|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2007-04-17 08:58
|
|
|
Laikomi vėsioje vietoje hiacintai žydi ilgiau.
„Vienas gražiausių pavasario šauklių – hiacintas“, – pasakojo bendrovės „Žiežmarių gėlės“ agronomė Virginija Budrevičienė, jau apie 30 metų auginanti šiuos dekoratyvinius kvapniuosius augalus. Hiacintai dar laikomi augimo, gyvybės atgimimo, protingumo ir dangaus pasiilgimo simboliu.
Hiacintai (Hyacintus) priklauso lelijinių (Liliaceae) šeimos augalams. Gentyje yra daugiau kaip 30 rūšių hiacintų, kurie savaime auga Pietų Europos, Mažosios ir Vakarų Azijos, Afrikos uolų atšlaitėse.
Hiacintai – poetų
ir dievų gėlės
Rytinių hiacintų tėvynė – Mažoji Azija, kur jie buvo paplitę kaip laukiniai augalai. XV a. pr. hiacintai jau buvo auginami Irane, Sirijoje, Turkijoje, Graikijoje.
Manoma, kad europiečiai pirmąkart juos pamatė sultono soduose Konstantinopolyje. Vėliau hiacintus atvežė į Italiją bei Angliją. Netrukus šie kvapnūs augalai pradėti auginti Olandijoje. Šiame krašte jiems labai tiko gamtinės sąlygos ir Olandija tapo antrąja hiacintų tėvyne.
Į Lietuvą iš Olandijos hiacintų svogūnėliai atvežti jau senokai – dar prieš Antrąjį pasaulinį karą.
XVIII a. pabaigoje Olandijoje jau buvo priskaičiuojama iki 3000 hiacintų veislių. Jos viena nuo kitos skyrėsi žiedų spalvomis. Palyginus su laukiniais hiacintais, vertingiausių veislių žiedai buvo dvigubai didesni, o jų skaičius žiedyne – net 5–4 kartus didesnis.
Iš rūšinių rytinių hiacintų sukurta daug kultūrinių veislių. Tai 15–30 cm aukščio augaliukas stačiu stiebu ir 5–12 lapų. Lapai ilgi, siauri, smailėjantys. Jie standūs, šviesiai žali, pamatiniai. Žiedai būna mėlyni, balti, violetiniai, rožiniai, tamsiai raudoni, abrikoso spalvos, rečiau geltoni, paprasti bei pilnaviduriai, kvepiantys, stiebo viršūnėje sutelkti stačioje kekėje.
Svarbiausia – vėsa
ir drėgmė
Bendrovės „Žiežmarių gėlės“ specialistai primena, jog, nusipirkus hiacintą vazonėlyje, labai svarbu, kad žemė neperdžiūtų. Laistyti žemę patariama aplink svogūną. O tręšti nebereikia.
Jei norime, kad ilgiau žydėtų ir būtų sodresnė spalva, nereikia laikyti šiltai. Vėsesnėje vietoje hiacintai žydės kur kas ilgiau. Šios gėlės mėgsta šviesą, todėl galima parinkti saulės apšviestą vietą.
Jau peržydėjusius hiacintus patariama mažiau laistyti. Lapams nuvytus svogūnėlius iš vazonėlio išimkite. Kai kurie mėgėjai stambius hiacintus dar 2–3 kartus patręšia, o lapams nuvytus svogūnėlius iki rudens laiko 20–25º C temperatūroje. Kitą sezoną jie pražydinami labai anksti. Tiesa, žiedynai būna mažesni ir ne tokie tankūs, kaip pirmą kartą.
Taip pat galima nužydėjusį hiacintą persodinti į gėlyną, kad kitą pavasarį jis vėl žydėtų lauke.
Hiacintas – ne tik gražiai žydinti, spalvinga, bet ir kvapni gėlė, kuri ypač džiugina pilkais žiemos mėnesiais.
