Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2007-04-03 08:50

---

Dauguma įmonių vadovų puikiai žino, kad pagal Darbo kodekso nuostatas darbdavys iš žalą įmonei padariusio darbuotojo gali išieškoti atlygį už padarytą žalą. Priklausomai nuo žalos padarymo aplinkybių ir nuo jos dydžio, atsižvelgiant į įmonės vidaus tvarką, darbuotojas gali būti įpareigotas atlyginti visą arba dalį įmonės patirtos žalos. Žinoma, darbdaviui reikia žinoti, kokių teisinių priemonių jis gali imtis, kokias teisines procedūras turi atlikti, kokius dokumentus parengti. Dažniausiai įmonės patirta žala išieškoma be didelių keblumų, kai koks nors netvarkingas darbuotojas pameta mobilųjį telefoną ar sugadina įmonės kompiuterį. Tačiau darbuotojas įmonei žalą gali padaryti ne vien sugadindamas ar pradangindamas jos turtą, bet ir netinkamai atlikdamas savo tiesiogines pareigas. Tarkime, jei buhalteris pamiršta laiku sumokėti mokesčius į biudžetą ir dėl to įmonei į valstybės biudžetą tenka mokėti baudas bei delspinigius, tai taip pat galima laikyti įmonės patirta žala ir ją taip pat galima išieškoti iš blogai savo pareigas atlikusio buhalterio.

Baudos valstybei – įmonės patirta žala

Darbo kodekso 253 straipsnis nurodo, kad darbuotojas privalo atlyginti darbdavio patirtą materialinę žalą, atsiradusią dėl baudų ir kompensacinių išmokų, kurias darbdavys turėjo sumokėti dėl darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad jei darbuotojas savo darbą atlieka netinkamai ir dėl to valstybės įgaliotos institucijos (pavyzdžiui, Valstybinė mokesčių inspekcija), vadovaudamosi teisės aktais, įmonei taiko materialinio pobūdžio sankcijas (pavyzdžiui, skiria baudą, priskaičiuoja delspinigius ar pan.), įmonė turi galimybę jas išieškoti iš kalto darbuotojo. Skeptikams, teigiantiems, kad tai praktiškai neįgyvendinama, verta pabrėžti, kad teismų praktikoje jau buvo bylų, kai įmonei paskirtos mokestinės sankcijos, vadovaujantis minėtomis Darbo kodekso 253 straipsnio nuostatomis, vėliau buvo išieškotos iš įmonėje dirbusių buhalterių.

Suprantama, kad buhalteriui (kaip ir kuriam nors kitam įmonės darbuotojui) būtų galima taikyti ir materialinę atsakomybę, t. y. iš jo įmonės naudai išieškoti sumokėtas mokestines sankcijas, privalu nustatyti ir atitinkamas materialinės atsakomybės sąlygas: a) pagrįsti įmonės patirtą žalą, b) įrodyti, kad žala padaryta neteisėta veika, c) nustatyti, kad yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo, d) įrodyti, kad yra buhalterio kaltė, e) įmonė ir buhalteris privalo būti susiję darbo santykiais, f) įrodyti, kad žalos atsiradimas yra susijęs su buhalterio darbo veikla.

Siekiant nustatyti ir pagrįsti šias materialinės atsakomybės sąlygas, reikalingos atitinkamos teisinės žinios, tačiau tam nebūtina samdyti advokatą. Atsižvelgus į mokesčių administratoriaus pateiktą patikrinimo aktą, įsigilinus į darbo teisės nuostatas, sėkmingai išieškoti patirtą žalą gali ir pats įmonės vadovas ar kitas darbuotojas, įmonėje sprendžiantis iš darbo santykių kylančias problemas.



Vadovo pareiga – tinkamai organizuoti darbą

Vadovas, susižavėjęs Darbo kodekse įtvirtinta galimybe valstybei sumokėtas mokestines baudas ir delspinigius išieškoti iš buhalterio darbo užmokesčio, neturėtų pamiršti, kad ir jis pats turi tam tikras pareigas. Viena svarbiausių – tinkamai organizuoti darbą, aprūpinti būtinomis darbo priemonėmis ir užtikrinti darbuotojams sąlygas tinkamai atlikti tą darbą, kuriam yra priimti.

Kiekvienas, bent truputį susipažinęs su buhalterinio darbo specifika, gali patvirtinti, kad nereta situacija, kai mokesčiai valstybei apskaičiuojami klaidingai ne dėl buhalterio nemokšiškumo, ne dėl jo neatsakingo požiūrio į atliekamą darbą, bet dėl kitų, nuo jo nepriklausančių aplinkybių. Pavyzdžiui, dėl teisės aktų kolizijos, dėl darbo priemonių trūkumo ir pan. Šiuo atveju nekalbama apie tai, kad buhalteris turi būti tinkamai supažindintas su jam pavesta užduotimi – teisingai apskaičiuoti ir laiku pervesti mokesčius ir įmokas į valstybės biudžetą, Socialinio draudimo fondą ir kita, užtikrinti racionalią ir tikslią įmonės turto apskaitą. Tai turi būti aptarta su juo sudarytoje darbo sutartyje ar pareiginiuose nuostatuose.

Tačiau darbdavio pareiga užtikrinti tinkamas darbo sąlygas apima būtinybę buhalterį aprūpinti ir būtiniausia profesine literatūra (knygomis, periodiniais leidiniais, teisės aktų sąvadais ir pan.), suteikti galimybę kelti savo kvalifikaciją specializuotuose seminaruose ar kursuose. Tik sudaręs sąlygas specialistui nuolatos tobulėti, plėsti akiratį, vadovas gali būti ramus, kad buhalteris savo pareigas vykdo tinkamai. Be abejo, tuomet galima kalbėti ir apie buhalterio atsakomybę. Tačiau to neužtikrinus reikėtų kalbėti ne apie buhalterio materialinę atsakomybę dėl netinkamai atlikto darbo, bet būtų galima kelti klausimą apie vadovo atsakomybę dėl savo pareigų nevykdymo.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---