„Santaka“ / Žemės rytas vaiskus vėl nubundančią žalumą kelia...

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda naujus klausos aparatus, kraujospūdžio matuoklius (40 Eur). Tel. 8 670 99 923.
Galioja iki: 2018-09-20 09:59:47



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2007-05-02 18:01

Dalinkitės:  


Žemės rytas vaiskus vėl nubundančią žalumą kelia...

Zita ANDZIULIENĖ



Krantai



Mes lyg žuvėdros

Tarp nutolusių krantų –

Tarp ilgesio

Ir meilės kranto.

Mes – dvi žuvėdros –

Plakame sparnais

Ir vienas kito

Vis niekaip nerandam.

O meilė mūs ir ilgesys –

Krantai taip artimi

Ir taip nutolę...

Nepyk, kad erdvėje

Lyg paukštė išnykau –

Man tiktai vieno kranto –

Meilės – noris.






Elena ANDRIUŠIENĖ



Laimė



Laimės nenupirksi, ji neperkama,

Jos neapsvaiginsi vyno taurėje,

Šokio sūkuryje ji nebus tikra –

Laimė tarsi paukštė spurda širdyje.



Žmogui iki laimės reikia tiek nedaug –

Vyturio giesmelės, mėlyno dangaus,

Pražydusių sodų, vakaro žaros,

Širdyje ramybės, meilės, atjautos.



Reikia, kad dainuotų nuolatos širdis

Ir kad kito skausmą jaustumei išvis.

Džiaugsmą padalinki su kitais perpus

Tik tuomet tau laimė ir ramybė bus.






Aušra BARAUSKIENĖ



Motinai



Saulė vakarop,

Ramybės mintys.

Atilsio ranka

Pro mėnulio skiltį.



Motinos daina

Lopšį nuramina,

Meilės riekeles

Visiems padalina.



Paukštis tylomis

Savo lizdą saugo.

Nieks nesuskaičiuos

Motinėlės vargo.



Stebuklingą giją

Rasos siuvinėja.

Motinėlės skausmą

Vėjai glamonėja.



Motinėlės džiaugsmą

Tyla tyliai rašo...

Jos širdis bekraštė

Nieko sau neprašo...



Saulė vakarop,

Ramybėn mintys.

Atilsio ranka

Pro mėnulio skiltį.






Elena BACEVIČIENĖ



Pažinę švelnumo skausmą

Kiekvienai dienai dėkojom

To laiko kai buvom laimingi

Niekas atgal neprišauks

Tada mes galėjom mylėti

Save ir kitą – nupuolusį

Akmenį rankoj suspaudusį

Keršto pilnom akim



Akmuo pavirto balandžiu

Lesančiu laiko trupinius

Ir liko tuščia širdis

Kai savęs negali sugrąžint

Ištverti iškęsti pamiršti

Prabėgusio laiko rūkanoj

Besielį beveidį

Savęs graužimą: kodėl?






Eleonora BAUKIENĖ



Dar aidi



Nukrėsk žvaigždžių

Rasas, naktie,

Sidabrines ir šaltas.

Suvilgyk beržo

Žydinčias kasas

Ir ašara

Per mano langą

Nuriedėk.

Pašauk mane, naktie,

Žvaigždėtam skliautui

Pasimelsti

Ir balta obelim

Prie mano tako

Sužydėk.

Girdžiu –

Dar aidi

Žingsniai tie...

Atneški nors sapne

Lašelį džiaugsmo

Ir vilties,

Gegužio lūkesčių naktie!






Valerija BLAŽAITIENĖ



Sutikim pavasario fėją,

Pulsuojančią viltim gaiviom,

Kaip pažadą jaunojo vėjo.

Tikėkim svajonėm naujom.

Vėl laukia pilkieji arimai –

Darbai – mūs sėkmės šuliniai,

Žilvičiai prie Rausvės parimę –

Žalieji krantų kaliniai.

Tik meilė pavasarį gimdo,

Pavasaris laime maitins.

Iš vilties giliausiojo indo.

Darbštieji sau laimę sodins.

Tik žemės jaunystei palietus

Mūs sodų žiedynai suoš.

Tik žemdirbio rankos pūslėtos

Pavasario sostą išpuoš.






