|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2007-03-29 09:18
|
|
|
Suomija, Lahti miestas. Renata prieplaukoje prie universiteto.
Eglė MIČIULIENĖ
Neseniai Vaikų ir jaunimo centro dailės studijos vadovei Stasei Zelinauskaitei į galvą atėjo puiki mintis – pakviesti į susitikimus gimtajame Vilkaviškyje keletą Vilniaus dailės akademijoje studijuojančių jaunuolių.
Dėl vietos ir laiko trūkumo vadovė į VJC dailės studiją nepriima visų norinčių vaikų. Kai kurie iš jų svajoja studijuoti Dailės akademijoje architektūrą, dizainą ar kitus dalykus, bet mokytis susigriebia per vėlai.
Todėl S.Zelinauskaitė džiaugėsi, kad jaunimas galės gauti puikių žinių „iš pirmų lūpų“ apie reikalavimus būsimiesiems studentams, egzaminus, perspektyvas ir kt.
Tačiau su užsidegimu susitikimus planavusios vadovės idėja sužlugo: į pirmąjį susitikimą atvykusi studentė Renata Kalvaitytė sulaukė vos keliolikos klausytojų. Visi jie buvo Dailės studijos ugdytiniai.
Suprantama, buvo nuvilta ir susitikimus organizavusi S.Zelinauskaitė, ir jos buvusi auklėtinė R.Kalvaitytė.
Dailės studijos vadovė stebėjosi, kad naudingų žinių neprireikė ne tik vaikams. Neatėjo nė vienas mokytojas, nors kai kurie prieš renginį gyrė Stasę už idėją ir žadėjo būtinai ateiti paklausyti paskaitos.
Interjero dizainą studijuojanti R.Kalvaitytė net ir nedideliam būreliui klausytojų nuoširdžiai pasakojo, ko reikalaujama iš studentų, kokios yra studijų programos, kas apskritai yra interjero dizainas, kokios jo tendencijos Lietuvoje ir pasaulyje ir kt. Mergina į susitikimą atsivežė ir nemažai savo darbų.
– Man pačiai, kaip mokytojai, šis susitikimas buvo labai naudingas. Dabar turiu daug medžiagos. Padarysiu lankstinuką, kad galėčiau vaikams parodyti, paaiškinti. Bet lankstinukas – tai ne gyvas žmogus, kurio galima paklausti, kas rūpi, kuris gali daug papasakoti, parodyti maketus, projektus. Tokių žinių niekur negausi, nebent vėl kviestumeisi tą patį žmogų ir jo prašytum viską papasakoti dar kartą, – su kartėliu kalbėjo S.Zelinauskaitė.
Vadovė sakė, jog kiti planuoti trys susitikimai su Dailės akademijos studentais – vitražą magistrantūroje studijuojančia Neringa Vasiliauskaite, keramikos magistrantu Andriumi Janulaičiu bei būsimąja architekte Indre Kasparaityte – vyks jau kitu grafiku, nei buvo numatyta. Susitikimai bus rengiami tik dailės studijoje – jos ugdytiniams.
-----------------------------------
Nuomonę apie šį susitikimą sutiko išsakyti ir pati Renata Kalvaitytė.
– Tikriausiai esate nusivylusi, juk paruošėte gimtojo miesto jaunimui naudingą paskaitą?
– Aukojau savo tikrai brangų laiką, ruošiausi vesti įdomią konferenciją ne tik apie interjero, dizaino, vizualinio dizaino studijų programas, reikalavimus stojant ir t.t., bet ir apie šiuolaikines dizaino tendencijas pasaulyje, jo santykį ir integraciją Lietuvoje. Bet kas kam rūpi... Turbūt daugumai – tik TV namie, kušetė, lėkštės maisto. Bet kai vaikučiai užsimano stoti į tokias prestižines specialybes – tada, žiūrėk, jau ir informacijos nėra... Ir prasideda paieškos keliai. Bet niekas ant lėkštutės nepateiks, jei pats neparodysi bent kažkiek pastangų.
Skaudžiausia, kad jauni žmonės, kuriems gamta nepagailėjo talento menui, bus pasmerkti studijuoti ekonomiką, teisę, o gal... „gatvės šlavimą“ dėl savo, tėvų, mokytojų pasyvumo ir praleistų progų. Žinoma, visada yra kelias į Vilnių, Dailės akademiją. Bet tai kainuos daug laiko, pinigėlių, teks išgyventi stresą visiems.
– Turbūt įstoti į VDA nėra lengva?
– Paprasta statistika: į tokias specialybes, kaip interjero dizainas, iš provincijų įstoja ne daugiau kaip 10 proc. visos grupės studentų. Manau, kad taip yra dėl informacijos trūkumo.
Jei man renkantis šį kelią kas nors būtų tiek informacijos suteikęs – kokio lygio ir kokių darbų reikia stojant į dizaino specialybes (būtent tai buvau paruošusi pateikti per paskaitą), – kelias būtų tris kartus lengvesnis ir pigesnis.
– Jūsų buvusi vadovė Stasė Zelinauskatė džiaugiasi, kad esate nemažai pasiekusi. Ne tik studijuojate trečiame VDA kurse, bet ir dirbate, turite užsakymų, interjero dizaino mokėtės Suomijos aukštojoje mokykloje...
– Taip, tiesa. Smagu, kad pagaliau jaučiuosi reikalinga tiek dizaino, tiek architektūros rinkai. Plečiasi pažintys su garsiais ir talentingais Lietuvos dizaineriais ir architektais: D.Adomoniene, J.Palaima, R. Mikulioniu, R.Anusevičiumi ir kt. Malonu, kad pagaliau dėstytojai bendrauja su manimi kaip su kolege, žmogumi, kuris įdomus jiems individualumu, idėjomis... Auga pasitikėjimas jėgomis, praktika dizaino srityje, o tai priverčia pagalvoti apie tolimesnes perspektyvas dizaino sostinėje Milane, Niujorke... Žinoma, pirmiausia reikia įgyvendinti planus Lietuvoje: laukia interjero bakalauras ir magistrantūra bei architektūros bakalauras. Nors jau dabar sulaukiu klausimų iš dėstytojų, firmų atstovių, ar norėčiau ateityje padirbėti su užsienio dizaineriais svetur. Aišku, viso to pasiekiau ne per vieną dieną ir nelengvai: pirmiausia per pagarbą žmogui, įdirbį, kruopštumą, sąžiningumą. Niekada nepasidaviau sunkumams ar išbandymams, ėjau ir einu tik į priekį,o ne atgal. Šiuo metu dirbu architektų biure, kompanijai „Villeroy& Boch“ kuriu vonios baldų kolekciją, individualiai užsiimu išskirtinių interjerų projektavimu. Iki visa to teko būti interjero dizainerės, architekto „šešta“ ranka... Studijavau Suomijos universitete, keliavau po visą Skandinaviją, Europą... Teko ir paplušėti Norvegijos viešbutyje – ėjau ne pačias geriausias pareigas. Per darbą, praktiką – į pagarbą ir įvertinimą... Bet aš – dar tik pradžioje! Man dar dirbti ir dirbti iki tokių grandų, kaip A.Kaušpėda, R.Kučinskas, G.Borruso ir kt.
Viskas – tik savo jėgomis... Ir liūdna, kai iš lietuvaičių susilaukiu vis daugiau abejingumo – dėl to, kad esu siekiantis žmogus, norintis lavinti ne tik save, bet ir kitus savo žiniomis.
– Kalbate apie Milaną ar Niujorką. O į Vilkaviškį grįžti dirbti tikriausiai neketinate?
– Tenesupyksta vilkaviškiečiai, bet jie neatvykdami į renginį savo abejingumu parodė tokių specialistų nereikalingumą... Tad man kyla klausimas: ką aš veiksiu? Su jais kartu drybsosiu ant kušetės? Nors nepasiduodu ir kitais metais mėginsiu suorganizuoti konferenciją apie individualaus namo įrengimą, estetikos supratimą, apšvietimą, aptarti kitas aktualias temas įsikuriant, rekonstruojant būstą.
– Kasmet S.Zelinauskaitė rengia studentų darbų parodas. Ar šiemet savo darbų į Vilkaviškį dar atvešite?
– Stengsiuosi surinkti ir paruošti per metus padarytus darbus bei dalyvauti parodos atidaryme. Smagu pamatyti kitų studijos kolegų darbus, pasidalyti įspūdžiais.
Neseniai Vaikų ir jaunimo centro dailės studijos vadovei Stasei Zelinauskaitei į galvą atėjo puiki mintis – pakviesti į susitikimus gimtajame Vilkaviškyje keletą Vilniaus dailės akademijoje studijuojančių jaunuolių. |
Dėl vietos ir laiko trūkumo vadovė į VJC dailės studiją nepriima visų norinčių vaikų. Kai kurie iš jų svajoja studijuoti Dailės akademijoje architektūrą, dizainą ar kitus dalykus, bet mokytis susigriebia per vėlai.
Todėl S.Zelinauskaitė džiaugėsi, kad jaunimas galės gauti puikių žinių „iš pirmų lūpų“ apie reikalavimus būsimiesiems studentams, egzaminus, perspektyvas ir kt.
Tačiau su užsidegimu susitikimus planavusios vadovės idėja sužlugo: į pirmąjį susitikimą atvykusi studentė Renata Kalvaitytė sulaukė vos keliolikos klausytojų. Visi jie buvo Dailės studijos ugdytiniai.
Suprantama, buvo nuvilta ir susitikimus organizavusi S.Zelinauskaitė, ir jos buvusi auklėtinė R.Kalvaitytė.
Dailės studijos vadovė stebėjosi, kad naudingų žinių neprireikė ne tik vaikams. Neatėjo nė vienas mokytojas, nors kai kurie prieš renginį gyrė Stasę už idėją ir žadėjo būtinai ateiti paklausyti paskaitos.
Interjero dizainą studijuojanti R.Kalvaitytė net ir nedideliam būreliui klausytojų nuoširdžiai pasakojo, ko reikalaujama iš studentų, kokios yra studijų programos, kas apskritai yra interjero dizainas, kokios jo tendencijos Lietuvoje ir pasaulyje ir kt. Mergina į susitikimą atsivežė ir nemažai savo darbų.
– Man pačiai, kaip mokytojai, šis susitikimas buvo labai naudingas. Dabar turiu daug medžiagos. Padarysiu lankstinuką, kad galėčiau vaikams parodyti, paaiškinti. Bet lankstinukas – tai ne gyvas žmogus, kurio galima paklausti, kas rūpi, kuris gali daug papasakoti, parodyti maketus, projektus. Tokių žinių niekur negausi, nebent vėl kviestumeisi tą patį žmogų ir jo prašytum viską papasakoti dar kartą, – su kartėliu kalbėjo S.Zelinauskaitė.
Vadovė sakė, jog kiti planuoti trys susitikimai su Dailės akademijos studentais – vitražą magistrantūroje studijuojančia Neringa Vasiliauskaite, keramikos magistrantu Andriumi Janulaičiu bei būsimąja architekte Indre Kasparaityte – vyks jau kitu grafiku, nei buvo numatyta. Susitikimai bus rengiami tik dailės studijoje – jos ugdytiniams.
-----------------------------------
Nuomonę apie šį susitikimą sutiko išsakyti ir pati Renata Kalvaitytė.
– Tikriausiai esate nusivylusi, juk paruošėte gimtojo miesto jaunimui naudingą paskaitą?
– Aukojau savo tikrai brangų laiką, ruošiausi vesti įdomią konferenciją ne tik apie interjero, dizaino, vizualinio dizaino studijų programas, reikalavimus stojant ir t.t., bet ir apie šiuolaikines dizaino tendencijas pasaulyje, jo santykį ir integraciją Lietuvoje. Bet kas kam rūpi... Turbūt daugumai – tik TV namie, kušetė, lėkštės maisto. Bet kai vaikučiai užsimano stoti į tokias prestižines specialybes – tada, žiūrėk, jau ir informacijos nėra... Ir prasideda paieškos keliai. Bet niekas ant lėkštutės nepateiks, jei pats neparodysi bent kažkiek pastangų.
Skaudžiausia, kad jauni žmonės, kuriems gamta nepagailėjo talento menui, bus pasmerkti studijuoti ekonomiką, teisę, o gal... „gatvės šlavimą“ dėl savo, tėvų, mokytojų pasyvumo ir praleistų progų. Žinoma, visada yra kelias į Vilnių, Dailės akademiją. Bet tai kainuos daug laiko, pinigėlių, teks išgyventi stresą visiems.
– Turbūt įstoti į VDA nėra lengva?
– Paprasta statistika: į tokias specialybes, kaip interjero dizainas, iš provincijų įstoja ne daugiau kaip 10 proc. visos grupės studentų. Manau, kad taip yra dėl informacijos trūkumo.
Jei man renkantis šį kelią kas nors būtų tiek informacijos suteikęs – kokio lygio ir kokių darbų reikia stojant į dizaino specialybes (būtent tai buvau paruošusi pateikti per paskaitą), – kelias būtų tris kartus lengvesnis ir pigesnis.
– Jūsų buvusi vadovė Stasė Zelinauskatė džiaugiasi, kad esate nemažai pasiekusi. Ne tik studijuojate trečiame VDA kurse, bet ir dirbate, turite užsakymų, interjero dizaino mokėtės Suomijos aukštojoje mokykloje...
– Taip, tiesa. Smagu, kad pagaliau jaučiuosi reikalinga tiek dizaino, tiek architektūros rinkai. Plečiasi pažintys su garsiais ir talentingais Lietuvos dizaineriais ir architektais: D.Adomoniene, J.Palaima, R. Mikulioniu, R.Anusevičiumi ir kt. Malonu, kad pagaliau dėstytojai bendrauja su manimi kaip su kolege, žmogumi, kuris įdomus jiems individualumu, idėjomis... Auga pasitikėjimas jėgomis, praktika dizaino srityje, o tai priverčia pagalvoti apie tolimesnes perspektyvas dizaino sostinėje Milane, Niujorke... Žinoma, pirmiausia reikia įgyvendinti planus Lietuvoje: laukia interjero bakalauras ir magistrantūra bei architektūros bakalauras. Nors jau dabar sulaukiu klausimų iš dėstytojų, firmų atstovių, ar norėčiau ateityje padirbėti su užsienio dizaineriais svetur. Aišku, viso to pasiekiau ne per vieną dieną ir nelengvai: pirmiausia per pagarbą žmogui, įdirbį, kruopštumą, sąžiningumą. Niekada nepasidaviau sunkumams ar išbandymams, ėjau ir einu tik į priekį,o ne atgal. Šiuo metu dirbu architektų biure, kompanijai „Villeroy& Boch“ kuriu vonios baldų kolekciją, individualiai užsiimu išskirtinių interjerų projektavimu. Iki visa to teko būti interjero dizainerės, architekto „šešta“ ranka... Studijavau Suomijos universitete, keliavau po visą Skandinaviją, Europą... Teko ir paplušėti Norvegijos viešbutyje – ėjau ne pačias geriausias pareigas. Per darbą, praktiką – į pagarbą ir įvertinimą... Bet aš – dar tik pradžioje! Man dar dirbti ir dirbti iki tokių grandų, kaip A.Kaušpėda, R.Kučinskas, G.Borruso ir kt.
Viskas – tik savo jėgomis... Ir liūdna, kai iš lietuvaičių susilaukiu vis daugiau abejingumo – dėl to, kad esu siekiantis žmogus, norintis lavinti ne tik save, bet ir kitus savo žiniomis.
– Kalbate apie Milaną ar Niujorką. O į Vilkaviškį grįžti dirbti tikriausiai neketinate?
– Tenesupyksta vilkaviškiečiai, bet jie neatvykdami į renginį savo abejingumu parodė tokių specialistų nereikalingumą... Tad man kyla klausimas: ką aš veiksiu? Su jais kartu drybsosiu ant kušetės? Nors nepasiduodu ir kitais metais mėginsiu suorganizuoti konferenciją apie individualaus namo įrengimą, estetikos supratimą, apšvietimą, aptarti kitas aktualias temas įsikuriant, rekonstruojant būstą.
– Kasmet S.Zelinauskaitė rengia studentų darbų parodas. Ar šiemet savo darbų į Vilkaviškį dar atvešite?
– Stengsiuosi surinkti ir paruošti per metus padarytus darbus bei dalyvauti parodos atidaryme. Smagu pamatyti kitų studijos kolegų darbus, pasidalyti įspūdžiais.
Publikuota: 2007-03-29 09:18:44
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Senieji maldos namai – ne vien tikinčiųjų rūpestis * Sergantieji širdies nepakankamumu gaus papildomą gydymą
* Sesuo Lina: „Gyvas tikėjimas šeimą sujungia stipriais ryšiais“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|