„Santaka“ / Užsidirbti užsienyje pavyksta ne visiems lietuviams

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.
Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23



Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2005-03-10 16:52

Dalinkitės:  


Užsidirbti užsienyje pavyksta ne visiems lietuviams


Bemaž kasdien Lietuvoje kas nors nukenčia nuo turtingojo užsienio vilionių. Išvažiavę užsidirbti žmonės grįžta su skolomis, iškamuoti baisių gyvenimo sąlygų arba dingsta kaip į vandenį. Artimieji tada kreipiasi į policiją, įvairias tarptautines organizacijas. Kartais būna per vėlu...

Atrodo, jog be kitų užkrečiamų dešimtmečio ligų, atsirado dar viena – užsienio vilionės. Gerai, jei žmonės perserga ja ir įgauna imunitetą. Deja, kai kurie grįžta karstuose...

Negalima sakyti, kad visiems taip atsitinka. Daugelis dirba sėkmingai, siunčia šeimoms pinigus, o kartais ir įsikuria ten ilgam. Kaip ten bebūtų, pradžia sunki visiems.



Be šeimos

Kiek teko bendrauti su užsienyje pralobusiais vilkaviškiečiais, daugelis sakė išvažiavę patys, be jokių firmų pagalbos. Pakalbinti draugų ar tiesiog išvykę į nežinią žmonės patys susirado darbus ir parvežė šeimai pinigų. Kiti, palikę čia šeimas, važiuoja į tą pačią vietą uždarbiauti kasmet. Tokia realybė, daugelis vilkaviškiečių šeimų gyvena atskirai, net ne toje pačioje šalyje, kad išmaitintų vaikus, darbo nerandančius vyrus ar žmonas. Kai kurie, užsidirbę pradžiai, įkuria savo verslą ir sėkmingai gyvena čia.





Apsimeta vietiniais

Keista, bet užsienyje gerai įsitaisę lietuviai su ką tik atvažiavusiais nebendrauja. Netgi apsimeta ne lietuviais. Mat tarp atvažiavusiųjų tokia nuostata – tautiečiai kaip vilkai. Pamatys, kad turi geriau, gali atimti. Jei padėsi įsikurti ir ištiesi pagalbos ranką, pasistengs paveržti tavo darbo vietą. Nors išvažiavusieji beprotiškai ilgisi namų, bet su atvykėliais iš savo šalies draugauti nerizikuoja.

Neteko sutikti nė vieno, kuris būtų patenkintas įdarbinusia firma. Informacija apie tai pasklidusi po visą Lietuvą. Tik kažkokiu būdu įvairioms įdarbinimo agentūroms pasiseka patraukti į savo pusę vis dar nemažai žmonių.



Svajojo užsidirbti

Kad svetimoje šalyje nelengva, byloja dar keletas istorijų.

Aušra (vardai straipsnyje pakeisti – aut. past.) kartu su savo vyru plėtojo savo verslą. Pagal patentą dirbusi moteris vieną dieną su draugėmis Vilma ir Vaida išvažiavo į Kauną parsivežti prekių. Visos trys kažkodėl susigundė Kauno firmos siūlomomis įdarbinimo paslaugomis Anglijoje. Kaip susitarę, per vieną dieną moterys susikrovė daiktus, susiskolino firmos prašomus pinigus (2500 litų) ir... į kelionę.

Svajojančios apie „ilgesnį“ litą (mat prekyba mieste nelabai klestėjo, vos užtekdavo pragyventi) vilkaviškietės iškart buvo nustebintos kelionės sąlygomis. Į mažą, senos laidos autobusiuką buvo tiesiog „sugrūsti“ aštuoni žmonės. Tarp kelionės daiktų, lagaminų nebuvo kuo kvėpuoti, ką jau bekalbėti apie kojų ištiesimą ar elementarų poilsį. Po pusantros paros sustingusiomis kojomis trejetas uždarbiautojų palietė Anglijos žemę.





