|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2007-04-20 14:49
|
|
|
Vida Žemaitienė, laimėjusi kelionę keturiems asmenims, į Gran Kanariją išleido savo dukrą Editą, o pati atostogauti nevažiavo.
Autorės nuotr.
Eglė MIČIULIENĖ
Totorkiemyje (Vištyčio sen.) gyvenanti Edita Žemaitytė – vis dar kupina įspūdžių iš tolimos šalies. Merginai visai netikėtai teko apsilankyti Gran Kanarijos saloje.
Tenorėjo 10 litų
Niekur keliauti, bent jau šių metų pradžioje, E.Žemaitytė neplanavo. Galima sakyti, jog kelionė į šiltuosius kraštus nukrito kaip iš dangaus.
Devyniolikmetės Editos mama Vida Žemaitienė kelionę laimėjo pirkdama papildymus mobiliojo telefono sąskaitoms.
Moteris jau buvo išlošusi ne vieną kortelę su įrašytomis įvairiomis šalimis (Egiptu, Italija, Austrija), trūko tik antros dalies – kortelės su užrašu „Kelionė“.
Ir vieną dieną vėl nusipirkusi papildymą V.Žemaitienė tokį užrašą rado.
Teliko pasirinkti vieną iš šalių ir susirasti smagią kompaniją. Mat kelionė buvo dovanojama net keturiems asmenims.
Tačiau Vida keliauti nesirengė.
– Aš svajojau laimėti dešimties litų sąskaitos papildymą... – šypsojosi moteris. – O taip toli keliauti visai nenorėjau – mano sveikata neleidžia.
Už mamą – dukra
Vietoj mamos į kelionę susiruošė studentė dukra.
Lietuvos žemės ūkio universitete studijuojanti Edita nutarė, kad per vienuolika dienų nuo bendramokslių tikrai neatsiliks.
– Iki pat paskutinės minutės negalėjau patikėti, kad iškeliauju. Žiūrėjau internete Gran Kanarijos
nuotraukas ir buvo keista, kad visa tai pamatysiu savo akimis. Anksčiau nebuvau nei skridusi lėktuvu, nei išvažiavusi kur nors toli, todėl galvojau, kad bus labai smagu. Ir neklydau, – pasakojo E.Žemaitytė
Drauge su Edita į šiltus kraštus keliavo giminaičiai – mamos
pusbrolis su žmona ir dukra. Jie
turėjo pildymo kortelę su užrašu „Gran Kanarija“, ir ši egzotiška vieta visai kompanijai pasirodė įdomiausia iš galimų pasirinkti.
Mažas „žemynas“
Į šią salą lietuviai skrido beveik šešias valandas.
– Kelionė šiek tiek prailgo. Bet kai lėktuvas ėmė leistis ir pamatėme salas, didžiules vandenyno bangas ir kitus nuostabius vaizdus – buvo puiku... – pasakojo Edita.
Gran Kanarija yra trečia pagal dydį Kanarų salyno sala. Ji nėra didelė (1532 kv. km), bet labai įdomi savo klimato ir kraštovaizdžio įvairove. Čia gali pasigrožėti ir dykumomis, ir subtropiniais miškais, užgesusiais ugnikalniais ir kalnais. Vienur žaliuoja pušynai, kitur auga kavos, bananų plantacijos, abrikosų sodai, migdolų ir palmių giraitės.
Dėl tokios neįprastos gamtos įvairovės ši nedidelė sala kartais vadinama miniatiūriniu žemynu.
Pervažiuoti nuo vienos salos pakrantės iki kitos per visą salą – apie 50–60 km, tad per atostogas įmanoma apžiūrėti visas Gran Kanarijos grožybes.
Kaip seriale
Mergina džiaugėsi, jog atvykusius iš vėsios Lietuvos Gran Kanarijoje juos pasitiko maloni šiluma. Tačiau salos gyventojų ir turistų nekamuoja amžini karščiai. Sakoma, kad čia – amžinas pavasaris. Žiemą oro temperatūra nenukrinta žemiau 20° C, vasarą retai viršija 30° C. Nuo balandžio vidurio kelionės į Gran Kanariją paprastai neorganizuojamos – turistai vežami į šiltesnius kraštus.
Lietuviai įsikūrė kurorte Playa de Ingles. Atvykus paaiškėjo, kad viešbutyje, kurį keliauninkai buvo užsisakę, nėra laisvų vietų. Tačiau šios įstaigos atstovai iš karto susitarė su kitu viešbučiu, kuriame keliautojai trumpam ir apsigyveno. Visi patirti nepatogumai iš karto buvo kompensuoti.
– Jautėmės kaip kokiame seriale. Vienoje pusėje viskas žydi, žaliuoja palmės, kitoje pusėje mėlynuoja Atlanto vandenynas. O praeidami ispanai vis sveikinasi „Olia, olia!“ („hola“ [olia] ispaniškai reiškia „labas“ – aut. past.). Žmonės smarkiai įdegę, besišypsantys ir labai emocingi. Visi mandagūs, nors prekeiviai – gana įkyrūs... – įspūdžiais dalijosi Edita.
Čia pat – Afrika
Edita su giminaičiais daug vaikščiodavo vandenyno pakrantėmis. Vieną dieną kompanija praleido įspūdingo dydžio kopose, vadinamose „mini Sachara“. Jomis lietuviai buvo nuėję iki pat švyturio.
– Prie švyturio sėdėjo tamsiaodis vaikinukas, kuris iš smėlio darė angeliukus ir įvairias kitas gražias skulptūras. Besigrožintys turistai jam meta pinigus. Iki Afrikos nuo Gran Kanarijos – apie 100 km, tad mūsų gidas juokavo, kad afrikiečiai gali ir „balijomis“ atplaukti, – pasakojo Edita.
Turistus stebino labai dažni vandenyno potvyniai ir atoslūgiai. Poilsiautojai pastebėjo, kad vanduo nuslenka kone akyse. Vieną dieną vanduo priartėdavo prie pakrantėje stovėjusių gultų, kitą dieną jau gerokai nutoldavo.
Edita Gran Kanarijoje susitiko ir daugiau lietuvių. Susipažino su pora, kuri į šią salą atvyksta jau tryliktą kartą. „Bėgame nuo žiemos“, – sakė jie.
Žemyn galva vandenyne
Nenorėdami vien vartytis paplūdimyje poilsiautojai pasirinko kelias ekskursijas.
Viena iš jų buvo kelionė laivu.
Pirmą kartą Edita sužinojo, kad yra jautri supimui – susirgo jūros liga. Tačiau tai nebuvo didžiausias netikėtumas.
Viena iš pasiūlytų pramogų tą dieną buvo plaukimas „bananu“ – ilgu siauru motorinės valties tempiamu plūduru. Ant jo susėdę šeši žmonės turėjo nušokti į vandenį. Tačiau Editos kompaniją motorinė valtis taip truktelėjo, kad visi suvirto žemyn galvomis.
– O aš juk nemoku plaukti! Buvau, žinoma, su gelbėjimo liemene, bet ją apsirengiau negerai ir pradėjau skęsti. Galva paniro į vandenį, matau – aplink mėlyna, žuvytės plaukioja... – dabar prisiminusi kvatojo Edita, nors tada jausmas buvo visai nekoks. – Rėkiu sėdintiems valtyje ispanams lietuviškai: „Aš nemoku plaukti!“ O jie nieko nesupranta, žiūri į mane ir juokiasi.
Vienas su kompanija plaukęs lietuvis merginai padėjo išsikapanoti.
„Įspūdžių parsivežiau visam gyvenimui“, – sakė studentė.
Krateryje – atsiskyrėlis
Ir vieni, ir su gidu turistai apžiūrėjo beveik visą salą.
Važiuodami siaurutėliais kalnų keliukais lietuviai klausė ekskursijos vadovo apie avarijas Gran Kanarijoje. Pasirodo, kalnuose avarijų įvyksta mažiausiai, nes tokiose pavojingose vietose ispanai vairuoja labai atsargiai.
Keliautojai buvo nuvesti prie didžiulio kraterio. Žemai, jo apačioje, matėsi kažkokie statiniai. Gidas paaiškino, jog juose gyvena septyniasdešimtmetis atsiskyrėlis, nuo visuomenės atsiribojęs dėl kažkada patirtos nelaimingos meilės.
Turistai buvo nuvežti ir į vietą, kur gaminami įvairūs alijošiaus kremai.
Vietiniai, anot Editos, labai vertina alijošių. Šių augalų, kaip ir kaktusų, ten daugybė, jų lapai – didžiuliai ir mėsingi. Kas norėjo, galėjo čia pat užsisakyti masažą su natūraliu alijošiumi.
Edita su giminaičiais viešuoju transportu nuvyko ir į Gran Kanarijos sostinę Las Palmas. Ten esantis prekybos centras, anot Editos, prilygsta mūsų „Akropoliui“.
– Nusipirkti gali visko, ko tik nori – suvenyrų, drabužių, avalynės ir t.t. Tiesa, suvenyrai – brangūs, taip pat ir maisto prekės. Dauguma jų kainuoja panašiai tokią pačią sumą eurų, kaip pas mus – litų. Užtat palyginti nebrangūs elektrotechnikos gaminiai. Mudvi su pussesere gana nebrangiai įsigijome MP4 grotuvus. Tačiau reikia žiūrėti, kad prekeiviai neapgautų, ypač gatvėje. Be to, visur reikia derėtis, – pasakojo Edita.
Puikiai pailsėjo
Nuolat užimta, aktyvia veikla užsiimanti E.Žemaitytė (antrakursė vadovauja Vandens ūkio ir žemėtvarkos fakulteto studentų tarybai) sako puikiai pailsėjusi.
– Skridau lėktuvu, plaukiau laivu, mačiau kalnus ir dykumas. Nuostabi, įvairi gamta. Puikų įspūdį paliko ir viešbutis, iš kurio išvykdama anketoje palikau pačius geriausius atsiliepimus. Grįždama mąsčiau, kad vienuolika dienų Gran Kanarijoje buvo pats tas laikas, per kurį kaip tik spėjau pamatyti salą, su ja susipažinti ir pasiilgti Lietuvos, – kalbėjo Edita.
Totorkiemyje (Vištyčio sen.) gyvenanti Edita Žemaitytė – vis dar kupina įspūdžių iš tolimos šalies. Merginai visai netikėtai teko apsilankyti Gran Kanarijos saloje. |
Niekur keliauti, bent jau šių metų pradžioje, E.Žemaitytė neplanavo. Galima sakyti, jog kelionė į šiltuosius kraštus nukrito kaip iš dangaus.
Devyniolikmetės Editos mama Vida Žemaitienė kelionę laimėjo pirkdama papildymus mobiliojo telefono sąskaitoms.
Moteris jau buvo išlošusi ne vieną kortelę su įrašytomis įvairiomis šalimis (Egiptu, Italija, Austrija), trūko tik antros dalies – kortelės su užrašu „Kelionė“.
Ir vieną dieną vėl nusipirkusi papildymą V.Žemaitienė tokį užrašą rado.
Teliko pasirinkti vieną iš šalių ir susirasti smagią kompaniją. Mat kelionė buvo dovanojama net keturiems asmenims.
Tačiau Vida keliauti nesirengė.
– Aš svajojau laimėti dešimties litų sąskaitos papildymą... – šypsojosi moteris. – O taip toli keliauti visai nenorėjau – mano sveikata neleidžia.
Vietoj mamos į kelionę susiruošė studentė dukra.
Lietuvos žemės ūkio universitete studijuojanti Edita nutarė, kad per vienuolika dienų nuo bendramokslių tikrai neatsiliks.
– Iki pat paskutinės minutės negalėjau patikėti, kad iškeliauju. Žiūrėjau internete Gran Kanarijos nuotraukas ir buvo keista, kad visa tai pamatysiu savo akimis. Anksčiau nebuvau nei skridusi lėktuvu, nei išvažiavusi kur nors toli, todėl galvojau, kad bus labai smagu. Ir neklydau, – pasakojo E.Žemaitytė
Drauge su Edita į šiltus kraštus keliavo giminaičiai – mamos pusbrolis su žmona ir dukra. Jie turėjo pildymo kortelę su užrašu „Gran Kanarija“, ir ši egzotiška vieta visai kompanijai pasirodė įdomiausia iš galimų pasirinkti.
Į šią salą lietuviai skrido beveik šešias valandas.
– Kelionė šiek tiek prailgo. Bet kai lėktuvas ėmė leistis ir pamatėme salas, didžiules vandenyno bangas ir kitus nuostabius vaizdus – buvo puiku... – pasakojo Edita.
Gran Kanarija yra trečia pagal dydį Kanarų salyno sala. Ji nėra didelė (1532 kv. km), bet labai įdomi savo klimato ir kraštovaizdžio įvairove. Čia gali pasigrožėti ir dykumomis, ir subtropiniais miškais, užgesusiais ugnikalniais ir kalnais. Vienur žaliuoja pušynai, kitur auga kavos, bananų plantacijos, abrikosų sodai, migdolų ir palmių giraitės.
Dėl tokios neįprastos gamtos įvairovės ši nedidelė sala kartais vadinama miniatiūriniu žemynu.
Pervažiuoti nuo vienos salos pakrantės iki kitos per visą salą – apie 50–60 km, tad per atostogas įmanoma apžiūrėti visas Gran Kanarijos grožybes.
Mergina džiaugėsi, jog atvykusius iš vėsios Lietuvos Gran Kanarijoje juos pasitiko maloni šiluma. Tačiau salos gyventojų ir turistų nekamuoja amžini karščiai. Sakoma, kad čia – amžinas pavasaris. Žiemą oro temperatūra nenukrinta žemiau 20° C, vasarą retai viršija 30° C. Nuo balandžio vidurio kelionės į Gran Kanariją paprastai neorganizuojamos – turistai vežami į šiltesnius kraštus.
Lietuviai įsikūrė kurorte Playa de Ingles. Atvykus paaiškėjo, kad viešbutyje, kurį keliauninkai buvo užsisakę, nėra laisvų vietų. Tačiau šios įstaigos atstovai iš karto susitarė su kitu viešbučiu, kuriame keliautojai trumpam ir apsigyveno. Visi patirti nepatogumai iš karto buvo kompensuoti.
– Jautėmės kaip kokiame seriale. Vienoje pusėje viskas žydi, žaliuoja palmės, kitoje pusėje mėlynuoja Atlanto vandenynas. O praeidami ispanai vis sveikinasi „Olia, olia!“ („hola“ [olia] ispaniškai reiškia „labas“ – aut. past.). Žmonės smarkiai įdegę, besišypsantys ir labai emocingi. Visi mandagūs, nors prekeiviai – gana įkyrūs... – įspūdžiais dalijosi Edita.
Edita su giminaičiais daug vaikščiodavo vandenyno pakrantėmis. Vieną dieną kompanija praleido įspūdingo dydžio kopose, vadinamose „mini Sachara“. Jomis lietuviai buvo nuėję iki pat švyturio.
– Prie švyturio sėdėjo tamsiaodis vaikinukas, kuris iš smėlio darė angeliukus ir įvairias kitas gražias skulptūras. Besigrožintys turistai jam meta pinigus. Iki Afrikos nuo Gran Kanarijos – apie 100 km, tad mūsų gidas juokavo, kad afrikiečiai gali ir „balijomis“ atplaukti, – pasakojo Edita.
Turistus stebino labai dažni vandenyno potvyniai ir atoslūgiai. Poilsiautojai pastebėjo, kad vanduo nuslenka kone akyse. Vieną dieną vanduo priartėdavo prie pakrantėje stovėjusių gultų, kitą dieną jau gerokai nutoldavo.
Edita Gran Kanarijoje susitiko ir daugiau lietuvių. Susipažino su pora, kuri į šią salą atvyksta jau tryliktą kartą. „Bėgame nuo žiemos“, – sakė jie.
Nenorėdami vien vartytis paplūdimyje poilsiautojai pasirinko kelias ekskursijas.
Viena iš jų buvo kelionė laivu.
Pirmą kartą Edita sužinojo, kad yra jautri supimui – susirgo jūros liga. Tačiau tai nebuvo didžiausias netikėtumas.
Viena iš pasiūlytų pramogų tą dieną buvo plaukimas „bananu“ – ilgu siauru motorinės valties tempiamu plūduru. Ant jo susėdę šeši žmonės turėjo nušokti į vandenį. Tačiau Editos kompaniją motorinė valtis taip truktelėjo, kad visi suvirto žemyn galvomis.
– O aš juk nemoku plaukti! Buvau, žinoma, su gelbėjimo liemene, bet ją apsirengiau negerai ir pradėjau skęsti. Galva paniro į vandenį, matau – aplink mėlyna, žuvytės plaukioja... – dabar prisiminusi kvatojo Edita, nors tada jausmas buvo visai nekoks. – Rėkiu sėdintiems valtyje ispanams lietuviškai: „Aš nemoku plaukti!“ O jie nieko nesupranta, žiūri į mane ir juokiasi.
Vienas su kompanija plaukęs lietuvis merginai padėjo išsikapanoti.
„Įspūdžių parsivežiau visam gyvenimui“, – sakė studentė.
Ir vieni, ir su gidu turistai apžiūrėjo beveik visą salą.
Važiuodami siaurutėliais kalnų keliukais lietuviai klausė ekskursijos vadovo apie avarijas Gran Kanarijoje. Pasirodo, kalnuose avarijų įvyksta mažiausiai, nes tokiose pavojingose vietose ispanai vairuoja labai atsargiai.
Keliautojai buvo nuvesti prie didžiulio kraterio. Žemai, jo apačioje, matėsi kažkokie statiniai. Gidas paaiškino, jog juose gyvena septyniasdešimtmetis atsiskyrėlis, nuo visuomenės atsiribojęs dėl kažkada patirtos nelaimingos meilės.
Turistai buvo nuvežti ir į vietą, kur gaminami įvairūs alijošiaus kremai.
Vietiniai, anot Editos, labai vertina alijošių. Šių augalų, kaip ir kaktusų, ten daugybė, jų lapai – didžiuliai ir mėsingi. Kas norėjo, galėjo čia pat užsisakyti masažą su natūraliu alijošiumi.
Edita su giminaičiais viešuoju transportu nuvyko ir į Gran Kanarijos sostinę Las Palmas. Ten esantis prekybos centras, anot Editos, prilygsta mūsų „Akropoliui“.
– Nusipirkti gali visko, ko tik nori – suvenyrų, drabužių, avalynės ir t.t. Tiesa, suvenyrai – brangūs, taip pat ir maisto prekės. Dauguma jų kainuoja panašiai tokią pačią sumą eurų, kaip pas mus – litų. Užtat palyginti nebrangūs elektrotechnikos gaminiai. Mudvi su pussesere gana nebrangiai įsigijome MP4 grotuvus. Tačiau reikia žiūrėti, kad prekeiviai neapgautų, ypač gatvėje. Be to, visur reikia derėtis, – pasakojo Edita.
Nuolat užimta, aktyvia veikla užsiimanti E.Žemaitytė (antrakursė vadovauja Vandens ūkio ir žemėtvarkos fakulteto studentų tarybai) sako puikiai pailsėjusi.
– Skridau lėktuvu, plaukiau laivu, mačiau kalnus ir dykumas. Nuostabi, įvairi gamta. Puikų įspūdį paliko ir viešbutis, iš kurio išvykdama anketoje palikau pačius geriausius atsiliepimus. Grįždama mąsčiau, kad vienuolika dienų Gran Kanarijoje buvo pats tas laikas, per kurį kaip tik spėjau pamatyti salą, su ja susipažinti ir pasiilgti Lietuvos, – kalbėjo Edita.
Publikuota: 2007-04-20 14:49:24
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Ministrė žada dar labiau stiprinti sienos apsaugą
* Malūno sienas virpino meistriškai valdomo akordeono muzika
* Trūksta ir gero kelio, ir veiklių žmonių
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|