Neišmeskite peržydėjusio augalėlio, nes jo gyvavimas dar nesibaigia.
„Vienas gražiausių pavasario šauklių – hiacintas“, – pasakojo bendrovės „Žiežmarių gėlės“ agronomė Virginija Budrevičienė, jau apie 30 metų auginanti šiuos dekoratyvinius kvapniuosius augalus. Hiacintai dar laikomi augimo, gyvybės atgimimo, protingumo ir dangaus pasiilgimo simboliu. |
Hiacintai (Hyacintus) priklauso lelijinių (Liliaceae) šeimos augalams. Gentyje yra daugiau kaip 30 rūšių hiacintų, kurie savaime auga Pietų Europos, Mažosios ir Vakarų Azijos, Afrikos uolų atšlaitėse.
Rytinių hiacintų tėvynė – Mažoji Azija, kur jie buvo paplitę kaip laukiniai augalai. XV a. pr. hiacintai jau buvo auginami Irane, Sirijoje, Turkijoje, Graikijoje.
Manoma, kad europiečiai pirmąkart juos pamatė sultono soduose Konstantinopolyje. Vėliau hiacintus atvežė į Italiją bei Angliją. Netrukus šie kvapnūs augalai pradėti auginti Olandijoje. Šiame krašte jiems labai tiko gamtinės sąlygos ir Olandija tapo antrąja hiacintų tėvyne.
Į Lietuvą iš Olandijos hiacintų svogūnėliai atvežti jau senokai – dar prieš Antrąjį pasaulinį karą.
XVIII a. pabaigoje Olandijoje jau buvo priskaičiuojama iki 3000 hiacintų veislių. Jos viena nuo kitos skyrėsi žiedų spalvomis. Palyginus su laukiniais hiacintais, vertingiausių veislių žiedai buvo dvigubai didesni, o jų skaičius žiedyne – net 5–4 kartus didesnis.
Iš rūšinių rytinių hiacintų sukurta daug kultūrinių veislių. Tai 15–30 cm aukščio augaliukas stačiu stiebu ir 5–12 lapų. Lapai ilgi, siauri, smailėjantys. Jie standūs, šviesiai žali, pamatiniai. Žiedai būna mėlyni, balti, violetiniai, rožiniai, tamsiai raudoni, abrikoso spalvos, rečiau geltoni, paprasti bei pilnaviduriai, kvepiantys, stiebo viršūnėje sutelkti stačioje kekėje.
Bendrovės „Žiežmarių gėlės“ specialistai primena, jog, nusipirkus hiacintą vazonėlyje, labai svarbu, kad žemė neperdžiūtų. Laistyti žemę patariama aplink svogūną. O tręšti nebereikia.
Jei norime, kad ilgiau žydėtų ir būtų sodresnė spalva, nereikia laikyti šiltai. Vėsesnėje vietoje hiacintai žydės kur kas ilgiau. Šios gėlės mėgsta šviesą, todėl galima parinkti saulės apšviestą vietą.
Jau peržydėjusius hiacintus patariama mažiau laistyti. Lapams nuvytus svogūnėlius iš vazonėlio išimkite. Kai kurie mėgėjai stambius hiacintus dar 2–3 kartus patręšia, o lapams nuvytus svogūnėlius iki rudens laiko 20–25º C temperatūroje. Kitą sezoną jie pražydinami labai anksti. Tiesa, žiedynai būna mažesni ir ne tokie tankūs, kaip pirmą kartą.
Taip pat galima nužydėjusį hiacintą persodinti į gėlyną, kad kitą pavasarį jis vėl žydėtų lauke.
Hiacintas – ne tik gražiai žydinti, spalvinga, bet ir kvapni gėlė, kuri ypač džiugina pilkais žiemos mėnesiais.
Neišmeskite peržydėjusio augalėlio, nes jo gyvavimas dar nesibaigia.
Publikuota: 2007-04-17 08:58:29
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|