Prisidarė skolų

Įkurdintos ir išsiilgusios poilsio moterys manė, kad tai – pats nemaloniausias ir vienintelis išvykos etapas. Deja, jų giliam nusivylimui, problemos tik prasidėjo. Nuo pat pirmos dienos joms teko mokėti už viską: vežimą ankštame autobuse į darbą, socialinio draudimo pažymėjimą (legaliai dirbę užsienyje žmonės teigė, kad už tai moka darbdavys, reiškia pinigėliai suteka įdarbinimo firmai į kišenę), rūbus darbui ir kitokias smulkmenas. Dar nespėję normaliai įsidarbinti vilkaviškietės jau patyrė išlaidų, o neturinčioms su savimi grynųjų viskas buvo rašoma „į skolą“, kurią dar teks atidirbti.

Žadėto pelningo darbo kauniškiai darbdaviai ieškojo keletą savaičių. Susirūpinusiam ir vis skambindavusiam Aušros vyrui buvo žadama, kad tuoj viskas susitvarkys.



Elgėsi nekaimyniškai

Pasak Vaidos, nuvežę į gėlių plantacijas tėvynainiai aiškino, kad čia jau tikrai galėsią užsidirbti. Darbas lengvas, malonus ir moka neblogai. Tik stoję skinti gėlių vilkaviškietės buvo sutiktos priešiškai anksčiau čia įsidarbinusių lenkų. Teritoriniai kaimynai, deja, elgėsi ne kaimyniškai. Naujoms darbuotojoms jie liepė nekišti nagų prie jų lysvių, nors jų ir galo nebuvo matyti. Kur beėjo moterys, visur susidūrė su ta pačia fraze: „Nelįskit ne į savo lysves“.



Jos ne tik neuždirbo, bet patyrė stresą dėl tokio elgesio bei aplink su vilkšuniais vaikščiojančių apsaugininkų.



Lažo neiškentė

Kad nesusidraugautų ir nesuregztų pabėgimo plano, kartu atvažiavusieji buvo keletą kartų išskirstyti, mėtomi po skirtingas vietas. Po keleto dienų Aušra, Vaida ir Vilma viena kitos jau nepamatė. Firmos atstovų atvežtiniai darbininkai buvo akylai saugomi, mat turėjo atidirbti neva jų pridarytas skolas ir atiduoti darbdaviui.

Gaila, kad moterys iškeisti savo saugius, nors ir nepelningus, verslelius sugalvojo būtent tuo metu. Mat po keleto dienų po jų išvykimo iš Anglijos „pabėgo“ dvi kitos vilkaviškietės. Išvažiavusios su ta pačia firma, jos, slapčia išsprukę nuo prižiūrėtojų, susirado pakeleivingą transportą ir grįžo namo. Vietoje to, kad grįžtų su lagaminu, pilnu šlamančiųjų, jos turės atiduoti pasiskolintus pinigus draugams ir artimiesiems. Nesulaukę žadėtų darbų, jos sakė neiškentusios. Jei būtų bent leidę užsidirbti, moterys sakė būtų nebėgusios – būtų tenkinę ir prastos sąlygos, ir net pažeminimas...

„Santaka“ rašė apie Anglijoje dingusią merginą, kuri atsiskyrė nuo draugų ir išvažiavo į Londoną. Čekijoje neseniai prapuolė ir vienos alvitiečių šeimos narys. Gaila, kad tėvynainiams, neradusiems darbo, tenka išvažiuoti, o dar baisiau, kai juos ištinka nelaimė. Visiems, norintiems ar jau apsisprendusiems išvykti svetur, derėtų žinoti šiuos telefonus:

Dingusių žmonių šeimų paramos centras (pagalbos telefonas (8 800) 26 161), Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuras (telefonas (8 5) 262 48 97).



Kristina VAITKEVIČIENĖ



Publikuota: 2005-03-10 16:52:38

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei
* Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip vertinate idėją keisti kelio ženklų dizainą?
Seniai reikėjo tą padaryti.
Tai būtų tik lėšų švaistymas.
Keiskime, kai bus atliekamų pinigų.
Man tai nerūpi.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai