|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2007-03-22 08:33
Gabrielė Karalienė sako esanti laiminga, kad galėjo dirbti mėgstamą darbą, kad kraštotyra suvedė ir leido pažinti daugybę nuostabių žmonių.Autorės nuotr. Birutė NENĖNIENĖ
Gabrielė Karalienė rytoj atvažiuos į Krašto muziejų. Pokalbio metu ji vis kartojo: „Ne pagerbimo trokštu, bet labai labai noriu susitikti ir pamatyti tuos žmones, su kuriais dirbau, kuriuos lankiau ekspedicijų metu, kurie atnešė įvairių eksponatų. Neįsivaizduojate, kaip visų jūsų pasiilgau, kaip man trūksta jūsų…“ – Prieš penkerius metus, snieguotą sausio dieną, bendradarbių ir artimiausių bičiulių pasveikinta su jubiliejiniu gimtadieniu, palikote Krašto muziejų. Atrodė, jog užverdama duris „palaidojate“ aktyvų kraštotyrininkės gyvenimą. Ar iš tikrųjų Jūs išėjote ramia širdimi? – Išėjau tikrai ne su ramia širdimi. Nelabai supratau, kodėl būtinai turėjau tada išeiti iš muziejaus, kodėl atleidžiama. Man buvo visai negaila to, kad negalėjau užsidirbti pinigų, bet juk aš labai norėjau užbaigti pradėtus darbus. Tačiau supratau, jog kai tavo gyvenime baigiasi tam tikras etapas, kas bebūtų širdy, kaip besijaustum, privalai daryti taip, „kaip reikia“. Skaudinausi, kad kai kurių darbų jau niekada ir neužbaigsiu... Tačiau niekada negalėsiu užmiršti žmonių, su kuriais dirbau, be kolektyvo, be talkininkų būčiau buvusi niekas. Vilkaviškyje sutikau labai daug gerų žmonių ir tikrai buvau laiminga, patyriau daug džiaugsmo. – Kaip įveikėte atskirtį nuo praeities ir kaip priėmėte naują gyvenimo etapą? Ar naujoje aplinkoje nepasijutote vieniša? – Juk aš turiu vaikus, anūkus, esu jiems reikalinga. Kažkaip jaučiausi juos nuskriaudusi, nes visą mano gyvenimą buvo atėmęs darbas ir rūpestis juo. Dabar mano butas yra tame pačiame mikrorajone, per kelis namus nuo dukros ir sūnaus šeimų. Galime dažnai susitikti, pasidžiaugti, pabendrauti. Nemeluosiu – labai pasigedau bendravimo su žmonėmis ir darbo džiaugsmo. Nors buvo nelengva, tačiau neleidau sau liūdėti – lankiau įvairias sveikatos gerinimo paskaitas, renginius, daug skaičiau. Norėjau gyvenimą įprasminti taip, kad būčiau kam nors reikalinga. Surinkau įdomių duomenų ir skaičių apie Europos Sąjungą, norėjau, kad rajono laikraštis išspausdintų... – Kada ir kodėl kilo mintis rinkti medžiagą apie gimtojo Dzūkijos krašto partizanų likimus? – 2004 metų pavasarį žiūrėjau per televiziją istorinę laidą apie žydų genocidą, rodė, kaip Izraelyje valstybė įamžino įvairiose šalyse žuvusiųjų, net mažiausio vaiko, vardus ir pavardes. Susimąsčiau apie tai, jog pokario metais Lietuvoje žuvo tiek daug jaunų vyrų, kurie nenorėjo tarnauti okupantui. Kodėl mes negalėtume bent kiek nuodugniau paanalizuoti, kokie, iš kur jie išėjo į miškus, kaip susiklostė tų vyrų ir jų šeimų likimai? Man ši tema artima kaip kraštotyrininkei ir žmogui, nes mano tėviškės laukų žemė atsirėmė į Kalniškės mišką, kur 1945 metų gegužės 16 dieną įvyko mūšis. Po jo Simne ant grindinio buvo paguldyti 44 nukauti partizanai. Kautynėse žuvo net aštuoni vyrai iš mano gimtojo Atesnykėlių kaimelio. Tai skaudžiai sužeidė mano, dar paauglės, širdį. Todėl ir kilo mintis parašyti jų biografijas, nes tai nėra padaryta. Suradau ir apklausiau dar gyvus liudininkus, žuvusiųjų artimuosius, giminaičius, kaimynus, užrašiau jų pasakojimus, pasinaudojau muziejuose turima informacija. Daugybę kartų važinėjau ir vaikščiojau po to krašto kaimus. – Ir