Teresė ČEBATORIŪNIENĖ



Eglė



Eglės šakos – ištiestos rankos

į mėlyną dangų.

Ant žaliųjų delnų

supas lizdas balandžio

ir mano įskaudusios akys

nuo žalumo svaigaus.

Gal širdis atsigaus

nuo saulėtų dienų

ir spalvotų sapnų.

Sako, eglė – liūdesio medis,

o ji ošia prie lango...

Tai plasnokit, balandžiai,

eglės broliai pilki,

tik nesukit lizdų

mano vargšėj širdy.






Dalia MILUKAITĖ-BURAGIENĖ



***

Stebuklų

Pavasaris, meilės šviesa

Ir žydros žalsvėjančios jūros...

Ar tavo aistra, ar mano siela

Viltį nerimo meilei sukūrė?



Stebuklų

Naktis mėnesienoje švęs, –

Glamonėmis tu mane guosi,

Dar tūkstantį kartų ieškosiu tavęs,

Dar tūkstantį kartų bučiuosi...



Stebuklų

Diena ir paklydus mintis –

Dar esam, dar mylim, dar brangūs!

Nuo meilės šviesos prisimerkus naktis

Palaimina mudviejų dangų...






Vladas BURAGAS



***

Gal neieškokim

Aukso pelenuos? –

Jo smiltis upė išskalauja.

Tik paukštis feniksas –

Nedieveduok! –

Atgims gaisravietėj iš naujo...



Tai jis

Sidabro pelenus žarstys,

Aukodamas žydriausiai mėnesienai

Ir meilę,

Ir tikėjimo naktis –

Neišsipildžiusių svajonių plėnis.



Pamėkliškas

Sidabras mėlynuos,

Užkrėsdamas jaunystės kraują.

– – – – – – – – – – – – –

Gal neieškokim

Aukso pelenuos? –

Jį laiko upė išskalauja...






Nijolė ČERNAUSKIENĖ



Nuodėmės spalva



Manau, ji rožinė –

papurusiu lengvu geismu

plazdenanti virš mūsų.

O gal gelsva

kaip bundanti diena,

ant kaklo verianti rasos karolius?

Ji dar galėtų būti

sodriai violetinė…

kaip kitas vakaras,

vėl kupinas laukimo…

Jausmingo nuodėmės laukimo…

Balta ji juk

nedrįstų būti –

šventųjų nuodėmės

mums svetimos…

***

Bet viena aišku –

ji negali būt juoda,

nes nuodėmės iš meilės

juodos juk nebūna…






Rima ČIUPRINSKIENĖ



Tau



Suteiki man jėgų,

Kai, rodos, viskas beprasmybė.

Apglėbki mane vainiku,

Kad sielon grįžtų vėl ramybė.

Ir aš prigludus prie liemens,

Jaučiu šaknis tavąsias manyje,

Jaučiu, kaip dvasion grįžta atgaiva,

Lyg niekada nebuvo ji žeista.

Suspaudus liemenį tvirčiau,

Aš paskęstu tavoj esybėj,

Aš patikiu save vien tau,

Nors tu – tik beržas mūs gimtinėj.






Živilė ČIŽEIKAITĖ



Sudužus svajonė



Į prarają įkrito

Mana svaja graži.

Ištrauksiu ją lig ryto –

Ir tu padėt gali.



Bandysim ją išgelbėt,

Ir būsim dideli.

Į prarają nukrito

Ta, kur labai graži...



Per naktį neištraukė

Net tie, kur dideli...

Svajonė vėl sudužo –

Vėl būsime maži.






Vaidutė DIRŽIUVIENĖ



Motinos pranašystė



Pavasario kieme

geltonų gėlių brydė.

Kas tai?

Saulės žaismas,

žiedadulkės

nuo meduotų bitučių kojų

ar daltoniko sapnas?

Deja, viskas tikra

ir niekas neišgalvota.

Tik motinos pranašystės

geltonų purienų pievoje...

Ir skausmingai tekanti klevo sula

tavo skruostais.

Taip,

tai ašara, pavasari...






Leonarda GAURYLIENĖ



Man skirta vaikščioti gėlėtu pievų kilimu,

Klausytis slaptingo medžių kuždesio, tylios maldos.

