|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2007-03-27 08:56
Laisvą valandėlę Raimondas užsuka žvilgtelėti, kaip darbe sekasi Janinai.Autorės nuotr. Birutė NENĖNIENĖ
– Mes esame paprasti žmonės ir gyvename paprastai, argi galime būti kam nors įdomūs? – plačiai šypsodamasi klausė Janina. Tokiomis pat atviromis, kažkaip nepaprastai šviečiančiomis, kaip ir žmonos, akimis mažumėlę sutrikęs pritarė jai Raimondas. Sutuoktiniai gyvena ūkiškai. Janina – išradinga šeimininkė, išmokusi ir įpratusi taupyti, prie kuklaus šeimos biudžeto prisiduria pasiūdama ar pataisydama drabužį. Šito amato išmoko, kaip ji sako, iš reikalo. Kasdieninė būtis paskatina ieškoti ir kitokių uždarbio bei taupymo formų. Pavyzdžiui, Raimondas, kaip stalius, turi „geras rankas“, todėl namų remontams kviestis darbininkų nereikia. Vienam kitam paprašiusiam žmogui ir pats ką nors sumeistrauja. Kažkada bandė imtis verslo, bet „mažiems“ verslininkams, o ypač kaime, jis pasirodė nepelningas. „Ir ko tik mes neprigalvojame – bandome kepti šakočius, įsiveisėme bičių“, – vėl besišypsodama šeimos socialinę padėtį piešė Janina. Ko reikia, kad gražiai sugyventum ir, kaip Raimondas prisipažino, žmonai gėlę atneštum ne vien per Šv. Valentino dieną? Sutuoktiniai savo šeimos gyvenimo nedailindami prisipažino, jog per dvidešimtį metų būta ir krizių, ir nesusipratimų – kaip ir kiekvienoje šeimoje. Tačiau abu seniai suvokė, jog tobulo vyro ar tobulos moters nėra. Kartą sutarę gyventi drauge, neįsileidžia ilgam pykčio – patyli arba išsisako, išsilieja. „Padeda ir tikėjimas“, – pasidaliję jiems suprantamais žvilgsniais užtikrino sutuoktiniai. Dėl vaikų – sūnaus Gintaro ir dukros Lauros – niekada nereikėjo raudonuoti. Dabar sutuoktiniai tik droviai nutyli, kad Laura gal per anksti sukūrė savo šeimą. Jaunėlis Gintaras – dvyliktokas. Vaikinas imlus mokslams, todėl tėvai tikisi, kad sugebės jį išleisti toliau. „Jis jaučia pareigą mokytis“, – pasidžiaugė tėtis. Išsikalbame, jog pareigos jausmas įaugęs nuo mažens. Berniukui labai norėjosi patarnauti mišioms parapijos bažnyčioje. Kai pasiprašė mažiukas, taip ir pasiliko. Ir dabar sekmadieniais patarnauja kunigui, skaito Šv. Rašto skaitinius. Gintaras noriai dalyvauja katalikiško jaunimo renginiuose. Abu su Laura – aktyvūs jaunieji šauliai. – Iš kur toks polinkis?– klausiau tėvų. „Mūsų šeimoje visą gyvenimą tai savaime suprantamas dalykas. Mes išaugome religingose šeimose, vaikus nuo mažens pripratinome prie bažnyčios. Net neįsivaizduojame kitaip – visi kartu sekmadieniais dalyvaujame mišiose, kartu būname atlaiduose, kitose šventėse“, – atsakė tėvai. Pasirodo, jog visa Nešukaičių šeima turi įsipareigojimą, sudarę sutartį tik su savo sąžine – tvarkyti ir puošti Žaliosios bažnyčią bei jos aplinką. Publikuota: 2007-03-27 08:56:10 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas * NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo * Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|