kaip sekasi tai įgyvendinti? – Darbą pradėjau 2004 metų liepą. Nemaniau, kad taip giliai įklimpsiu, ilgai užtruksiu bei tiek daug informacijos surinksiu. Jau pabaigiau paskutiniąją biografiją. Tekstus spausdina „Tremtinio“ laikraštis, redaktorė pažadėjo, jog Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centrui pritarus žuvusiųjų partizanų biografijas išleis atskira knyga. Man tai buvo įdomus ir prasmingas darbas. Noriu, kad ir žmonės sužinotų apie jaunų vyrų, šeimų pasirinkimą – geriau žūti už savo gimtojo krašto laisvę, nei tarnauti svetimiems. – Ar žinote, jog rajono žmonės, kuriuos Jūs lankėte ekspedicijų metu, kurie nešė muziejui eksponatus, Jus prisimena, vis klausinėja, kaip laikosi Karalienė? – Man labai svarbu, kad su tais žmonėmis buvo ir išliko dvasinis ryšys. – Jūs visada nestokojate energijos. Į ką remiatės, kai būna labai sunku? – Kai mirė vyras, kai sūnus pateko į grupę, siunčiamą tarnauti Afganistane, tada susigrąžinau Dievą. Malda, tikėjimas man visada padeda įgauti dvasios stiprybės. Na, ir kas aš būčiau be darbo? Yra gera, kai žinau, jog jis naudingas visuomenei arba saviesiems, kad esu reikalinga. Man didelė laimė, jei galiu padėti kitam žmogui. Neįsileidžiu į širdį pykčio, nes jis paprastai išauga į kerštą, o tai sulaužo žmogaus dvasią, neša blogį aplinkiniams. – Sakoma, jog kraštotyra – kaip „užkrečiama liga“. Kada Jūs ja „užsikrėtėte“? – 1956 metais Dzūkijoje vyko pirmasis jaunimo turistų sąskrydis, kur išgirdau apie tame krašte susikūrusį muziejų, susidomėjau. Po poros metų mes, mokytojų grupė, keliavome per Žemaitiją, Kuršių neriją, visi degėme idėjomis, jog reikia labiau domėtis krašto praeitimi. O kai pradėjau dirbti Vilkaviškio švietimo skyriaus inspektore, nuo 1960 metų man pavedė rūpintis kraštotyra. Kasmet rengėme sąskrydžius, jais žmonės susidomėjo ir pradėjo rinkti eksponatus. 1963 metų kovo 24 dieną suorganizavome mokytojų konferenciją, į kurią pakvietėme ir rajono inteligentijos atstovus. Ta proga tuometinių kultūros namų (dabar parapijos) viename kambaryje parengėme pirmąją kraštotyros darbų parodą, kurios nei po konferencijos, nei kada vėliau neišardėme, tik pildėme ir pildėme... – Gal prisimenate, kokie buvo pirmieji eksponatai? – Kaip neprisiminsiu. Tai buvo mediniai geležimi apkaustyti kastuvas, šakė, koks šimtas senovinių monetų, senų nuotraukų – iš viso 400 vienetų. Stenduose buvo medžiaga iš mokyklų istorijos. – Ar tada jau turėjote viziją, koks turėtų būti muziejus? – Svarbiausias ir didžiausias noras buvo Vilkaviškyje turėti muziejų. 1965 metų vasarą paruošėme pirmą istorinę ekspoziciją, mokyklos pagamino stendus, kai kurie iš jų muziejuje tebėra ir dabar. Nuo pat pradžios kraštotyrinio darbo mokėmės iš kitų muziejų, konsultuotis važiavome pas etnografę Angelę Vyšniauskaitę, istoriką Antaną Tylą, į Nacionalinį muziejų. Nuo 1972 metų išvykų metu pradėjome rinkti eksponatus į gyvenvietes besikeliančiuose kaimuose. Ir viskas buvo daroma už ačiū. Mokytojai negailėdami laiko ateidavo pabudėti, ruošdavo parodas. Iki šiol esu dėkinga tuometiniam Švietimo skyriaus vedėjui, Kraštotyros draugijos pirmininkui J.Šačkui, kuris palaikė visuomeninio muziejaus veiklą, leido dirbti. Svajojome, kada bus 5–10 tūkstančių eksponatų. O palikau muziejų, kai jame buvo sukaupta beveik 140 tūkst. eksponatų. Pirmieji iš visuomeninių muziejų gavome antrąją kategoriją už veiklą ir eksponatų kiekį. Džiaugiuosi, kad muziejui jau suteikta pirmoji kategorija. – Kuriuos kartu dirbusius mokytojus entuziastus dažnai prisimenate? – Negaliu nepaminėti A.Pauliukaitytės, O.Minkevičienės, O.Endriukaitytės, A.Kazlauskienės, B.Mardosaitės, G.Mikalauskienės, A.Sidarevičienės, R.Naujokaitienės, A.Kizlaitytės, S.