Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2007-03-27 08:59

---

Miesto parkelyje paminklas žymi vietą, kur 1554 m. buvo pastatyta pirmoji Virbalio bažnyčia.
Kristinos VAITKEVIČIENĖS nuotr.

(Pabaiga. Pradžia Nr. 34)



Senieji gyventojai

Virbalis – miestas, statytas XVI a. pagal iš anksto sudarytą planą. Į kvadratinės turgaus aikštės kampus suėjo po dvi statmenas lygiareikšmes gatves, sudarančias pagrindinių gatvių tinklą.

„1738 m. inventoriuje surašytos 85 miesto valdos su 149,5 sklypų. Tada Virbalis teužėmė apie 30 proc. 1639 m. ploto“. Kai kuriose miesto dalyse išvis nieko neliko, nes inventoriuje valdos surašytos tik aplink turgaus aikštę. Inventoriuje įrašytos 3 žydų pavardės. Jų maldos namai dar neminimi, bet kapinės jau yra, be to, pažymima, kad tos kapinės yra senesnių žydų kapų vietoje.

1775 m. inventoriuje surašytos 26 žydų valdos, dvi karčemos, žydų kapinės, 165 dūmai, tarp jų 55 žemdirbių dūmai, 58 privačios trobos, 6 žemdirbių ir 2 privatūs namai dominikonų valdoje, 3 valstiečių namai klebono jurisdikoje. Rotušė buvo dviaukštė ir mūrinė, bet nebaigta statyti. 1789 m. Virbalyje, kuris pagal mokesčių tarifą priskirtas trečiosios klasės miestų grupei, surašyti 196 dūmai, iš jų – 98 žemdirbių, kitais duomenimis – 196 krikščionių ir 35 žydų dūmai.

Virbalis buvo didžiausias Valakų reformos metu suformuotas LDK miestelis dabartinėje Lietuvoje. Jame numatyta 20 kvartalų, kai dažniausiai buvo planuojama nuo 4 iki 10 kvartalų.

1888 m. nurodoma Virbalyje buvus 3929 gyventojus, mūrines katalikų ir evangelikų bažnyčias, sinagogą, 262 namus (114 mūrinių), 2 mokyklas, paštą ir telegrafą. Gerokai pagausėjo mūrinių namų, pastatytų tikriausiai po 1860–1861 m. gaisro. 1892 m. Virbalyje įvyko darbininkų streikas, o tai liudija čia buvus smulkių pramonės įmonių“.

A.Miškinis savo darbe rašo, kad iš inventoriuje nurodytų gyventojų pavardžių galima spręsti ne tik apie jų amatus, bet ir apie tai, kad žmonės į Virbalį buvo atsikėlę iš Tilžės, Kauno, Upytės, Vilkijos, Ariogalos, Veliuonos, Maišiagalos, Punios ir kitų vietų. 8 pavardės vokiškos, kitos – lietuviškos bei lenkiškos, žydiškų pavardžių neužrašyta.

1593-06-15 Virbalio miesteliui Zigmantas Vaza suteikė Magdeburgo savivaldos teisę, herbą, nustatė miesto pareigūnų paskyrimo ir išrinkimo tvarką, jų funkcijas, miestiečių prievoles, miesto statymo ir priešgaisrinės apsaugos tvarką, leidžiamas tris po savaitę trunkančias Grabnyčių, Dievo kūno ir Žolinės muges bei kassavaitinius turgus pirmadieniais.

Virbaliui buvo suteikta teisė turėti miesto antspaudą su herbu. Herbe buvo pavaizduotas angelas su kalaviju ir svarstyklėmis. 1781 m. sausio 30 d. rašte Stanislovo Augusto privilegijoje minima ir Trijų karalių mugė.



Virbalio „jomarkai“

Virbalietis J.Zabielavičius apie rengtus jomarkus atsiminimuose rašo: „Didžiausi būdavę Žolinės jomarkai. Jau iš vakaro į miestelį atkeliaudavo karabelninkai, kurie, visą mantą susikrovę į stumdomus vežimėlius arba pasisamdę arkliuką, įsitaisydavo patogiausioje turgaus aikštės vietoje, visada centrinės gatvės šiaurinėje pusėje. Iš trijų šonų aptrauktą linine medžiaga, paremtą keliomis kartelėmis, įrengdavo savo „parduotuvę“ – būdą, atvirame šone pastatydami staliuką prekėms sudėti. Pardavinėdavo rožančius, medžiaginius škaplierius, medalikėlius, šventųjų paveikslus, kantičkas, elementorius, kapeikinius šventus paveikslus, grabnyčias ar išdailintas žvakes, adatas, žirklaites. Ypač vertinga prekė tuo metu buvo kvepiantis muilas, kuriuo prausdavosi tik per Velykas ir pirmą Kalėdų dieną. Tarp karabelninkų palapinių, šiaip nuošalesnėse vietose ant patiestų maišų tupėdavo bobutės, apsistačiusios krepšeliais su visokiausiomis žolelėmis, šaknelėmis, sėklelėmis, žievelėmis. Jos mokėdavo išaiškinti, kas tinka nuo gumbo, kas nuo patrūkimo, niežų, kosulio, prakaitavimo, nuomario. Kuriame nors kampe, apstotas žioplių, šposininkas ant kabareto (kėdė be atlošo) po dviem puodukais raičiodavo tamsų rutuliuką, siūlydamas kirsti lažybų iš 10 ar 20 kapeikų, po kuriuo puodeliu anas randąsis“.