Leista matyti gražiausią aušrą

Ir nuostabiausią žemėje saulėlydį.

O kiek rasos lašų gaiviais rytais

Virpa man prieš akis!

Svajonių mano plačiasparnės paukštės suskris širdin.

Aš žvelgsiu į beribį aukštą dangų

Ir dėkosiu Tau už šį stebuklingą pasaulį.






Ona GABARTIENĖ



Brydė ražienoj



Tekina pasileidau

lanka nušienauta...

Saulužė dosnuolė

paglostė man veidą.



Vis bėgau, skubėjau

be kelio, be tako.

Lenktyniauti panorau su vėju –

jaunatviško ryžto užteko.



Audringu polėkiu sparnuotos

vasaros praskriejo...

Kol dar ne visos dainos išdainuotos –

tu netikėk, kad jau ruduo atėjo!



Žingsniuoju basa per ražieną –

dar vakar varpos čia sviro.

Tiktai brydė per lauką palieka

lig kraujo pėdų subadytų.






Algimantas GRAKAVINAS



Pavasaris



– Kas man darosi, mokytojau?

– Pavasaris, Maugli, pavasaris...



Štai jau leidžiasi sutemos

ant baltai sulopytų

„čiurlioniškų“ laukų –

lyg mylimosios rankomis

uždengiamos karalių akys...

Kas gi atspės ar pakeis

šios misterijos paslaptį:

– Noriu gyventi tavimi...

– Noriu skirti save tau...

– Noriu nuo aušros iki sutemų

tavo akimis lydėti

saulės kelionę dangumi...



– Ar tai sunku?

Kažkas sakys:

– Labai...



O tu – užmerkusi akis –

atgyjančių berželių syvais,

šilumos išsiilgusiais paukščiais,

džiaugsmo grauduliu

dėl vieversėlių trelių

matuosi mano gyvenimą...

Ne sapnais ir svajonėmis,

o per lakštingalos užsimiršimą

vyšnios žiedo viltyje

nebesušalti....

Per mylinčios širdies švelnumą

ateisiantį iš šio pavasario.






Jovita GRAKAVINIENĖ



Žemės rytas



Žemės rytas vaiskus

Vėl nubundančią žalumą kelia,

Nuskambėjo stebuklo varpeliais

Gyvybės šakelė!

Šaltinėlių gaiva!

Ataidėjus iš protėvių laiko,

Amžinai pasiliks ji

Širdelėje krykščiančio vaiko.



Jokia metų našta

Neprislėgs želmenėlių šviesiųjų,

Užmaršties juoduliai

Neardys spindulių supintųjų!

Lig žvaigždynų, dangaus

Pakylėję Tikėjimą, Viltį,

Nenurimkim! Neleiskim

Gyvenimo aistrai nutilti!






Agnė GRINEVIČIŪTĖ



Atsimerk, juodas dangau, atsimerk...

Žvitrios žvaigždės, žibėkit...

Mėnesienos kančioj pravirkęs lietau,

Plaukus suvilgyk ir skruostais nubėk –

Lūpas lytėk.

Ten, kažkur, lapais,

Vėjau, tapyk visą žemę.

Rytmetį ankstų gerve pakilsiu į rūką

Ir nešiu save paslaptingai gintaronežiniai...

Atsimerk, dangau, atsimerk...

Kad būtų šviesiau, ir galėčiau matyt

Savo kelią...






Joana JANKAUSKIENĖ



Jei galėčiau



Jei galėčiau, visų vargus surinkčiau

Ir didelį kalną supilčiau.

Jei galėčiau, visiems ašaras nubraukčiau

Ir didelį ežerą supilčiau.

Jei galėčiau, pyktį ir pavydą

Iš visų širdžių išraučiau

Ir po laukus išbarstyčiau.

Norėčiau, kad žmonės pasikeistų,

Melo, apgaulės ir pavydo nebūtų,

Kad vienas kitam atleistų,

Tuomet gyvenimas geresnis būtų.






Laimis JANUŠAITIS



Gimtinė



Saulė man pasakė:

Tai tau – žemės akys.

Vėjas man pasakė:

Plaikstosi plaukai...

Paukštis man pasakė:

Čia – gimtasis kraštas,

Kur mieli, gimti namai

Ir geri geri draugai.

Prieinu prie klevo

Lyg prie draugo seno;

Prieinu prie liepos,

Prie skaidraus vandens...

Pajuntu kaip šilas

Gyvybe alsuoja –

Nors naktis apsigyvens,

Bet atimti neįstengs.



Žemę kloja sniegas –

Gal nemyli niekas?

Žemei pakuždėsiu:

Myliu juk, labai...

Te ištirpęs sniegas

Atgaivins jos sielą –

Skleisis pievose žiedai,

Vyturiai čirens linksmai!..






Stasė JUCAITIENĖ



Nutrūkę

Nuo laiko rodyklių

Laša laša sekundės –

Į tylą...

Kuomet sodai

Paskęsta žieduos,

Tavo žodžiai

Laiškuos –

Vėl prabyla...

–––––––

Prasiskverbęs

Pro debesį mėnuo

Nardo, ieško

Vienintelio kelio.

Ir vis iriasi

Tyliai į ten,

Kur toliuose

Spindi Vakarė...

Tokią naktį

Širdies gilumoj

Vėl suraski

Man skirtąją mintį,

Nes šįkart

Vėjo aš paprašiau

Lig Tavęs

Nuskraidint

Savo viltį...

–––––––

O sekundės –

Vis laša,

Vis laša

Į pavasario

Baltąją tylą...

Patikėk,

Kuomet sodai

Žieduos,

Tavo žodžiai

Laiškuos –

Vėl prabyla.






Janina KURTINAITIENĖ



Dar neišeik



Užklosiu Tavo skausmą

voratinklių šilkais

nušluostysiu Tau ašaras

savais plaukais nuo veido

ir gyvensiu dėl Tavęs

prašau tik neišeik

į Nebūtį dabar

dar neišeik prašau

– – – – – –

tegul dar žydi

Tavo bučiniai

ant mano veido






Vida KURTINAITIENĖ



Kodėl toks likimas



Kodėl likimas toks dosnus visiems –

Kam laimę ateity, kam vargą pranašauja?

Nejaugi ir lemtis tokia karti,

Kad pasigauti negali – palieka tuščia saujoj?..



O gal gerai – likimas duotas tam,

Kad pats surastum savo laimėspaukštį.

Jei kartais skausmas pakerta sparnus,

Tai nebekilki į beribį aukštį.



O pažiūrėki į save iš pažemės

Ir pagalvok – o kam sparnus pakėlei?

Juk žemė sukasi... Ir žvaigždės darspindės,

Ir dar pavasarį juk sužydės vėl gėlės.



Ne, ne neviltis, ne skausmas mūspradžia,

Ne sielvartas juk mus visus sukūrė.

Jei nemokėjom eit numinta mumsežia,

Todėl labai skausmingai įsidūrėm...






Asta KASNAUSKIENĖ



Eilėraščio gimimas



Jis ateina iš niekur...

Tvyro ore,

sklando kaip snaigės,

krinta kaip rudenį lapai,

pabyra rasotoj žolėj,

skleidžiasi kaip gėlės...

Jis ateina

iš meilės ir nevilties,

iš laukimo ir išsiskyrimo...

Renki žodžius

kaip uogas, kaip gėles.

Glostai ir prisijaukini,

tyliai guldai atminty

ar dienoraščio puslapy,

kad prisimintum,

o gal

kad kiti prisimintų...






Zofija KIJAUSKIENĖ



Dangaus žydrumą,

Žemės žalumą,

Žiedus ir paukščio klegesį –

Pavasario žavesį –

Būtų gera ilgam pratęsti

Arba stebuklingoj skrynutėj užsklęsti.

Kai būna liūdna, išleisti po vieną

Spindulį, paukščio giesmę, žiedą...






Kęstutis KRUPAVIČIUS



Pavasaris atkeliavo iš tolių,

Nutirpdė sniegą nuo klonių.

Gurgena upės ištvinę,

Tirpdo paskutines ledo atplaišas.



Prie miškelio pakraščio

Pernykštę žolę stirnos skabo.

Telkšo purvas ant takelio,

Humusu žemė kvėpuoja.



Grįžti tu plentu nuo miško,

Kai gyvi gyvi skverbias ausin.

Tai pempė parskridus namo

Ieškosi draugės, sauso plotelio.