Šileikos, B.Ulevičiaus, V.Matusevičienės ir daugelio kitų. Mokyklos pačios rengė ekspedicijas. Pamanykite, nuo 1983 metų rajono mokyklų jėgomis užrašyti 95 tūkstančiai vardažodžių – daugiausia visoje Lietuvoje. – Kas Jus tiek metų skatino dirbti muziejuje be jokio atlyginimo, aukojant šeštadienius, sekmadienius? – Man atrodė ir dabar atrodo, kad labai svarbu pažinti gimtojo krašto istoriją, kultūrą, tautos praeitį, tai užfiksuoti ir palikti ateinančioms kartoms. Tai – ir mano gyvenimo prasmė. Už galimybę pasinerti į mėgstamą darbą esu be galo dėkinga savo šeimai, kad vyras ir vaikai suprato, man padėjo. – Kokie eksponatai Jūsų širdžiai brangiausi? – Vilkaviškio krašto muziejuje gana turtingas archeologijos skyrius, yra rečiausių akmens amžiaus eksponatų. 1975 metų birželio mėnesį didelė grupė mokytojų ir vyresniųjų klasių mokinių išvykome į ekspediciją po buvusio Gegužės 1-osios kolūkio kaimus (Pilviškių seniūnija). Lankėme šešiolikos kaimų per karą nesugriautas ir dar melioracijos nepaliestas sodybas. Ta išvyka mums buvo kaip brangakmenis. Vienoje sodyboje gyvenantis 1894 metais gimęs žmogus parodė šaukštdėtę, kurią į tuos namus kaip jaunamartė kartu su kraičio skrynia atsinešė jo mama. Ta šaukštdėtė man pasirodė labai graži, bet sunkiai pavyko žmogų įkalbėti atiduoti ją muziejui. Tai buvo pirmas eksponatas, už kurį, niekam nežinant, sumokėjau iš savo kišenės. Jaunamartės šaukštdėtė ir dabar puošia muziejų. Šis retas eksponatas domino net Lietuvos etnografinį muziejų. Surinkome tokių eksponatų, apie kuriuos pasakojant norėdavosi pritaikyti liaudies dainą. – Iš tikrųjų, daugelis prisimena Jūsų įdomius pasakojimus, palydėtus daina... – Gal kam ir nepatiko, bet man buvo smagu, aš save taip išreikšdavau. Juk darbas muziejuje – tai kūryba. O gyvenimas su daina man gražesnis. Ir kai reikėjo persikėlus į Kauną priprasti prie vienatvės, dažnai dainuodavau per radiją išgirstą dainą apie partizano likimą. Joje apdainuojama netektis, ieškojimai – artimi mano dvasiai... – Rajono mokytojai gerai prisimena ir gražiuoju mini tą laiką, kai vadovavote rajono kraštotyrai. Ar Jums neatrodo, jog pastaruoju metu ši veikla apsilpusi? – Apie situaciją dabar nelabai žinau. Tačiau tikėkimės, kad ir laisvoje Lietuvoje mokykla ir mokytojas bus kaip žiburys. Manau, jog kraštotyrinis darbas irgi turėtų vykti, juk yra ką užfiksuoti, svarbu neprarasti laiko ir užrašyti vyresniosios kartos prisiminimus apie gyvenimą, likimus. Daug ką dar reikia užrašyti apie pokario metą, apie senuosius amatus. Džiaugiuosi, kad Krašto muziejus rengia Amatų dienas. – Ar ir dabar domitės Krašto muziejaus gyvenimu, veikla? – Žinoma, kad domiuosi. Kiek galiu, pildau kalendorių kolekciją, sukaupiau ir atidaviau laikraščių, kuriuose nušviesti svarbūs Lietuvos įvykiai. Noriu, kad daugelio žmonių rūpesčiu ir darbu sukurtas muziejus, jame sukaupti eksponatai padėtų geriau pažinti istoriją, tobulėti žmogaus dvasiai. Publikuota: 2007-03-22 08:33:42 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“ * Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti? * Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|