„Santaka“ / Gausios šeimos džiaugsmas ir brangiausias turtas – vaikai

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2007-04-06 18:29

Dalinkitės:  


Mama su mažąja Rasita, Mantas, Simona, Jonas, Tomas ir tėtis su Juliumi. Lankantis šeimoje nebuvo Mariaus, Eugenijaus ir Vytauto.

Autorės nuotr.


Gausios šeimos džiaugsmas ir brangiausias turtas – vaikai

Birutė NENĖNIENĖ

Iš daugiavaikės šeimos

Marytės ir Irenijaus Neiberkų šeima tarsi iškrenta iš šiandieninio „modernėjančio“ pasaulio rėmų, nes ji, visų pirma, yra atvira Dievo duodamai dovanai – gyvybei, nesibaimina sunkumų, kantri išbandymams. Birželio viduryje sukaks 24-eri metai, kai jiedu – dvidešimtmetis Irenijus ir porą metų vyresnė Marytė – gavo bažnyčios palaiminimą ir tapo sutuoktinių pora. Šiandien jie laimingi užgyvenę brangiausią turtą – devynetą sveikų, paklusnių vaikų – septynis sūnus ir dvi dukras.

Marytės mama gimdė keturiolika vaikų, užaugo vienuolika: šešios seserys ir penki broliai. Visi išsiskirstė ne per toliausiai nuo tėvų namų, sukūrė savo šeimas, augina po du tris vaikus, du broliai – po keturis. Prieš dvejus metus liga pakirto vieną iš seserų. Gegužės mėnesį gausi giminė ruošiasi švęsti vyriausios sesers šešiasdešimtmetį.

Visų jų dažna susitikimų vieta – pas mamą P.Šimanauskienę, kurią pernai sveikino su aštuoniasdešimtuoju gimtadieniu. Ji gyvena Vaišviluose, kur įspaustos visų vaikų pėdos – čia augo, lankė Pajevonio mokyklą. Čia išėjo ir mamos mokyklą, kurioje dėmesys buvo skiriamas tokioms pagrindinėms vertybėms, kaip darbštumas, pareigingumas, sąžiningumas. P.Šimanauskienei, kaip motinai, išauginusiai bei dorai išauklėjusiai pulką vaikų, paskirta antro laipsnio valstybės pensija. Sulaukusi pagal įstatymą reikalaujamo amžiaus, tokią paramą galės gauti ir jos dukra Marytė Neiberkienė.



Sunkumai liko praeityje

Šiuo metu tik šiek tiek per keturiasdešimtmetį perkopusi moteris iš rankų nepaleidžia... lėlės. Taip šeimoje vadinama tokia „vitamininė“ rubuiliukė Rasita. Per Jonines – Rasos šventę (iš kur ir vardas) mažylė bus pasveikinta pirmojo savo gimtadienio proga. Mergytė mylima šeimoje, o giminėje gerbtina jau vien dėl to, kad atėjusi į pasaulį iš karto tapo teta devyniolikametei giminaitei.

Vyriausiam sūnui Mariui – 23-eji, antrajam, Eugenijui, – 20, Juliui – tuojau bus devyniolika. Vytautas mokosi dešimtoje klasėje, Simona – septintoje, Jonas – ketvirtoje. Šešerių Tomukas darželyje lanko paruošiamąją grupę, Mantukui – dveji meteliai. Į klausimą, ar sunku auginti gausią šeimą, Neiberkai atsakė, jog dabar jau lengvėja. Sunkiausia buvo, kai keitėsi laikai ir pinigai, o čia – penktas ir šeštas vaikai. Tuo metu dar užgriuvo bėdos su gyvuliais – liko be karvės, kuriam laikui teko pereiti prie ožkų, o ir pašalpos už vaikus buvo menkos.



Verčiasi, kaip išmano

Dabar Neiberkai jaučiasi prasigyvenę, nes turi įsitaisę tris arklius – Bembę, Širmį ir jauniklę Čigonkę. „Gal matėte anais metais Pajevony per Onines – lenktynėse mano vyriausias sūnus atjojo antras“, – Irenijaus balse nuskambėjo tėviška pasididžiavimo gaidelė, kai rodė Pajevonio seniūno pasirašytą padėkos raštą Mariui Neiberkai. Arkliai ne kokie ten ristūnai, bet prisideda prie šeimynos pragyvenimo. Irenijui jie kaip darbo įrankis – kam ką nors parveža, nuveža, aparia ir kt. Įsitaisęs jis ir benzininį pjūklą, todėl kaimynai paprašo patalkinti malkaujant miške.

Neiberkai turi trihektarį, geri žmonės leido naudotis savo atgautos žemės keletu hektarų. Kartais ne viskas sekasi, kaip svajoja, tačiau darbelis po darbelio, litas po lito – vis šapelis į bendrą ūkį, kąsnis ant plataus šeimynos stalo. Laiko tris melžiamas karves, todėl pieno, sviesto, varškės vaikams užtenka, užsiaugina kiaulę, užsiveisia įvairių naminių paukščių. Kiauksinčių keturių šunų Neiberkų kiemui irgi ne per daug – nubaido iš netolimų miškelių atklystančias lapes, šeškus, net virš sodybos į vištas besitaikančius vanagus.



Visi jie skirtingi

Mūsų kalba vis sukosi apie svarbiausią – vaikus. Jei mama ir sumaišo, tai tėtis gerai prisimena, kada kuris vaikas gimė. Marytė juokėsi, kad ji panašėja į savo mamą: norėdama pašaukti kurį vieną vaiką, išsako visų vardus. Gėrėdamiesi, kaip vaikai auga, tėvai įžvelgia ir jų polinkius, gabumus. Marius Profesinio rengimo centro Vilkaviškio skyriuje mokosi želdinių tvarkytojo amato, Eugenijus linkęs drožinėti medį. Jis kol kas vienintelis atitrūkęs nuo namų – šeimos biudžetą papildo dirbdamas statybose Vilniuje. Julius – tėčio dešinioji ranka, linkęs tvarkytis ūkyje. Mokyklą lankantys Vytautas, Simona, Jonas dainuoja, dalyvavo Vilkaviškio dekanato giesmių, piešinių konkursuose, turi padėkų. Jonukas už aktyvumą gamtosauginiame projekte gavo padėką ir paskatinimą iš Vilniaus. Tiek mažiulius, tiek vyresniuosius berniukus kaip magnetas traukia arkliai.



Vertina paramą

Paklausus, ar jaučiasi patiriantys skurdą, Neiberkai neslėpė, jog jei negautų nusipirkti padėvėtų drabužių, o reikėtų augantiems vaikams ieškoti naujų, neištektų ir duonelei. Dabar išsiverčia su tuo, ką turi. „Nereikia norėti, kad kas ant lėkštutės padėtų“, – sakė tėtis. „Kartais būna taip sunku, kad nuleidi rankas, bet tas nuleidimas tik kelioms minutėms, paskui ir vėl bėgi. Kad ir ko trūksta, bet vis tiek vaikai, mūsų gėlės, šalia“, – glaudė mama abu mažiausius.

Tėvai vertina tai, kad vaikai mokykloje gauna nemokamus pietus. Viena, taip neprailgsta laukti mamos valgio, antra, nėra ko ir slėpti, sunku būtų visiems ką nors tinkamo priešpiečiams įdėti. Neiberkai nesumenkina ir kitokios valstybės paramos, socialinių pašalpų. Moteris pasidžiaugė, kad Europos Sąjunga remia maisto produktais – gali vaikams sočiai prikepti žagarėlių, spurgų.



Kiekvienas reikalingas

Į Ėglupių kaimą Neiberkai atsikėlė prieš keturiolika metų. Sena sodyba – ne jų nuosavybė, tačiau eidami per aplinkui pasistiebusius pušynėlius ir vaikai gali pasakyti: „Tai mūsų sodinta“. Visa šeimyna talkindama miškininkams truputį užsidirbdavo. Tėvai sakė, jog visus vaikus pratina prie darbo, domisi, kaip jiems sekasi mokykloje, ugdo krikščioniškąsias vertybes, apgaubia savo meile.

Taikūs, ramūs, tarpusavio konfliktus be didesnių pykčių išsprendžiantys sutuoktiniai kiekvieno ateinančio vaiko laukė su dideliu džiaugsmu, priėmė kaip patį reikalingiausią, tikėdami, jog visiems užteks duonos ir šilumos.



Kaip Dievo dovana

Kai po pirmojo labdarą daugiavaikėms šeimoms teikiančios „Solidarity“ įmonės direktoriaus G.J.Carlo apsilankymo seniūnijoje dirbančios moterys Marytės Neiberkienės paklausė, ar planuoja išsikelti į savus namus, ji atsakė, jog tik svajojanti, bet planų dar nekuria, nes nenori nusivilti.

Geradarys pažadėjo Neiberkų šeimai nupirkti sodybą, kuri yra netolimame Ančlaukio kaime. Šiuo metu tvarkomi dokumentai, Neiberkai jau gavo raktus, todėl po truputį pradėjo tvarkytis. Sodyboje, be erdvaus gyvenamojo namo, yra visi ūkiniai pastatai, penki hektarai žemės.

Dar neatsipeikėję nuo būsimos naujakurystės džiaugsmo, Marytė ir Irenijus būsimus namus vadina Dievo dovana. Tačiau prieš tampant naujų namų tikraisiais šeimininkais teks savarankiškai išspręsti kai kuriuos buitinius dalykus, perskirstyti šeimos biudžetą, kad geradarys G.J.Carlas atsisveikindamas galėtų įteikti Bibliją, kurią palieka visoms paremtoms daugiavaikėms šeimoms. Materialinę pagalbą žadėjo ir Socialinės paramos skyriaus vedėja D.Grabauskienė.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas