Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2007-05-10 09:36

---

Didelis dviratininkų būrys lauko keliukuose ištįso į ilgą vorą.
Lino VENSLOVO nuotr.

Pasiskubino šį pavasarį nužydėti plukės, ir Vilkaviškio miesto bendruomenės surengto žygio „Dviračiu į plukių žydėjimą“ dalyviams neteko pasimėgauti jų gaiviu baltumu, tačiau tai įspūdžių ir geros nuotaikos tikrai nesumenkino.

O smagią dieną žadėjo jau pati žygio pradžia, kai susirinkusius J.Basanavičiaus aikštėje organizatoriai apdalijo žygio simbolika – oranžinėmis skarelėmis ar šalikėliais, informacinėmis skrajutėmis, dviračius papuošė lipdukais su žydinčia pluke. „Ant kelionės“ į kišenes įsidėjome obuolių, kuriais bendrakeleivius dosniai vaišino Jurgis Tekorius ir Povilas Pankratjevas. Prie J.Basanavičiaus paminklo žydėti liko dviratininkų padėtos gėlės, ir marga minia leidosi į kelią.

Vilkaviškio miesto bendruomenės entuziastų, jau kuris laikas „pramušinėjančių“ dviračių tako per Uosijos mišką ir aplink Paežerių ežerą idėją (apie ją jau ne kartą rašėme „Santakoje“), širdys tikriausiai netvėrė džiaugsmu: antrą sykį būsimu taku rengiamas žygis sulaukė dar daugiau dalyvių nei pirmasis praėjusį rudenį. Ypač įspūdingai ratuota minia – šimtas septyni dviratininkai – atrodė tik pajudėjusi iš J.Basanavičiaus aikštės, kai visi Kapų gatve Uosijos link važiavo kartu. Vėliau laukų ar miško takeliuose išsitęsė ilga dviratininkų vora. Išsiveržti į priekį ar per daug atsilikti nesinorėjo, mat kol kas dviračio tako maršrutas – tik jo sumanytojų brėžiniuose. Tačiau, pasak vieno jo kūrėjų Vytauto Lekešiaus, šiemet jau turėtų atsirasti taką žymintys ženklai (pinigų gauta iš rajono Savivaldybės kraštotvarkai skirtų lėšų), tad neišklysti iš maršruto bus paprasčiau. O dabar, pavyzdžiui, smagiai minant Uosijos pakraščiu, tako į miško gilumą ąžuolyno link galėjai ir visai nepastebėti. Stabtelėjus ypatingą aurą skleidžiančiame ąžuolyne, nepavargstantis panašių renginių dalyvis J.Tekorius tuoj išsitraukė maišelį su sertifikuotomis ąžuolo gilėmis, specialų įrankį žemei prakneibti ir parodė, kaip sodinti giles, kad sudygę medeliai praplėstų šią gražią giraitę. Entuziastingai kapstyti miško paklotę griebėsi ne tik vaikai, kurių gana didelis būrys važiavo kartu su tėvais ir pavieniui.

Mėginant judėti toliau, greitai teko lipti nuo dviračių ir tikrąja to žodžio prasme brautis per tankumyną, įveikti ir išvirtusių medžių kliūtis, ir kojas pančiojančius žolynus. Tuo išmėginimai dar nesibaigė. Pasiekus pamiškę, žygio dalyviai pasidalijo į dvi grupes: vengiantys aštresnių pojūčių pasuko ilgesniu lauko keliuku ieškoti tilto per Širvintą, drąsesnieji, nepabūgę vandens kliūčių, patraukė tiesiai upės link ir perbrido skaidrią jos tėkmę.

Prieš vėją minti kalvotais ir ne itin lygiais keliais nebuvo labai lengva, tačiau net iš mažiausių dviratininkų nusiskundimų nesigirdėjo. Kas kad vienam, pametusiam pedalą, batą prie ašies teko tiesiog prisirišti, kitam dviratį į kalvą vos ne ant pečių užsitempti. Stabtelėjus atokvėpio prie Širvintos brastos, buvo galima dar kartą pasigėrėti vaizdingomis jos pakrantėmis, ištiesti kojas geltonuojančioje pienių pievoje ir suvalgyti sumuštinį.

Toliau maršrutas vedė per Vaičlaukio kaimą prie Kastinės ištakų. Graži gamta, vandeninga Širvintos vaga čia traukte traukia ne tik žvejus. Žygio dalyviai neatsispyrė pagundai išmėginti unikalias sūpuokles. Pirmasis, įsikabinęs į ant virvės pritvirtintą pagalį ir atsispyręs nuo medžio, virš upės pakibo bendruomenės pirmininkas Petras Žilionis.

