„Santaka“ / Ožkabaliuose darbo užtenka visam kolektyvui

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2007-04-13 13:48

Dalinkitės:  


Si­gi­tas Pleč­kai­tis sa­kė, jog dirb­da­mas so­dy­bo­je-mu­zie­ju­je pa­siilgs­ta mo­ki­nių, o mo­kyk­lo­je il­gi­si Ąžuo­ly­no, nes abu už­siė­mi­mai vie­no­dai mie­li ir įdo­mūs.

Autorės nuotr.


Ožkabaliuose darbo užtenka visam kolektyvui

Birutė NENĖNIENĖ


Balandis nukelia į prisiminimus

Anos savaitės pirmadienį daktaro Jono Basanavičiaus sodybos-muziejaus visi darbuotojai išėjo tvarkyti aplinkos. Norėdami prie trobos esantį darželį įrengti pagal senąsias šio krašto tradicijas, jie perkasė lysves. Baigę darbą, talkininkai susėdo ant prieklėčio saulutės atokaitoje ir kalbėjosi apie tai, kas padaryta, ko tikėtis ir laukti ateityje. Kolektyvas taip originaliai paminėjo sodybos-muziejaus naujojo statuso – savarankiškos įstaigos – pirmąsias metines.

Daugelį, net neapsilankius Basanavičynėje, kiekvienas balandis nukelia į prisiminimus, kaip buvusiame plyname lauke per 1989 metų antrojo pavasario mėnesio keturis šeštadienius visos Lietuvos žmonės entuziazmo vedami beveik 40 hektarų plotą užsodino liaunais ąžuoliukais. Tapo tradicija, jog kiekvieno balandžio pabaigoje vis aukščiau besistiepiančiame Tautinio atgimimo ąžuolyne į sueigą susirenka Kovo 11-osios akto signatarai. Šiemet tokia šventė įvyks ateinantį šeštadienį, balandžio 21 dieną.

Muziejaus direktorė Rūta Vasiliauskienė pasidžiaugė, jog šiomis dienomis pavyko galutinai suformuoti kolektyvą – naujas jaunas žmogus priimtas į muziejininko pareigas.

Fondų saugotojui Sigitui Plečkaičiui daugiau nei pusmetį buvo tekę įsijausti į savo ir į muziejininko bei ekskursijų vadovo vaidmenis. Tačiau jis mano, jog ir ateityje neatsisakys vesti ekskursijų, nes šis darbas pasidarė toks pat mielas kaip ir mokytojo.




Ekskursija per laiką

– Gražu, jog prisimenant dr. J.Basanavičiaus 80-ąsias mirties metines vasario 15 dieną po ilgokos pertraukos atgaivinote ankstesniais metais sodyboje rengtus istorinius-literatūrinius skaitymus, – pradėjau pokalbį su Sigitu Plečkaičiu, sutikusiu pasidalyti mintimis apie ankstesnius, dabartinius ir būsimus muziejaus planus.

– Mes savo darbus kartu aptariame, kartu visi ir darome. Toliau palaikysime ir tęsime skaitymų apie J.Basanavičiaus gyvenimą tradicijas, – aiškino pašnekovas šeimyniškoje aplinkoje, sodybos virtuvėje, kur, kaip ir daugeliui sužvarbusių svečių, pasiūlė arbatos.

– Kokių eksponatų paieška šiuo metu neduoda ramybės?

– Troboje ruošiame Vinco Basanavičiaus kambario ekspoziciją, suradome dalį jo gyvento laikotarpio baldų, labai ieškome kėdžių, kurios stovėdavo prie apskrito stalo. Viską atstatome remdamiesi vietinių senų žmonių pasakojimais, paties J.Basanavičiaus aprašymais ir nuojauta. Rekonstruotame ūkiniame pastate norime įrengti šio krašto arklinių žemės dirbimo įrankių ekspoziciją. Daug kas jau surinkta, tik neturime rugių pjaunamosios, dar norime įsigyti „bėdą“ – tokį vežimą su dviem ratais.

– Tiek muziejaus direktorės, tiek ir Jūsų darbe neįmanoma apsieiti be popierizmo. Ar tai netrukdo kasdieniniam darbui?


– Popierizme esti ir naudingų dalykų. Pavyzdžiui, daug laimime rašydami įvairius projektus. Neilgai trukus galėsime turėti savo internetinę svetainę, paruošti solidesnį leidinį, imtis edukacinės programos „Gimtojo žodžio sargyboje“. Rašysime projektą folkloro festivaliui „Žalias ąžuolėli“. Bandome rašyti kuo daugiau projektų, kurie padėtų paįvairinti veiklą. Nors valstybės finansavimas palyginti su ankstesniu laiku daug didesnis, tačiau norint kažką padaryti pinigų vis reikia ir reikia. Artimiausiu metu laukia sodybos atnaujinimo darbai: laikas keisti karvidės, klėties stogus, užbaigti pradėtas ūkinio pastato rekonstrukcijas. Šiems projektavimo darbams vykdyti paskelbtą konkursą prieš pat Velykas laimėjo UAB „Lietuvos paminklai“.

– Teko pastebėti, jog lankytojams dažniau atveriamos klėties durys...

– Ir anksčiau joje stovėjo Antano ir Vilmos Klimų iš Bartninkų krašto surinkti eksponatai, priklausantys Vilkaviškio krašto muziejui. Pastaruoju metu ekspoziciją tik papildėme kai kuriais rakandais, namų apyvokoje naudotais daiktais.

– Ar Jums, mokytojui, darbas su muziejiniais eksponatais yra nauja sritis?

– Tikrai taip. Todėl dalyvauju Kultūros darbuotojų tobulinimosi instituto rengiamuose seminaruose, kuriuose specialistai supažindina su restauravimu, paruošimu eksponuoti ir kt.


– Tačiau svarbiausias kultūros eksponatas – Jono Basanavičiaus sodyba – pačiam buvo pažįstama daug anksčiau nei kitiems muziejaus naujojo kolektyvo nariams...

– Nuo 1988 metų pradėjau čia vesti ekskursijas, nes iš toliau atvykstantys žmonės pirmiausia užsukdavo į mokyklą, kurioje kaip tik tų metų rugsėjo pirmąją pradėjau dirbti istorijos mokytoju. Jau lapkričio 23-iąją, minint Jono Basanavičiaus gimtadienį, sodyboje pirmąkart viešai buvo iškelta Lietuvos vėliava, o Bartninkų vidurinėje mokykloje buvo atidarytas pirmasis rajone J.Basanavičiui skirtas muziejus. Jį įrengti rūpėjo visam mokyklos kolektyvui. Mano nuopelnas toks, kad medžiagos ieškojau Vilniuje, Lietuvių literatūros institute. Man buvo patikėta muziejų organizuoti, todėl pasitaikė proga su grupe Lietuvos kraštotyrininkų ir istorikų lankytis Bulgarijoje, kur suradome J.Basanavičiaus gyvenimą menančios medžiagos. Kurį laiką taip ir stovėjau: viena koja – mokykloje, kad duonai užsidirbčiau, antra – Ožkabaliuose, kad žmonėms perteikčiau šio krašto istoriją.

– Kiek dr. J.Basanavičius ir jo tėviškė pačiam buvo žinoma iki tada?

– Bebaigiant Gražiškių vidurinę mokyklą, berods 1976 metais, istorijos mokytojas Juozas Paškauskas mus, mokinius, atsivedė į šią sodybą ir daug ką papasakojo. Pamenu, grįžtant į namus prašė, kad apie išvyką nepasakotume net tėvams.

– Ar po ilgesnės pertraukos pradėjus vesti ekskursijas reikėjo papildomai ruoštis?

– Teko prisiminti kai kurias datas, faktus. Labiau pradėjęs domėtis J.Basanavičiumi supratau, kokia tai iškili asmenybė ir kiek daug apie ją galima rasti įvairiuose šaltiniuose. Anksčiau labai trūko prieinamos literatūros. Tačiau man padėjo žinoma respublikoje kraštotyrininkė Gražina Kadžytė, pačios sukaupta gausia informacija mielai dalydavosi Gabrielė Karalienė.

– Jūsų akyse išaugo ir Ąžuolynas. Ką galėtumėte apie tai pasakyti?

– Buvo netikėčiausia jau vien tai, kad žmonės jį taip greitai pasodino. Tada kirbėjo mintis, kas Ąžuolyną puoselės, prižiūrės. O jis dabar – ir išpuoselėtas, ir prižiūrėtas, dosniai dalija žemės gėrybes – uogas ir grybus, čia nuolat laikosi kelios stirnos, kiškiai ir kt. Manau, jog verta nulenkti galvą ir dėkoti Antanui ir Vilmai Klimams, kurie dviese dešimtį metų čia gyvendami padarė tikrai labai daug.

– Į Ožkabalius iš sostinės atvažiuojantys svečiai dažnai pasakoja apie juos veikiančią teigiamą aurą. Kaip čia jaučiatės Jūs?

– Iš tikro, jei diena graži, neskubame į patalpą, o susėdę ant prieklėčio aptariame dienos darbus. Tikrai smagu patirti gamtos ramybę, klausytis paukštelių čiulbėjimo. Ir ši žiema neprailgo, nes vis užsukdavo lankytojų.


– Kokiais renginiais lankytojus sudominsite artimiausiu metu?

– Balandžio 21-osios priešpietę į sueigą rinksis Kovo 11-osios Akto signatarai, po pietų – visos Lietuvos maironiečiai, kiek vėliau – knygnešiukai minės Knygos dieną. Jau pasiprašė priimami muziejininkai ir seniūnijų bei spaudos darbuotojai. Rengsime tęstines Elenos Krušinskaitės ir jos tetos kūrybos parodas, eksponuosime bartninkiečio Juozo Šalčiūno dailės darbus, numatome surengti apskrities miestų ir miestelių herbų bei vėliavų parodą, pakviesime į folkloro kolektyvų festivalį ir t.t.

***

Sigitas Plečkaitis minėjo, jog pastaruoju metu Ožkabalius labai pamėgo vestuvininkai bei rajono ir tolimesnių kraštų gyventojų šeimos. Vieni tik praeidami apsidairo, kiti nori išgirsti išsamius pasakojimus apie krašto istoriją, J.Basanavičių, sodybos atstatymą.

Fondų saugotojas per trumpą laiką sukaupė daug informacijos, parengė medžiagą kelioms teminėms ekskursijoms. Jis klasifikuoja, rašo, fotografuoja bei skaitmeninėse laikmenose saugo informaciją apie renginius, sodybą aplankančius žmones – viso to prireikia kasdieniniame darbe, tai bus išsaugota kaip muziejaus istorija.





Publikuota: 2007-04-13 13:48:42

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas
* NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo
* Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai