|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2007-03-29 09:13
Gabrielę Karalienę sveikino ne vienos ekspedicijos dalyviai, vėliau susidomėję kraštotyra mokytojai V.Sledžius ir A.Damušis.Romo ČĖPLOS nuotr. Birutė NENĖNIENĖ
Prieš penkerius metus su darbu muziejuje atsisveikinusiai buvusiai vienintelei šios įstaigos vadovei nuo 1963-iųjų iki 2002 metų kolektyvas suruošė 75-ojo gimtadienio šventę – tartum dovaną už ilgametį darbą ir rūpesčius. Gabrielė Karalienė pastaraisiais metais gyvena Kaune ir į Vilkaviškį atvyksta retai, todėl labai jaudinosi dėl tokio sumanymo. Įėjusi į salę ir pamačiusi daugybę besišypsančių, su gėlėmis jos laukiančių žmonių, mažumėlę sutriko, nes toks dėmesys ją pribloškė ir sugraudino. Jubiliejaus šventės proga muziejininkai parengė ekspoziciją – nuotraukose įamžinti įvairūs kraštotyrinės veiklos epizodai G.Karalienę ir daugelį kartu su ja dirbusių bendraminčių nukėlė į kartu praleistas dienas, pripildytas ieškojimų ir džiugių atradimų. Poezijos žodžiais pasveikino Alvito pagrindinės mokyklos jaunieji kraštotyrininkai, dainomis – „Gražupio“ ansamblio dainininkai, o jų vadovė A.Krapavickienė pakvietė jubiliatę kartu padainuoti jos išmokytą lietuvių liaudies dainą „Augin tėvas du sūneliu...“ Buvusiai direktorei buvo skirta ir kiekvieno muziejaus darbuotojo rankose laikyta rožė. Iki minėjimo pabaigos ant stalelio, prie kurio sėdėjo G.Karalienė ir jos darbą perėmęs A.Žilinskas, išaugo įvairiaspalvių rožių ir kitokių žiedų kalnas. Iš kiekvieno sveikintojo išsakytų prisiminimų susidėliojo įspūdinga ir turininga muziejininkės gyvenimo bei veiklos istorija, šiltomis spalvomis nutapytas jos, kaip žmogaus, portretas. Kiekvienas, kurį likimas su šia moterimi pirmąkart suvedė prieš kelis dešimtmečius ar vėliau, vardijo nesikartojančius bendravimo epizodus su lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, švietimo skyriaus inspektore, kraštotyrininke Gabriele Karaliene. Kai kas prisiminė ją, tada dar Alksninytę, krepšinio aikštelėje, kai kam įstrigo jos dainos ir visada optimistinė nuotaika bei neišmatuojamas nuoširdumas, dėmesys ir atjauta, ypač jauniems žmonėms, taip pat reiklumas ir darbštumas. Atgijo buvusių ekspedicijų, švenčių, susitikimų nuotaikos. Renginyje su savo šeimomis dalyvavę dukra Loreta ir sūnus Arūnas prisipažino, jog kažkada nesuprato mamos ir jiems „jos kraštotyros buvo per daug“, tačiau tik suaugę suvokė ir įvertino tą didžiulį darbą įamžinant krašto istoriją. Buvę vilkaviškiečiai dėkojo visiems, taip gražiai pagerbusiems jų mamą, įvertinusiems jos darbus. Jono Basanavičiaus premijos laureatė I.Seliukaitė akcentavo, jog Gabrielė Karalienė yra tas žmogus, kuris po daugelio metų išgirdo ir suprato J.Basanavičiaus kreipimąsi į lietuvių tautos šviesuomenę, išsakytą 19 amžiaus pabaigoje – rinkti viską, kas primintų tautos istorinę praeitį, ir tai išsaugoti būsimoms kartoms. Žinoma Lietuvos kraštotyrininkė pasidžiaugė, kad G.Karalienės įkurtas muziejus tapo vienu pirmaujančių Lietuvoje, o jo direktorė visada sugebėjo džiaugtis gyvenimu ir dabar nėra praradusi smalsumo. Kiti sveikintojai neperdėjo sakydami, jog G.Karalienė savo darbais, įkurtu muziejumi pasistatė sau paminklą. Žinomas tautodailininkas A.Sakalauskas specialiai šiai progai išdrožė ir jubiliatei padovanojo „Angelą metraštininką“, linkėdamas tolesniame gyvenime angelų ir Aukščiausiojo globos. Publikuota: 2007-03-29 09:13:54 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu * Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“ Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|