Jauniausias šio žygio dalyvis, ketverių su puse metukų Rytis Žemaitaitis (tiesa, kaip ir pernai metais, keliavęs bagažinėje ant mamos dviračio) iš ankstesnio žygio geriausiai atsiminė... miške virtą košę, tad ir dabar nuolat klausinėjo, kada valgysime. Makaronų košė žygeivių laukė miške ant Kastinės skardžio, kur lauko virtuvę buvo įkūrusi žygio „ūkio dalies“ komanda: Birutė Marčiulionienė, Ramutė Arnastauskienė, Feliksas Suchockas ir Antanas Marčiulionis. Čia pat garavo ir puodas arbatos. J.Tekorius iš savo neišsenkančio kelionmaišio ištraukė stiklainėlį medaus...

Važiuojant tikrai gražiomis priemiesčio apylinkėmis negalėjai nematyti pakrūmėse, pagrioviuose, pamiškėje likusių žmonių lankymosi pėdsakų ar tiesiog išverstų šiukšlių krūvų.Žygio vadovas Dalius Nešukaitis įspėjo, kad po dviratininkų apsilankymo vietovė turi likti švaresnė nei buvo, tad stovyklavimo vietoje vienkartiniai indai ir popieriai tvarkingai keliavo į pakabintus šiukšlių maišus, kuriais vėlgi rūpinosi „ūkio dalis“.

Sukti ratą apie Paežerių ežerą dviratininkai pradėjo nuo Aukso Rage įrengtos poilsiavietės, ten, kur Kastinė savo vandenis atiduoda ežerui. Toliau pro Paežerių dvaro rūmus, gyventojų ūkio pastatus „išsimušėme“ į paežere vingiuojantį kelią. Besimėgaujant prieš akis raibuliuojančia vandens žydruma kelio atkarpa iki Patunkiškių kaimo neprailgo. O ten – kaip sakoma, finišo tiesioji. Kai kurie žygio dalyviai net neužsuko į valčių nuleidimo prieplauką, kur buvo numatyta poilsio valandėlė, ir nuo dviračių nulipo tik miesto paplūdimyje, paskutiniame dviračių tako punkte.

Čia jau garavo visur spėjančios „ūkio dalies“ verdama turistinė sriuba, žygio organizatoriai skaičiavo dalyvius ir rikiavo prizus. Ir sau, ir kitiems jie dar kartą įrodė, kad dviračių entuziastų Vilkaviškyje netrūksta ir tinkamai įrengus taką jis tuščias tikrai nebus. Šiame žygyje dalyvavo 27 žmonėmis daugiau nei rudenį, nemažas būrys važiavo antrą kartą. Pastačius ženklus, įrengus poilsio vietas, su malonumu juo važiuotų ir pavieniai dviratininkai, ir laisvalaikį gamtoje sumanę praleisti draugai.

Dvidešimt keturių kilometrų atstumą nuvažiuoti nėra sunku. Tai gali paliudyti šio žygio dalyviai, tarp kurių buvo ir šeimų su nedidelėmis atžalomis, ir garbaus amžiaus (vyriausias – septyniasdešimt aštuonerių Juozas Nešukaitis) žmonių, ir daug vaikų (jauniausias savarankiškas dviratininkas – aštuonmetis Lauras Jurkūnas). Jiems organizatoriai įteikė atminimo taures. Jos taip pat teko Keručių šeimai, gausiausiai dalyvavusiai žygyje (4 asmenys), bei šauniai močiutei Vidai Kasperavičienei, į kelionę išsiruošusiai su trimis anūkais. Ilgesnį nei kiti atstumą įveikė Alvydas Didžbalis, dalyvauti žygyje atmynęs iš Kybartų. Jam bei iš toliausiai – Kėdainių – atvažiavusiai Mildai Gaurilčikaitei taip pat teko atminimo taurės. Antrą kartą žygyje dalyvavo „Airos“ dviračių klubo nariai. Trenerė Vilma Žemaitaitienė taurę atsiimti ėjo ir kaip gausiausios grupės (10 dviratininkų) vadovė, ir drauge su apskritai jauniausiu žygio dalyviu keturmečiu sūneliu Ryčiu. Visiems, sėkmingai baigusiems žygį, turiningai praleistą sekmadienį primins P.Žilionio ir D.Nešukaičio įteikti medaliai su spindinčiu plukės žiedeliu.

Vilkaviškio miesto bendruomenė, skatinanti laisvalaikį praleisti gamtoje su šeima ar draugais, šiemet nusiteikusi žmones pakviesti ir į antrą žygį, kuris vadinsis „Dviračiu į auksaspalvį rudenį“. Parengtas šio žygio projektas sulaukė finansinės rajono Savivaldybės paramos.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---