Tai pasąmoningas troškimas. Ir, žinoma, kad toks troškimas verčia kelti ir perdėtus reikalavimus sutuoktiniui: žmogus nori, kad jo antroji pusė būtų labai tobula, švelni, mylinti ir panašiai. O juk sutuoktinis taip pat gali būti ir prislėgtas, ir neramus, ir nelaimingas. Tokie lūkesčiai yra neadekvatūs, todėl santuoka ir neatlaiko šių vadinamųjų transcendentinių lūkesčių. Tai yra viena iš santuokos griuvimo priežasčių.

– Gal tokie lūkesčiai iš tiesų egzistavo visada, tiesiog jų nebuvo įmanoma realizuoti, tarkime, tam trukdė tam tikros socialinės normos, pavyzdžiui, negalėjimas laisvai rinktis partnerio ar panašiai?

– Matote, seniau lūkesčiai buvo truputį kitokie. Įsivaizduokite kokį nors prieš 60–70 metų kaime gyvenantį vyriškį, besirengiantį vesti. Ką jam reiškia šios vedybos? Žinoma, jis jomis džiaugiasi, myli žmoną, bet labai aiškiai tame džiaugsme yra įrašytas lūkestis turėti vaikų – ir kuo daugiau, tuo geriau. Tad susituokę jie augins vaikus, dirbs savo ūkyje, kad galėtų vaikams suteikti tam tikrą materialinį pagrindą. Šiandieninių vyro ir žmonos lūkesčiai yra visiškai kitokie – daug romantiškesni, tikimasi malonaus buvimo kartu, dviejų sielų bendrumo ir panašiai.

Tam tikru požiūriu tai yra pažanga, apie pastaruosius amžius kalbama, jog jie pasižymi žmogaus subjektyvios sąmonės turtėjimu ir vystymusi. Iš principo tai gražus dalykas, bet aišku, kad kartu tai didina konflikto grėsmę, nes su sutuoktiniu siejami dideli lūkesčiai. Prieškario vyras savo laimę siejo ne tik su žmona, bet ir su ūkiu, vaikais, jų išmokslinimu, gyvenimu ir panašiai, o šiandienis vyras iš tiesų daug daugiau vilčių sieja su žmona.

Tokių romantiškų lūkesčių atsiradimą, žinoma, skatina ir žiniasklaida, filmai. Kita vertus, žmona, su kuria siejami šie lūkesčiai, patiria didesnį spaudimą: ko prieškario vyras laukė iš gyvenimo ir santuokos, šeimos apskritai, to „postmodernusis“ vyras laukia iš vienos žmonos. Savo ruožtu žmona to paties tikisi iš vyro. Tad lūkesčiai susiaurėjo, susikoncentravo į vieną žmogų. Tokias tendencijas žmogui neretai sunku atlaikyti.

– Savo knygoje kalbate apie santuoką kaip apie auką, nes santuoka reikalauja dalies savęs, savo svajonių, pomėgių atsisakymo, žodžiu – nuolatinio derinimosi. Tai – nemenkas iššūkis...

– Taip, šeima – tai iššūkis norui gyventi tik sau pačiam. Pradėjus gyventi šeimoje, toks noras nepranyksta, nes tokia žmogaus prigimtis. Kaip jau minėjau, iš sutuoktinio nuolat laukiame kažko, norime gauti, bet nesiskubiname teikti. Ką tik susituokusio žmogaus neapleidžia jausmas, jog jis ir toliau gyvena vienas, tik čia pat dar turi „patogų“ žmogų, kuris tą vienatvę padaro patogesnę. O iš tiesų būtina suvokti, kad tai vis dėlto yra žmogus, nuo kurio niekur nepasislėpsi. Amerikiečių šeimos psichologai sako, jog daug žmonių susituokę supranta, kad sutuoktinis jiems neretai atrodo kaip koks medis arba net kaktusas, stovintis kambario viduryje. Tau patinka ar nepatinka – jis vis tiek ten stovi, ir tu turi su juo skaitytis, jei nori gražiai ir laimingai gyventi. Į sutuoktinį reikia žiūrėti kaip į kitą žmogų, turintį kitokių polinkių, požiūrių, minčių. Tai, žinoma, kelia diskomfortą mūsų egoizmui ir šiuo atžvilgiu – tai iš tikrųjų yra iššūkis mūsų visų turimam polinkiui „gyventi sau pačiam“.

O dėl savęs, savo laiko aukojimo... Kaip jau kalbėjau, tai, kad pernelyg mažai laiko leidžiama kartu, yra viena iš santuokos griuvimo priežasčių. Pernelyg mažai kalbamasi, nekuriamas tarpusavio supratimas, tad kyla konfliktų. Todėl jei iškyla pasirinkimo tarp mėgstamo užsiėmimo ir buvimo kartu klausimas, tada, žinoma, prioritetas turi būti teikiamas būti kartu. Be abejo, kiekvienas iš sutuoktinių turėtų turėti „laiko sau“. Vyrui reikia draugų vyrų, moteriai – draugių moterų, su kuriomis galėtų šiek tiek laiko praleisti kartu, nes tai irgi reikalinga. Bet tokiose situacijose, kai, atrodo, viskam trūksta laiko ir reikia rinktis, tada prioritetas turėtų būti teikiamas bendravimui su sutuoktiniu.

– Kaip atrasti to laiko šių dienų skubančiame pasaulyje? Žmonės nuolat skundžiasi nieko nespėjantys, nepasibaigiantiems darbams „vagiantys“ poilsiui, miegui skirtą laiką? Kaip atrasti tą laisvą akimirką?

– Laiko rezervas visada yra, kad ir nedidelis. Tiesiog kartais tam, kad 15 minučių pakalbėtume su sutuoktiniu, reikėtų paaukoti TV žinias ar žurnalo paskaitymą. 15 minučių – tai pats minimumas, tai reiškia, kad tas pokalbis turėtų vykti „akis į akį“, tai yra be televizijos, be radijo, be laikraščio skaitymo. Tik taip įmanoma atidžiai išklausyti vienas kitą. Tam naudinga pasimokyti aktyvaus klausymo meno, apie jį rašoma įvairiose psichologijos knygose.

– Ką dar gali ir turėtų daryti sutuoktiniai, siekdami stiprinti ir palaikyti savo santuoką?

– Pagrindinis dalykas, žinoma, yra asmeninis dvasinis augimas, ir tam augimui reikia skirti laiko. Reikia rasti laiko kasdieniams susitikimams su savimi, su Dievu. Daug kas pripažįsta, kad tai yra gerai, tačiau retai tai vykdo. Dažnai manoma, jog dantis reikia išsivalyti kiekvieną vakarą, o štai sielos apvalymas ir pamirštamas. Manau, kad tai – labai klaidinga nuostata, nes tokie apvalymai leidžia nuolat keistis ir tobulėti asmenybei. Kunigas Antanas Saulaitis yra pasakojęs apie vieną vyrą Brazilijos kaime: anot jo, reikia kaip saulėgrąžai gręžtis į saulę – atsiversti – kiekvieną vakarą iš naujo. Nuo to priklauso ir harmonija tarp sutuoktinių, ir vaikai tada auga laimingi.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas