|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2007-03-30 17:35
|
|
|
Didžiule gyvenimo patirtimi A.Kiškienė dalijasi ir su jauniausia Vaikų ligų skyriaus gydytoja D.Mykolaityte.
Romo ČĖPLOS nuotr.
Eglė KVIESULAITIENĖ
80 metų jubiliejaus proga pagerbti ilgametę gydytoją Aldoną Kiškienę susirinko kone visi Vilkaviškio ligoninės gydytojai. Sveikindami ir linkėjimus tardami kolegos prisipažino pavydį solidaus amžiaus gydytojai žvalumo, energijos ir solidžios laikysenos.
Pradėjo sunkiu metu
Prieš penkerius metus į užtarnautą poilsį iš Vilkaviškio ligoninės Vaikų ligų skyriaus išėjusi pediatrė sakė ir dabar kasnakt sapnuojanti, kad gydo vaikus. Mat savo pirmajai ir vienintelei darbovietei ji atidavė 50 metų.
1951-aisiais jauna gydytoja, tik baigusi Medicinos institutą, į Vilkaviškio ligoninę gavo paskyrimą dėl to, kad čia tuomet nebuvo vaikų ligų specialisto. Senajame ligoninės pastate, kur dabar įsikūrusi poliklinika, Vaikų ligų skyriui buvo skirtos dvi palatos. Vienoje gulėdavo po 10 vaikų. Darbo sąlygos buvo sunkios.
Skaudžiausia gydytojai prisiminti tuos atvejus, kai maži ligoniukai mirdavo medikams tiesiog ant rankų. Prieš daugiau nei penkis dešimtmečius vaikus į ligoninę tėvai atveždavo tik tuomet, kai nepadėdavo kaimo bobučių gydymas. Be to, nebuvo ir transporto priemonių, pacientus atgabendavo arkliais. Mažieji ligoniai būdavo išsekinti ligos, mirštantys, jiems padėti nebegalėdavo nei gydytojai, nei vaistai. A.Kiškienė pasakojo, kad itin skaudu būdavo girdėti sklandančias kalbas, kad gydytojai ligoninėje suleidę ne tų vaistų, todėl kūdikis, tik atvežtas į gydymo įstaigą, miręs.
Vaistų davė kareiviai
Tais laikais trūko vaistų, kitų medikamentų. Apie lašelines, kurios dabar statomos beveik kiekienam į ligoninę patekusiam mažajam pacientui, medikai tada nebuvo net girdėję. A.Kiškienė prisiminė, kai vėliau iš Kauno atvažiavę gydytojai mokė lašinti lašelines. Tai atrodė tarsi stebuklas. Apmokymui skyriuje reikėjo rasti ligoniuką su aiškiai matomomis venomis. Kai kauniečiai išvažiavo, medikai dar ilgai su baime statydavo kiekvieną lašelinę.
Nebuvo ir vaistų, plečiančių kvėpavimo takus, todėl dūstančius ligonius net žiemą nešdavo prie atdaro lango arba veždavo vežimėliais į lauką. Tai buvo vienintelė pagalba. Antibiotikų ligoninė pakankamai negaudavo, todėl gydytoja važiuodavo į karinius dalinius ir maldaudavo karininkų duoti šių vaikų gyvybes gelbėjusių vaistų, mat armija tuomet buvo aprūpinama geriau nei medicinos įstaigos.
Neskaičiavo valandų
Mirštamumas Vaikų ligų skyriuje buvo apie 10 proc. Iš 1000 rajone gimusių kūdikių mirdavo apie 60.
Gydytojo darbo valandų tuomet niekas neskaičiuodavo. Pasikeisdama su poliklinikos vaikų ligų gydytoju Antanu Kalnaičiu A.Kiškienė dirbdavo ištisą parą. Poilsio dienomis ar naktį, prireikus vaikų gydytojos, jos į namus paimti atvažiuodavo greitosios pagalbos automobilis.
– Greitąją jau pažinojau iš ūžimo, – pasakojo buvusi ilgametė Vaikų ligų skyriaus vedėja A.Kiškienė. – Naktį per miegus atskirdavau, kad į kiemą įsuko greitoji pagalba ir automatiškai keldavausi, rengdavausi. Kartą, pamenu, per parą manęs atvažiavo paimti net 25 kartus.
Išgelbėjo būsimą chirurgą
Už išgelbėtą gyvybę gydytojai A.Kiškienei dėkingas ir Dainius Jurevičius.
– Jei ne Jūs, dabar mūsų ligoninė turėtų vienu chirurgu mažiau, – įteikdamas A.Kiškienei gėlių kalbėjo Chirurgijos ir traumatologijos-ortopedijos skyriaus gydytojas D.Jurevičius.
Kai prieš daugelį metų sunkiai sirgo mažasis Dainiukas, A.Kiškienei teko net kelias naktis nakvoti Jurevičių namuose. Pats ligoninėje jau dirbęs vaiko tėvas gydytojas Vytautas Jurevičius nenorėjo sūnaus gabenti į gydymo įstaigą, nes žinojo, kad gulėti namuose – sąlygos geresnės.
Sunkia liga sergančiam vaikui teko net kviesti konsultantus iš Kauno, bet jie pripažino, kad provincijos medikai gydė teisingai.
Dėkinga broliui
Į dabartinį Vaikų ligų skyrių gydytoja ateina kaip į antruosius namus. Nors patalpos neatpažįstamai išgražėjusios, ilgametė skyriaus vedėja čia randa mielus širdžiai žmones: gydytojus pediatrus, kurie tarsi tapo jos mokiniais, – dešimtmečiu vėliau į ligoninę atėjusią dirbti A.Babrauskienę ir jaunesnes koleges D.Sedziniauskienę, K.Kubilienę, D.Mykolaitytę, bendradarbius iš kitų ligoninės skyrių. Savo darbo buvusi gydytoja labai ilgisi ir nesigaili, kad pasirinko sunkų medikės kelią, nors pareigos pasiglemžė ir laisvalaikį, ir namams skirtas valandas.
A.Kiškienė prisipažino gydytoja tapusi beveik atsitiktinai.
Gerą balsą turėjusi ir dainininke norėjusi būti Aldona stojamųjų egzaminų dokumentus patikėjo nuvežti broliui. O jis nusprendė, kad seseriai geriau tiktų tapti gydytoja. Už šį žingsnį Aldona ir dabar mintyse dėkoja savo broliui.
80 metų jubiliejaus proga pagerbti ilgametę gydytoją Aldoną Kiškienę susirinko kone visi Vilkaviškio ligoninės gydytojai. Sveikindami ir linkėjimus tardami kolegos prisipažino pavydį solidaus amžiaus gydytojai žvalumo, energijos ir solidžios laikysenos. |
Prieš penkerius metus į užtarnautą poilsį iš Vilkaviškio ligoninės Vaikų ligų skyriaus išėjusi pediatrė sakė ir dabar kasnakt sapnuojanti, kad gydo vaikus. Mat savo pirmajai ir vienintelei darbovietei ji atidavė 50 metų.
1951-aisiais jauna gydytoja, tik baigusi Medicinos institutą, į Vilkaviškio ligoninę gavo paskyrimą dėl to, kad čia tuomet nebuvo vaikų ligų specialisto. Senajame ligoninės pastate, kur dabar įsikūrusi poliklinika, Vaikų ligų skyriui buvo skirtos dvi palatos. Vienoje gulėdavo po 10 vaikų. Darbo sąlygos buvo sunkios.
Skaudžiausia gydytojai prisiminti tuos atvejus, kai maži ligoniukai mirdavo medikams tiesiog ant rankų. Prieš daugiau nei penkis dešimtmečius vaikus į ligoninę tėvai atveždavo tik tuomet, kai nepadėdavo kaimo bobučių gydymas. Be to, nebuvo ir transporto priemonių, pacientus atgabendavo arkliais. Mažieji ligoniai būdavo išsekinti ligos, mirštantys, jiems padėti nebegalėdavo nei gydytojai, nei vaistai. A.Kiškienė pasakojo, kad itin skaudu būdavo girdėti sklandančias kalbas, kad gydytojai ligoninėje suleidę ne tų vaistų, todėl kūdikis, tik atvežtas į gydymo įstaigą, miręs.
Tais laikais trūko vaistų, kitų medikamentų. Apie lašelines, kurios dabar statomos beveik kiekienam į ligoninę patekusiam mažajam pacientui, medikai tada nebuvo net girdėję. A.Kiškienė prisiminė, kai vėliau iš Kauno atvažiavę gydytojai mokė lašinti lašelines. Tai atrodė tarsi stebuklas. Apmokymui skyriuje reikėjo rasti ligoniuką su aiškiai matomomis venomis. Kai kauniečiai išvažiavo, medikai dar ilgai su baime statydavo kiekvieną lašelinę.
Nebuvo ir vaistų, plečiančių kvėpavimo takus, todėl dūstančius ligonius net žiemą nešdavo prie atdaro lango arba veždavo vežimėliais į lauką. Tai buvo vienintelė pagalba. Antibiotikų ligoninė pakankamai negaudavo, todėl gydytoja važiuodavo į karinius dalinius ir maldaudavo karininkų duoti šių vaikų gyvybes gelbėjusių vaistų, mat armija tuomet buvo aprūpinama geriau nei medicinos įstaigos.
Mirštamumas Vaikų ligų skyriuje buvo apie 10 proc. Iš 1000 rajone gimusių kūdikių mirdavo apie 60.
Gydytojo darbo valandų tuomet niekas neskaičiuodavo. Pasikeisdama su poliklinikos vaikų ligų gydytoju Antanu Kalnaičiu A.Kiškienė dirbdavo ištisą parą. Poilsio dienomis ar naktį, prireikus vaikų gydytojos, jos į namus paimti atvažiuodavo greitosios pagalbos automobilis.
– Greitąją jau pažinojau iš ūžimo, – pasakojo buvusi ilgametė Vaikų ligų skyriaus vedėja A.Kiškienė. – Naktį per miegus atskirdavau, kad į kiemą įsuko greitoji pagalba ir automatiškai keldavausi, rengdavausi. Kartą, pamenu, per parą manęs atvažiavo paimti net 25 kartus.
Už išgelbėtą gyvybę gydytojai A.Kiškienei dėkingas ir Dainius Jurevičius.
– Jei ne Jūs, dabar mūsų ligoninė turėtų vienu chirurgu mažiau, – įteikdamas A.Kiškienei gėlių kalbėjo Chirurgijos ir traumatologijos-ortopedijos skyriaus gydytojas D.Jurevičius.
Kai prieš daugelį metų sunkiai sirgo mažasis Dainiukas, A.Kiškienei teko net kelias naktis nakvoti Jurevičių namuose. Pats ligoninėje jau dirbęs vaiko tėvas gydytojas Vytautas Jurevičius nenorėjo sūnaus gabenti į gydymo įstaigą, nes žinojo, kad gulėti namuose – sąlygos geresnės.
Sunkia liga sergančiam vaikui teko net kviesti konsultantus iš Kauno, bet jie pripažino, kad provincijos medikai gydė teisingai.
Į dabartinį Vaikų ligų skyrių gydytoja ateina kaip į antruosius namus. Nors patalpos neatpažįstamai išgražėjusios, ilgametė skyriaus vedėja čia randa mielus širdžiai žmones: gydytojus pediatrus, kurie tarsi tapo jos mokiniais, – dešimtmečiu vėliau į ligoninę atėjusią dirbti A.Babrauskienę ir jaunesnes koleges D.Sedziniauskienę, K.Kubilienę, D.Mykolaitytę, bendradarbius iš kitų ligoninės skyrių. Savo darbo buvusi gydytoja labai ilgisi ir nesigaili, kad pasirinko sunkų medikės kelią, nors pareigos pasiglemžė ir laisvalaikį, ir namams skirtas valandas.
A.Kiškienė prisipažino gydytoja tapusi beveik atsitiktinai.
Gerą balsą turėjusi ir dainininke norėjusi būti Aldona stojamųjų egzaminų dokumentus patikėjo nuvežti broliui. O jis nusprendė, kad seseriai geriau tiktų tapti gydytoja. Už šį žingsnį Aldona ir dabar mintyse dėkoja savo broliui.
Publikuota: 2007-03-30 17:35:52
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Senieji maldos namai – ne vien tikinčiųjų rūpestis * Sergantieji širdies nepakankamumu gaus papildomą gydymą
* Sesuo Lina: „Gyvas tikėjimas šeimą sujungia stipriais ryšiais“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|