|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2007-04-23 17:41
Birutės NENĖNIENĖS nuotr.
Tūkstančiai mažų ir didelių gyvūnų, kentusių troškulį, pradėjo merdėti. Tik vienas kitas, sukaupęs paskutines jėgas, įstengė pabėgti nuo viską ryjančios kaitros. Karštis alino žemę kasdien vis labiau. Galiausiai net didžiuliai seni medžiai, įleidę į žemę gilias šaknis, ėmė mesti lapus. Šaltiniai ir fontanai išdžiuvo. Upeliai ir upės nuseko. Tik viena maža gėlė vis dar buvo gyva, mat vandens lašais ją gaivino mažytis, vos įžiūrimas šaltinėlis. Tačiau šaltinis nerimavo: – Viskas aplinkui apimta sausros ir miršta. O aš negaliu nieko padaryti. Kokia nauda iš tų kelių mano vandens lašų? Netoliese augo didžiulis storas medis. Išgirdęs skundą, prieš mirdamas jis tarė šaltiniui: – Niekas iš tavęs ir nelaukia, kad savo vandeniu atgaivintum visą dykynę. Tavo užduotis – išsaugoti tos gėlės gyvybę. Ir nieko daugiau. Visi esame atsakingi tik už mažą gėlę. Bet dažnai tai pamirštame ir skundžiamės, kad nepajėgiame įvykdyti aibės kitų dalykų. Bruno FERRERO Publikuota: 2007-04-23 17:41:52 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“ * Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti? * Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|