Pavasaris ilgai miegojęs išbudo,

Tik tavo širdį šaltis sukaustęs.






Kostas MILIAUSKAS



Jų grožis



Paryčiais paupiais rūkas plauko,

Apgaubęs Šešupės krantus ir lankas,

Saulei reikia tik trupučio laiko

Ir šis rūkas pakils į erdves.



O dabar nematyti per rūką,

Kaip ievos virš upės nusvirę,

Kaip iš pienių žiedų kyla pūkas,

O geltoni žiedai liūdesy nusiminę.



Nes pienės pabaigs greit žydėti,

Jų grožis lankose trumpalaikis,

Todėl turi labai jos skubėti,

Nes prabėgs nesugrįžtamai laikas.



Ir išlėks gelsvas žiedas pūkais,

Išnešios juos vėjelis laukais.






Marius MANASOVAS



Rašiau aš tau laišką



Rašiau aš tau laišką,

Ne vieną rašiau,

Tačiau išsiųsti nė karto,

Net mažo laiškelio

Ir to nedrisau...



0 laikas vis bėgo,

Skaičiavau aš mėnesius baltus,

Ėjo ir vasaros, sniegas

Ir pūtė vėjas šiaurus...

Tačiau pamiršti žydrumo akių,

Lūpų saldžių

Ir kūno aistringo

Lig šiol negaliu...



Naktis tamsoj,

Naktis tyloj.

Mėnulis šviečia

Ir spindi ašaroje nekaltoj...

Sustingęs skausmas širdyje,

Sustingo širdgėla

Nakties rūke.



Rašiau tau laiškus metams bėgant,

Visus širdy glaudžiu,

Tačiau nė vieno,

Net mažiausio

Rūke paleisti negaliu...






Justinas NAUJOKAITIS



Tik vėtros guodė



Ir pūgos kauksme, ir pavasario vėjuos,

Ir krintančių lapų tvane

Aš laimės, aš džiaugsmo, aš meilės ilgėjaus,

O guodė tik vėtros mane.



Sakyki, gyvenime mano mažyti,

O kurgi nuneši mane?

Aš krintančią žvaigždę norėjau pavyti,

Ji dingo kaip snaigė delne.



Kažkur nuvingiavo dienų pilkas takas,

Kažkur nuskubėjom basi.

Tik plaka į langą obels nuogos šakos

Ir byra lapeliai sausi.



Kaip žemuogės vertos vaikystėj ant smilgos,

Suverta ir metų brydė.

O kas pasakys, ar dar vieškelis ilgas –

Žiūrėk, vėl nukrito žvaigždė.






Danguolė PROTASEVIČIENĖ



Pabūkim su tyla,

Pamerkę kojas į žalią tėviškės prūdo vandenį.

Pabūkim su svyruojančiais gluosniais,

Slepiančiais mažą lieptą po savo kasomis.

Nenuplaukime pasroviui,

Dar pabūkime...

Paklausykime lakštingalos,

Kažkur ievos šakose šaukiančios Jurrrgutį,

Ir seno inkilo varnėno,

Ir palėpės žvirblių.

Dar pabūkim...

Juk taip tavęs ilgimės,

Mielas tėviškės kampeli.

Tavo pavasarių, su beprotiškai žydinčiais sodais,

Rasotų vasaros rytų,

Drumstų rudenio ūkanų,

Taip ilgimės tavo apšarmojusio rogių kelio per pušyną...

Nenuplauk, lietau, prisiminimų dulkių nuo mano lango.

Dar pabūkime...






Biruta PĖVERAITYTĖ



Visų taisyklių nesilaikysiu,

Gyvenimui meilę neužpustysiu.

Bus sugriauti rutinos rūmai,

Lenkiuosi meno plačiausiai jūrai.

Meldžiuosi dangui – erdvei beribei

Laisvojo kelio aš piligrimė.

Mano žodelis – manasis paukštis,

Jis snapeliu smarkiai sužnaibė,

Ilgai plazdėjo, tyliai čiulbėjo,

Margą plunksnelę rankon įdėjo.

