Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2007-04-23 17:45

---

Prie kiemelio atokaitoje pražydusios žagarvyšnės išsirikiavo visa Švedų šeima: Audra su Emilija, tėtis Julius ir jų vaikai Marija, Gabrielė, Irmina, Rokas, Justas.

Autorės nuotr.

Nereikia net klausti

Kiekvieno vaiko gimimas – mažas stebuklas ir didelis džiaugsmas jo laukiantiems ir mylintiems tėvams. Bet jeigu tas „stebuklas“ pasikartoja penkiskart beveik pamečiui, o po penkerių metų gandras, sumaišęs pavasarį su rudeniu, plasteli virš sodybos ir vėl palieka spurdantį ryšuliuką?

Kaip jaučiasi tėvai, auginantys šeštąją atžalą? Ar nėra per sunku? Atsakymą norėjosi išgirsti iš šešeto vaikų tėvų Audros ir Juliaus Švedų, gyvenančių Šiaudiniškiuose. Bet kai susėdome viename jų erdvaus namo kambaryje, kai mamai čiūčiuojant pusmetinukę Emiliją, o tėčiui ramiu, prislopintu balsu pasakojant apie jų gyvenimą ir ūkį, suaugusiųjų kalbos netrukdydami vyresnieji vaikai pasišalino savais reikalais, tie stereotipiniai klausimai pasirodė kažkaip visai nederantys. Supratimo pripildytoje namų atmosferoje pasidarė aišku, jog kiekvienas mažasis šeimos narys suvokia ir jaučia savo teises bei pareigas, neapkraudamas tėvų papildomais rūpesčiais.



Malonus rūpestis

Audra su Juliumi nejučiomis nusakė visą neįmantrią pedagogiką: jų tėvai savo pavyzdžiu juos mokė gyvenimo, o perimtą vyresniosios kartos išmintį sutuoktiniai perduoda savo vaikams. Švedai tvirtino, jog nėra taip, kad jų vaikai nuobodžiautų, nesugalvodami, kuo užsiimti. Nuo tokio pavojaus berniukus visada „išgelbsti“ tėtis, mergaites – mama. „Kaime, savo sodyboje, visada atsiranda darbo“, – sakė Julius ir pasidžiaugė, kad vyriausią sūnų jau išmokė su arkliais apsieiti, todėl šis esąs didelis talkininkas.

Daugiavaikės šeimos tėvams augantys jų vaikai – malonus rūpestis, nes kiekvienas, kaip ir skirtingi augalai, skleidžiasi įvairiomis spalvomis. Tereikia matyti, išklausyti, nes šis palaimingas laikas prabėgs greitai ir nepasikartos…



Tėčio pavyzdys

Keturi vyresnieji Švedų vaikai – Rokas, Justas, Gabrielė ir Marija – Virbalio vidurinės mokyklos mokiniai. Mamos plepute pavadinta šešiametė Irmina sakė labai laukianti tos dienos, kai rudenį irgi pradės lankyti mokyklą. Mat jai rūpi, kaip ir sesėms, bendrauti su bendraamžiais, dalyvauti įvairiuose būreliuose, deklamuoti, žaisti kvadratą. Broliukams įdomūs „rimtesni“ dalykai – visokie konstravimai, sportas.

Aukšto ūgio tėtis Julius kartais pagalvoja: gal ir jo „nuopelnas“, kad vyriausias sūnus Rokas pamėgo krepšinį. Mat besimokydamas toje pačioje Virbalio vidurinėje, kaip ir jų vaikai, buvo aistringas krepšininkas, nors kelionei į mokyklą iš tų pačių Šiaudiniškių, kuriuose ir dabar gyvena, sugaišdavo nemažai laiko. Jau suaugęs ir dirbdamas jis taip pat pastiprindavo „Švyturio“ krepšinio komandą.



Įgytos žinios praverčia

1988 metais baigdamas vidurinę mokyklą Julius nekūrė „rožinių“ planų dėl savo ateities. Tvarkingų žemdirbių Švedų šeimoje auginami trys sūnūs jau buvo išmokę visų ūkiškų darbų – ne tik arklius kinkyti ir vadelioti, bet ir karves pamelžti. Julius dabar net pats sau neranda atsakymo, kodėl išvažiavo į Kauną mokytis padavėjo-konditerio specialybės. Prisimena, kaip penktadieniais skubėdavo į per savaitę pasiilgtą gimtąjį kaimą. Apskritai, nesigailėjo ir nesigaili taip praleistų metų, nes daug ko išmoko, tai praverčia šeimos gyvenime. Mokslų pabaigoje teko dengti teminį stalą, skirtą derliaus nuėmimo šventei. Šitos praktiškos žinios ne kartą pravertė ir praverčia talkinant laidotuvėse ar linksmesniuose suėjimuose.

Studijų praktikos metu Julius savarankiškai iškepė ir tortą, tačiau daugiau gyvenime su saldumynų kepimais neprasidėjo, nes sutiko merginą, diplomuotą virėją-konditerę, kuri tapo žmona ir Švedų namų jaunąja šeimininke.



Suvedė likimas

Kad sena išmintis „nuo likimo nepabėgsi“ turi gilią prasmę, Julius įsitikino Atgimimo pradžioje, pašauktas į tada dar tarybinę kariuomenę, kai tarnavo Kaliningrado srityje. Jaunimas tada nerimavo, prisiklausę visokių kalbų svarstė, kaip elgtis: ar pasilikti toliau tarnauti, ar sprukti. Julius nutarė ištverti iki galo, visai nenutuokdamas, kodėl taip apsisprendė. 1990 metų rudenį kareiviai buvo išvežti į bulviakasį Lietuvoje. Štai tada kaimo šokiuose, Žemaičių Naumiestyje, ir susipažino su Audra. Dvejus metus trukusi draugystė sustiprėjo, ir penkių vaikų šeimoje išaugusi ir visokių darbų išmokusi vyriausia žemaičių dukra pasirinko tada nepažįstamą Suvalkijos kraštą. Jauna šeima dešimt metų pragyveno uošvių namuose.



Kaimo niekada nesibaidė

Audra ir Julius įgytų specialybių žinias dar pritaikė dirbdami viename Kybartų bare virėjais, o paskui nusprendė įsitvirtinti kaime. Juodu ne taip seniai įsigijo sodybą šalia tėvų namų, laiko porą arklių, keletą karvių. Iš europinių fondų lėšų neseniai įsigijo melžimo aparatūrą. Ūkininkaujantys Švedai viliasi, kad jų ūkis ir ateityje atitiks gamtosaugininkų keliamus reikalavimus, todėl parama nenutrūks. Už pieną gaunami pinigai reikalingi kasdieniniam pragyvenimui, remonto prašosi gyvenamasis namas.

Jaunos daugiavaikės šeimos tėvai nelūkuriuoja, kad kas nors už juos padarytų darbus, nesvajoja apie labdaras.

„Nesėdime rankų sudėję. Vis einame ir einame vienas kitam padėdami, kol abu pajėgūs, kol sveikatos turime. Didelė parama tai, kad turime savo stogą virš galvos“, – sakė šešių vaikų tėtis Julius Švedas.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---