|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2007-03-27 08:52
Birutės NENĖNIENĖS nuotr.
– Liucija, mano žmona, buvo vienintelė mergina, su kuria eidavau pasivaikščioti. Aš augau vaikų namuose, po to turėjau sunkiai dirbti, kad įsigyčiau tai, kas būtina. Nelikdavo laiko lakstyti į pasimatymus, kol Liucija užkariavo mano širdį. Dar gerai nesuvokęs, kas su manimi vyksta, paprašiau jos rankos. Mes buvome labai jauni. Vestuvių dieną, po iškilmių bažnyčioje, Liucijos tėvas pasivedė mane į šalį ir įteikė nedidelį paketėlį. Jis tarė: „Jei turėsi šią dovaną, tau neprireiks nieko kito, kad santuoka būtų sėkminga“. Aš labai jaudinausi, tad ilgokai vargau, kol atrišau juostelę ir išvyniojau dovaną. Dėžutėje radau didelį auksinį laikrodį. Atsargiai jį išėmiau. Iš arti apžiūrinėdamas pastebėjau ant ciferblato išgraviruotą įrašą: tai buvo labai išmintingas pamokymas ir jį išvysdavau kaskart, kai tik pažvelgdavau į laikrodį. Senolis nusišypsojo ir parodė senąjį savo laikrodį. Žodžiai ant ciferblato buvo šiek tiek išblukę, tačiau dar įskaitomi. Tai ir buvo laimingos santuokos paslaptis. Ten buvo užrašyta: „Pasakyk Liucijai ką nors malonaus“. Pasakyk ką nors malonaus žmogui, kurį myli. Dabar. Bruno FERRERO Publikuota: 2007-03-27 08:52:58 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“ * Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti? * Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|