Dar prižadėjo nebepalikti,

Melsvom plunksnelėm delnan įkristi,

Kad aš sukraučiau žodelių pilį,

Bokšto viršūnėj per sielos prizmę

Jums išdainuočiau kelią per žemę,

Išdeklamuočiau savąją dalią,

Kol neužvėrė vėjas vartelių,

Savo likimui suteikčiau prasmę.






Antosė PAULAUSKIENĖ



Pavasaris jau tėviškėj



Kas pasakytų, apie ką rašyti,

Iš kur paimt žodžius, iš kur?

Gal angelų priklaupus paprašyti.

Jie viską mato. Ir visur...



Gandrai į tėviškę jau parplasnojo

Parnešdami sparnais pavasario džiaugsmus,

Ir pabalius purienomis nuklojo,

Žaliais lapeliais papuošė medžius.



Parklykė gervės, žąsys baikščios,

Bet jos sugrįžta į savus namus.

Ir gulbės tarsi pūgos baltos

Ištiesia ūžesiui savus sparnus.



Jau daug pavasarių atėjo ir išėjo

Per tėviškės miškus, laukus,

Žibuoklėm ir alyvom nužydėjo

Ir dar ilgai ilgai taip bus.



Gyvenimas kaip žiedas nužydėjęs,

Kaip rūkas tirpstantis laukuos

Ir kaip lietus takeliais praskubėjęs,

Palikęs perlų vėrinius plaukuos.



Ir mes išeisime kaip rūkas,

Pavasario laukais žaliais.

Skraidys svajonėm pienės pūkas,

Nakties tamsa paliest neleis.






Lina RAKAUSKAITĖ



***

Švelnus vėjo dvelksmas

Pakuteno juodas tavo blakstienas.

O tavo akys...

Tavo akys sužibo.

Žvilgsnis pervėrė purų debesį,

Blaškomą to pačio vėjo

Ir gilus atodūsis

Sudrumstė supančią ramybę...

Ar jauti?

Tavo plaukus pirštais kedena

Pievų vėjas,

Kurį daužo gležni bičių sparnai...

O galvą svaigina rytinė gaiva

Ir laimė...

Laimė, kurią radai to nesitikėdamas...






Daiva RUDAITIENĖ



Jausmai



Einu taku per pievą žalią,

Aplinkui pilna žydinčių gėlių,

O mintys sukas, liejasi upeliais –

Širdy man gera ir jauku.

Padange plaukia debesys melsvi,

Ir vėjas tyliai šnara pagiry.

Apgaubia mano kūną vakaro vėsa

Ir žemė jau alsuoja ramuma.

Nebegaliu aš nusakyti tų jausmų,

Kurie atplaukia iš širdies gelmių.

Gyvenimas vėl sukasi ratu.

Vėl klojasi laukai pavasario dvelksmu.






Birutė STAČINSKAITĖ



Spindintys žiedai



Nors rudenį nuvysta viskas:

Ramunės, pienės, dobilai, –

Žinau, pavasariui sugrįžus

Visi vėl žydi tyliai ir kvapiai.



Nors kalba šnaresiu, ne lūpom,

Supranta žiedus spinduliai,

Ištaiso vėjai šlapiom šukom,

Lyg plaukus žiedlapius žaliai...



Laimingos, plepančios smagiai,

Toliau sau gėlės dūksta,

Kol dieną išneša grakščiai

Migla. Šešėlių būstai...






Stasė STAČIULAUSKIENĖ



Dainuokim pavasariui dainą



Jaunystės pėdsakais žingsniuoju –

Tolyn nubėgęs laikas...

Prisiminimo jūroj plaukiu,

Ir pavasariui dainuoju.



Sustoju beržų paunksmėj.

Širdyje aidi akordų garsai!

Pavasaris burtus išbarstęs

Tau skleidžias pirmieji žiedai.



Jei širdy aidi akordai

Praūžusių akimirkų žavių,

Dainuok pavasariui dainą,

Mano mielas, ir tu!



Dainuokim pavasariui dainą,

Lai skamba akordų garsai!

Iš ramunių mes meilę išbūrėm,

Kai šypsojosi pievoj žiedai.






Kostantinas TENDZEGOLSKIS



Meilės lieptas



Paguosiu aš Tave, širdele,

Gražiausiais žodžiais – sonetu,

Nes Tavo meilė viską gali,

Mane užjaust gali tik Tu.



