|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2005-03-10 16:50
Nuošaliame Suvalkijos miestelyje gyvenanti mokytoja Rūta Bakūnienė nuolat dalyvauja įvairioje veikloje.Romo ČĖPLOS nuotr. Eglė MIČIULIENĖ
Rūtos Bakūnienės pavardę „Santakoje“ galėjote matyti ne kartą. Nieko keisto, Rūtos pilna visur: nuolat konkursai, kelionės, renginiai, labdaros akcijos... – Kaip patekote tarp interneto rašinių konkurso dalyvių? – Esu Pilviškių bendruomenės narė, tad visada pažiūriu, ką rašo bendruomenių portale. Ten mes turime neblogą darbo grupę, planuojame, kokį projektą parašyti. Kažkada jau amžinatilsį lietuvių kalbos mokytoja mane skatindavo studijuoti lietuvių kalbą, sakydavo, kad gražiai rašau. Tuo momentu, kai radau internete konkursą, atėjo kažkoks pasitikėjimas savimi. Sėdžiu ir galvoju: jei aš to laiško šiandien parašiusi neišsiųsiu, tai neišsiųsiu niekada. Tai buvo laiškas mano senelei. Tikrai kaltę jaučiau, kad aš jai gyvenime galbūt galėjau ir daugiau padėti. Internete visaip atsiliepė – ir palaikė mane, ir nelabai. O paskui taip netikėtai gavau atsakymą, jog laimėjau – net nusišypsojau: galvoju, ir vėl įlindau, kur nelabai reikėjo... Šis konkursas buvo viena iš akcijos „Paprastas stebuklas“ dalių. Jį per Kalėdas surengė Lietuvos TV ir broliai pranciškonai. Akcijos metu surinkta 82000 litų Legailių vienišų asmenų ir senelių globos namams paremti. Pilviškietė buvo pakviesta į baigiamąjį akcijos „Paprastas stebuklas“ koncertą Vilniuje, kurio metu konkurso nugalėtojams buvo įteikti prizai. – Tai – ne pirmas internetinis konkursas, kuriame skinate laurus. 1993 metais nugalėjote puslapio www.pradinukas.lt konkurse „Įdomiausias Rugsėjo pirmosios scenarijus“. – Tai buvo pirmas toks mano bandymas internete. Jam paskatino tada į mokyklą atėjusi dirbti nauja informatikos mokytoja Danutė Valiūnienė. Ji mane visuomet labai palaiko ir skatina. Ir tada pasakė: tu gali parašyti, tik pabandyk. Buvo likę dvi dienos... Abejojau, bet parašiau. Gavau sveikinimą, kad laimėjau, ir dovanėlę – vertingą kompaktinį diską, kuris man labai praverčia mokykloje. Pernai dalyvavau kitame www.pradinukas.lt konkurse, kurį paskelbė kompiuterinių žaidimų firma „Akelotė ir ko“. Jis vadinosi „Geriausias pamokos planas, naudojant mokomuosius kompiuterinius žaidimus“. Šio konkurso organizatoriai nugalėtojų nerinko, apdovanojo visus dalyvius. – Neseniai internete vyko konkursas pedagogams „Informacinių technologijų taikymas mokykloje“. Jame dalyvavo trys mūsų rajono mokytojos – visos iš Pilviškių vidurinės mokyklos... – Čia taip pat paskatino dalyvauti D.Valiūnienė, pas ją būrelį lanko mano trečiokai. Ir vėl mums labai gerai pasisekė. Dalyvavome trise: pradinių klasių mokytoja Daiva Kiulkienė, D.Valiūnienė ir aš. Konkursui atrinkti 177 darbai. Iš jų vėl atrinkta 50 preliminarių laimėtojų, tarp jų patekome ir mes. Dar išrinks 10 nugalėtojų darbų. Rūta Bakūnienė drauge su kitomis mokytojomis rašo vasaros stovyklų projektus. Pernai vaikus savaitei išsivežė į Šventąją, šiemet vėl planuoja kur nors vykti. Į keliones keturios mokytojos ir vienas medikas vežasi socialiai remtinus bei vadinamuosius sunkiai auklėjamus vaikus. Jei reikia, pasargauja pedagogių vyrai (jie už nakvynę susimoka patys). „Nesaugu būna naktimis – žinote, ir panelių paauglių važiuoja. Dirbame labdaros tikslais. Vaikai būna labai laimingi. Man tai būna didžiausia dovana“, – šypsosi Rūta. Pilviškių mokykloje rengiama ir kalėdinė labdaros akcija. Vargingiau gyvenančios šeimos remiamos maisto produktais, pinigais. Šiemet per Kūčias mokytojas Donatas Šlivinskas apsirengė Kalėdų Seneliu, R.Bakūnienė virto Snieguole ir susikrovę maišus patraukė į namus. „Iš pradžių bijojom, nes nežinojom, nė ką rasim, nė kaip mus sutiks. O būni ir išbučiuotas, ir išmyluotas, nors, atrodo, nieko per daug nenuveži. Vaikams už tuos surinktus pinigėlius pirkome vitaminų, o šiaip vežėme dėvėtų rūbelių, po kokį krepšiuką makaronų, miltų. Kas ką sunešė“,– pasakojo Rūta. Po tokių akcijų rėmėjams entuziastės mokytojos surengia padėkos koncertą. R.Bakūnienė mokykloje vadovauja ir dramos būreliui. Šiemet jos ugdytiniai jau ne pirmą kartą puikiai pasirodė „Šimtakojo“ konkurse, vyresniųjų grupė pateko į zoninį turą. Pilviškiečiai dalyvavo ir VJC surengtoje folkloro šventėje „Vaikų kiemas“. „Santakoje“ buvo rašyta, kaip pernai R.Bakūnienės vadovaujami vaikai pasirodė respublikiniame konkurse „Minties Odisėja“, po jo pateko į kitą turą Vengrijoje. Ten pilviškiečiai užėmė antrą vietą. Tiesa, už kelionę teko mokėti patiems. Pilviškiečiams išvykti į Vengriją padėjo rajono Savivaldybė, A.Butkevičiaus paramos ir labdaros fondas. Viena R.Bakūnienės vadovaujama teatro grupė „užauginta“ nuo antros klasės – dabar jie jau septintokai. Jų, vyresniųjų, mokytoja nuo šio rugsėjo jau norėjo atsisakyti, bet šie savo vadovės „paleisti“ nebenori, ypač po pasirodymo Vengrijoje. Mokiniai užsidegę vėl išvažiuoti į festivalį, kurio antrasis turas šiemet vyks Kišiniove. „Tai vaikai mane paleidžia tik trečią valandą popiet iš mokyklos, o ne aš juos, – juokiasi Rūta. – Dabar jau kasdien renkamės, nes kovo 19 d. vėl važiuosime į „Minties Odisėją“ Klaipėdoje. Nors pernai mes buvom vieninteliai iš lietuvių taip gerai pasirodę, todėl šiemet turim teisę važiuoti tiesiai į Kišiniovą. Kaip sakė klaipėdiečiai – va, tau ir kaimas...“ Šiais metais į „Minties Odisėją“ vyks jau ne viena, o trys R.Bakūnienės vadovaujamo būrelio grupės. Šiemet pilviškiečiai kartu važiuoti pakvietė Vilkaviškio vaikų ir jaunimo centro I.Viltrakienės dramos studiją. Įdomi detalė – „Minties Odisėjos“ pradininkas yra Nju Džersio universiteto (JAV) profesorius Samuelis Miklus, kurio seneliai yra kilę iš Vilkaviškio. – Sėkmingai vadovaujate dramos būreliui. Gal studijavote šią sritį? – Neturiu net režisūros pradmenų. Tiesiog ištisai ruošdavome tėveliams šventes – pamačiau, kad vaikai tokie drąsūs, aktyvūs. O aš pati mokykloj labai aktyvi buvau, mėgdavau renginius vesti. Pabandėme susiburti – po truputį ir įsivažiavome. Kartais pagalvoju – ar reikia čia lįsti visur... Ir tie pašnibždesiai aplink pradeda žeisti. Atrodo, niekam nesistengi saulės užstoti, tik dirbi savo darbą. – Mokytojai neretai sako, kad dabar jie labai apkrauti popierizmu, planų rašymu. Kaip visur suspėjate? – Suspėji, kai labai nori. Nėra lengva – ir planai, ir pamokoms ruoštis reikia. O aš iš viso ne popieriaus žmogus. Man kančia tuos dienynus pildyti, bet tenka. Nors savęs kitame darbe neįsivaizduoju. – Prisistatydama konkurse „Senatvė šalia mūsų“ rašėte: „Stengiuosi širdies šilumą dalyti tiems vaikams, kuriems jos labiausiai trūksta“. – Visada labiausiai užjaučiu vaikus, kurie neturi tėčio ar mamos, kurių namuose sunkios sąlygos. Būna spektakliai, važiuoji į ekskursiją – visuomet stengiesi tokį vaiką daugiau priglausti. Kartais reikia išsisukti, kodėl tą vaiką vežiesi. Jei jis neturi už ką važiuoti, sakys – aš nenoriu. Tada prigalvoji konkursų, kad būtų nugalėtojų... Šios mano laidos vaikų tėvai labai šaunūs. Į „Šimtakojį“ nuvažiavau su vienuolikos suaugusių žmonių palyda – net juokėsi ten iš manęs. Tėvai taip stengėsi, bėgte sutvėrė sceną... Atsitiko bėda klasėje – mergaitės kambarys sudegė. Susikviečiau tėvus – pinigėliais parėmė. Rūtos vyras Petras Bakūnas per daug nepyksta, kad žmona didžiumą savo jėgų atiduoda darbui. Kai reikia, jis netgi pagelbsti. „Dabar važiuosime į Jurbarką – mūsų dekoracijos į autobusą netelpa. Tai vyras savo mašina važiuos iš paskos ir veš dekoracijas“, – pasakojo mokytoja. Nuo veiklios mamos neatsilieka ir trylikametė šeštokė dukra Ieva. Ji žaidžia krepšinį, lanko muzikos mokyklą, mamos vadovaujamą dramos būrelį, dalyvauja mokyklos renginiuose – dainuoja, skaito eiles. Trečiokas Bakūnų sūnus Radvilas daugiau domisi kompiuteriais, neseniai dalyvavo „Logo“ olimpiadoje. Dramos būrelis Radvilo iki šiol netraukė, nors po „Raganiukės“ į ten netikėtai pasiprašė ir jis. „Mama, tau trūksta vaikų griauti senį besmegenį. Gal aš galėčiau ateiti...“ – pasisiūlė berniukas. Moksleivių atostogų metu mokytoja Rūta Bakūnienė su vyru mėgsta keliauti. Išmaišė nemažai Europos: buvo Turkijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Slovakijoje... – Visi labai giria Turkiją, o man ji mažiausiai patiko. Nesu pavargusi tiek, kad atsigulusi ilsėčiausi. Norisi daugiau pamatyti, sužinoti. Šveicarijoje buvo kažkas nuosta- baus. Vyras prišnekino užkopti į kalnus tris kilometrus. Jis fiziškai stiprus, o man – baimė, nuovargis, galiausiai net apsiverkiau. Bet kai pamatėme vaizdą viršuje!.. Buvo verta. Mes pripažįstame tik aktyvų poilsį. Vasarą išplaukiame valtimi Šešupe. Žiemą važiuojam slidinėti į Vištytį. – Kelionės nemažai kainuoja, reikia daug ko atsisakyti. – Pas mus remontai amžini – galėtų jau seniai viskas blizgėti. Pabėgame tik vasarą, kokiai savaitei. Išvažiuoji, atsipalaiduoji nuo visų darbų... – ...ir nuo mokyklos? – Nežinau. Gal pas mus mokykloje ne tokia atmosfera, kad nenorėtum eiti į darbą. Ir pas valdžią nebaisu nueiti, paprašyti autobuso ar kitos pagalbos. Niekad neatsako, palaiko. Ir dar – nesutinku, kad mokytojai mažai uždirba. Jei turi normalų krūvį, negi neužtenka. Žinoma, jei vienas žmogus namus išlaiko, tada – kas kita. – Ar jau žinote, kur keliausite šią vasarą? – Jei leis finansai, norime važiuoti į Graikiją. Arba į Ispaniją. Vaikus visuomet paliekame mamai, o šiemet norime pasiimti ir juos. Publikuota: 2005-03-10 16:50:21 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“ * Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti? * Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|