Amatai Virbalio parapijoje

1601-08-13 suteikta privilegija įsteigti čia įvairių amatų cechą. Joje paminėti „metalo darbų amatininkai“: kalviai, katiliai, šaltkalviai, ginklininkai ir peilininkai. Surandame žinių ir apie Virbalyje buvusį kardų gamybos meistrą. „1602-01-22 ir 07-31 suteiktos privilegijos ir batsiuvių bei siuvėjų cechams steigti. Siuvėjų cechui duotas antspaudas su herbu, kuriame pavaizduota Švenčiausioji Trejybė. „1605 m. lapkričio 29 d. raštu Jonui Vyšniauskui buvo leista statyti mieste karčemą ir prekiauti gėrimais, nemokant valdovui gėralų mokesčio ir neatliekant jokių prievolių. Yra duomenų ir apie tai, kad 1602 m. liepos 31 d. Zigmantas Vaza raštu patvirtino Virbalio batsiuvių cecho įkūrimą, nuostatus ir herbą – šv. Jurgį“.

Pramonė aktyviau vystytis pradėjo XX a. pradžioje. Virbalio parapijoje veikė 3 vėjiniai malūnai. Anot J.Zabielavičiaus, du didieji priklausė vokiečiams broliams Hamakams, o trečias – žydui Chaitovičiui. Malūnai galėjo sukti girnas. 1924 m., jau po karo, buvusio Vitmoserio mašinų fabriko pastate malūną įrengė inžinierius žydas Vižanskis. Tai buvo vienas didžiausių malūnų Suvalkijoje.

Kybartų ir Virbalio laukuose buvo gana daug plytų gamybai tinkamo molio. Pirmoji plytinė, pastatyta vokiečio Torklerio, iškilo Virbalio Laukų gale, tuoj už Plynbalio pelkyno. Alienyčia – greta vėjinio malūno Ilkaus-Chaitovičiaus pastatyta aliejinė. Iki pat Velykų aliejų spausdavo ne tik miestiečiams, bet ir visiems apylinkės kaimų gyventojams.

Lietuva nuo seno buvo agrarinis kraštas, todėl Virbalyje taip pat augintos avys, įkurtos ir vilnų karšyklos. Čia būta įvairių meistrų net XIX a. pradžioje: kalvių, batsiuvių, „šiaučių“, „kriaučių“, amatininkų, muzikantų. Kaip ir visur, „pasitaikydavo miestelyje keliaujančių kriaučių ir šiaučių. Kiekvieni su savo inventoriumi. Pirmieji – su žirklėmis, adatomis, siūlų rinkiniais, kreidos gabaliukais, noperskais (antpirščiais), liniuotėmis, sunkiu, anglimi kaitinamu prosu (lygintuvu). Antrieji – su kurpaliais, plaktukais, drotvomis (batsiuvio siūlais), pikiu, medinėmis vinelėmis, specialiais peiliais, odiniu žiurstu (prijuoste). Keliaudavo jie iš kaimo į kaimą, apsiuvinėdami didelius ir mažus, gaspadorius, bernus ir slūgines“.

„XX a. pradžioje Virbalis buvo pasikeitęs. Nepaisant nepalankių ūkinės veiklos sąlygų Nepriklausomybės kovų metu, miestas ėmė atsikurti. Šis procesas paspartėjo nuo 1922 m. Tais metais jau surašyta keliolika pramonės įmonių, dvi aliejaus spaudyklos, garinė plytų dirbtuvė, metalo, emaliuotų indų ir iškabų dirbtuvė, lentpjūvė su malūnu, žemės ūkio mašinų dirbtuvė ir lentpjūvė, limonado ir mineralinio vandens dirbtuvė, 3 šerių-šepečių dirbtuvės, 2 karšyklos, 2 vėjo malūnai.

Mieste veikė nemažai firmų ar jų atstovybių (Lenono Hertzo, Puterio ir kt. firma (įsteigta 1876 m.), Gustavo Šmito „Pirmoji Lietuvos suvieninta manufaktūros bendrovė“, Oto Karštėderio firma, C.Deykeso firma ir kt. Mieste praktikavo gydytojas ir stomatologas, buvo 2 fotografai, auksakalys-laikrodininkas, veikė Levino Vižanskio pirtis. Dauguma dirbtuvių, verslovių ir firmų kūrėsi miesto centre – prie turgaus aikštės, vadintos Prekyviete, taip pat Karaliaučiaus, Kybartų ir Vilniaus gatvėse“.

Okupacijos metu ūkinė veikla atsidūrė visiškoje stagnacijoje. 1969 m. Virbalis paskelbtas vietinės reikšmės urbanistiniu paminklu, nustatytos vertingos teritorijos ribos, pažymėti saugotini plano ir apstatymo elementai.

***

Virbalis XVI–XX a. buvo reikšmingas Užnemunės prekybos centras. Miesto taisyklingas gatvių tinklas beveik nepakito iki XX a. Virbalio parapijos gyventojų sudėtis buvo įvairiatautė – gyveno žydai, vokiečiai, lenkai, rusai, lietuviai. Tai buvo būdinga Sūduvos kraštui. Jau XVII a. pradžioje Virbalyje įsteigti įvairių amatų cechai, kurių didžioji dalis neišnyko iki XX a. pradžios.



Rasa LAUKAITIENĖ

Vilkaviškio „Aušros“ vidurinės mokyklos mokytoja

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---