O, mylimoji, atsiliepki,

Žodžiu paguoski ir mane.

Mes einame per aukštą lieptą

Su meilės pasaka švelnia.



Tokia graži žiemos naktelė,

Mėnulis plaukia debesuos.

Žvelgi Tu kerinčiom akelėm,

Paskendus muzikos garsuos.



Paduok, mieloji, švelnią ranką

Ir mano sielai to pakanka.






Ona SAVUKAITIENĖ



Mamai



Mama, man reikia Tavęs

Rasotoje lankoje,

Širdies gilumoje,

Ašaroje sūrioje.

Visur jaučiu Tave,

Vaiko krykštime,

Širdies plakime,

Pienės pūko žydėjime,

Rugio želmenyje.

Matau Tave

Kasdienės duonos riekėje,

Pūslėtam delne,

Šienpjovio dainoje.

Girdžiu Tave

Vyturio giesmėje,

Žvaigždės spindėjime

Savo širdyje.

– – – – – – – –

Jau nepareisi iš rasotų tolių, mama...






Asta VITKAUSKAITĖ



Atleisk



Atleisk už meilę

Tą, kuri tau širdį gelia...

Už svajones tuščias,

Už pasmerktas mintis.

Atleiski už jausmus,

Kurie naktimis užmigt neleidžia...

Už pavogtas dienas, naktis...

Atleiski už sielvartą.

Kuris dažnai aplanko...

Išsekusias ir purvinas mintis.

Atleisk už piktą juoką,

Už troškimus ir už viltis...

Mylėt nemoku...

Ir už tai atleiski...

Už tai, kad taip sugėlė netektis...

Lyja ašarom sidabro,

Skausmas dūžta į grindis...

Atleisk už meilę.

Ji užvaldė sielą mano...

Krūtinėj apmirė širdis

Ir sielvarto, ir liūdesio turtinga...

Atleisk, kad tavo lūpas palytėjau,

Gyvybės tavo atsigėriau.

Žinau – įskaudinau...

Bet ir pati kentėjau...

Atleisk.

Aš nemylėti nemokėjau.






Bronė VAIŠNIENĖ



Pavasario laukimas



Sulaukus pavasario puolu ant kelių,

Rankom žemę glostau, pirštais sijoju

Ir Dievui dėkoju:

– Ačiū, Tau! Atsigavo mieloji...

Vis menu, kaip tą pirmąjį kartą

Suklupau, dar maža, ant šios žemės,

Šakele sužydėjusio karklo

Užsimojau ir žemei užtvojau.

– Vaikel, ką darai? – švelniai tėvas paklausė.

– Aš žemę baudžiu, kam ji man pasimaišė?!

– Ji tave sulaikė, tu sėdi ant jos, – tyliai tėvas kalbėjo, –

Juk gulintį muša tik tas, ko nieksniekada nemylėjo!

Daug metų praėjo numintais takais,

Atmintis nebe ta ir pražilo plaukai,

Tik pamokos tėvo, duotos kadais,

Išliko širdy amžinai.

Kiekvieno pavasario žingsnio

Su ilgesiu laukiu,

Kad žemėn rankas panardinti galėčiau

Ir žiedui į saulę pakilti padėčiau...






Lana VENSLOVIENĖ



Dabar žinau –

gyvensiu.

Išgyvensiu.

Aš viską jau gavau –

vienatvę, ilgesį

gyvenant dviese,

ir ašaras lange

vienos naktų.

Dabar žinau –

gyvensiu.

Išgyvensiu.

Net pasirašius

nuosprendį –

nemirt be meilės,

uždusinti aistrą.

Aš jau išgėriau

savo nuodėmių

kartybės taurę.

Ir skausmą jau

patikrinau savim.

Man neatleista.

Ir atleist nereikia.

Aš viską jau gavau.

Dabar tik duosiu.

Veltui atiduosiu

sapnus, švelnumą,

karštį delnuose...

Aš išgyvensiu.

Duosiu ir gyvensiu,

nes tiek kainuoja

Meilė...






Vida VOSYLIENĖ



Tavo meilė



Skiriu poetui Pauliui Širviui



Tavo meilė

žvaigždynus pasiekia

ir švelni kaip laukų gėlė,

per gyvenimo vingius

jos siekei,

argi gali karščiau kas mylėt?

Kulkoms švilpiant

ėjai tu per mirtį,

gynei meilę nuo priešo ugnies,

argi gali kas

širdį nutildyt,

iš tavęs meilės liepsną išplėšt?

Juk tu – beržas –

lietuviškas beržas –

plieno dalgį neši ant pečių,

nors į širdį

skaudi gėla veržias,

karštą meilę keli lig žvaigždžių.

Karo audrai liepsnojant

ir ūžiant,

net mirtis pagailėjo tavęs,

kad sugrįžtum,

kur žydi gegužis,

švęsti savo kuklias vestuves.

Bet prie stalo sėdėjai tu vienas,

nuliūdęs, kuklus, nebylus,

perlo ašaros vilgė blakstienas,

sudužusias meilės šukes

ir šiandieną (tu ne vienas)

glaudi prie savęs.






Bronė VILEMAITIENĖ



Vigainių peizažas



Viskas žydi, viskas kvepia...

Kai kas paslaptį čia slepia –

Tai mozaika nuostabi:

Ir graži, ir dar saldi.



Čia kviečiukai, avižėlės,

Piemenėlių saulužėlės.

O kiek krūmų ir krūmelių,

Kiek rūgštynių ir uogelių!

Avietėlių čia miškai,

O ten – gervuogių kerai.

Ramunėlės, aguonėlės

Ir asiūkliai, gelsvos svėrės,

Cibuliokai, samanynai,

O tarp jų kupstuos bruknynai –

Viskas žydi, viskas kvepia...






Julija VIZGIRDIENĖ



Amžinai meilei



Buvo jaunystė, dienos žydėjo,

Virpino sielą meilės kerai,

Iš pirmo žvilgsnio? Ja netikėjau –

Meilė vienintelio troško tiktai.



Kaip balti paukščiai skrido

laiškeliai,

Pilni svajonių, kilnių tikslų.

Aš pamylėjau dar jo nemačius –

Tą gražią sielą vien iš laiškų.



Skrido savaitės, mėnesiai, metai,

Skyrė mus nuotoliai gan dideli.

Pumpurą meilės saugot mokėjom,

Nors pasimatymai buvo reti.



Meilė ta ir šiandieną liepsnoja –

Stebuklingoji žemės palaima.

Ji gaivina, išgydo, paguodžia

Ir į lūpas dar įpina dainą.






Sigita ŽALYTĖ



ramybės pynės

medžių šakose...



vėjų sūpynės

debesyse...



laiko tėkmė

upelio dugne...



vaivorykštė

spindulio delne...



paklydus svaja

pienės pūke...



vėjau...

atnešk ją!..






Vilija ŽALIENĖ



Prisiliesti

Prie šviesos

Svaigu ir gera...

Mintys spindinčios

Vartus man atidaro

Į palaimos švytintį

Skaistumą...

Į malonės jaukų

Atvirumą...

Kiekviena ląstelė

Čiulba, kalba...

Išsiveržti,

Apsireikšti bando

Tūkstančiais

Naujų, džiugių

Visatų...

Nebemoku

Sulaikyti.

Ką tu...

Skrenda...

Krykštauja...

Dainuoja...

Kibirkščiuoja...

Kas toliau?

Visai nepagalvoja...

Mano keistas

Išretėjęs kūne,

Ištirpai iš laimės...

Būna...







Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Remonto darbai miesto centre greitai nesibaigs
* Vištytyje viešėjo užsienio šalių diplomatai
* Būsima dizainerė įkvėpimo semiasi Islandijoje
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip vertinate naujuosius Vilkaviškio riboženklius?
Profesionalus darbas.
Vaizdas nuvylė.
Dar nemačiau.
Senieji buvo geresni.



Kalbos patarimai

Nei rinkiminė kampanija, nei priešrinkiminiai pažadai
Iš abstraktų nereikėtų daryti vedinių su priesaga -inis. Taigi turėtų būti ne rinkiminė, o rinkimų apygarda, apylinkė, kampanija, komisija, kova, laida, programa, o priešrinkiminius debatus ar pažadus reikia keisti į debatus prieš rinkimus; pažadus, duotus prieš rinkimus.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas