Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2007-03-20 08:41

---

Nutarę, kad niekas geriau už mokytoją Alvydą Ryckį gulbe nepasirūpins, mokiniai atvežė paukštį į jo kiemą.

Romo ČĖPLOS nuotr.

Vištyčio vidurinės mokyklos mokytojui šią žiemą netikėtai teko globoti gulbę. Atsigavęs gražuolis paukštis prieš keletą dienų vėl išplaukė į ežerą.

Parodė charakterį

Vieną vakarą, grįžęs iš Vilkaviškio, Vištyčio Petro Kriaučiūno vidurinės mokyklos geografijos ir kūno kultūros mokytojas Alvydas Ryckis savo kieme rado gulbę. Ne šiaip sau nusileidusią – čia ją, išbadėjusią ir nusilpusią, nuo ežero ledo atgabeno mokiniai.

Niekur nedingsi – teko A.Ryckiui baltasparnę priglausti ir gerą mėnesį ja rūpintis.

Iš pradžių gulbė buvo visa suglebusi, vangi ir, anot jos globėjo, ją rasdavai ten, kur padėjai. Tačiau pamaitinta atkuto ir ėmė rodyti savo valdžią.

– Ateini į tvartą, o ji atsistoja, sparnus išskečia ir šnypščia. Kai sugnyba – net per pirštinę jauti... Pirmiausia ji, žinoma, visus išauklėjo. Katinai, kaip visada, pirmutiniai bandė lįsti į tvartą. Tai ji vieną snapu pagavusi kad papurtė – daugiau nebelindo. Vištos irgi – iš vištidės nulipa žemyn – ir vėl atgal lekia... – juokėsi A.Ryckis.

Aikštingą paukštį šeimininkui teko išnešti į daržinę. Ten gulbei padėjo vandens, kad ši panorėjusi galėtų taškytis.



Nuplaukė neatsisukdama

Nors gamtą mylintis vištytiškis gulbę išgelbėjo, jis nėra įsitikinęs, ar žmonės elgiasi teisingai, į namus tempdami leisgyvius paukščius.

– Gaila, paukštis gražus, bet gamtoje turi būti natūrali atranka. O gulbių yra pakankamai daug. Be to, ką gali žinoti, kuo ji serga – gal paukščių gripu, – kalbėjo Alvydas. – Tarp kitko, ši gulbė – jau sena. Gal šią vasarą dar išgyvens...

Kaip ten bebūtų, žmogaus prieglobstyje apie mėnesį praleidusi gulbė visiškai atgavo jėgas. Kartu su A.Ryckiu nuvežėme ją į Vištyčio paežerę.

Kol gyveno Ryckių sodyboje, kieman išneštas vandens paukštis apsisukęs tuoj lėkdavo atgal į kluoną. Tačiau atvežta prie ežero baltaplunksnė gražuolė plastelėjo į vandenį ir nuplaukė, į žmones net neatsisukdama.



Pripratina žmonės

Gamtininkai mano, jog didelę dalį kaltės už paukščius, liekančius žiemoti gimtinėje, turėtų prisiimti patys žmonės.

Gulbės minta vandens augalais ir dumbliais. Pajutusios maisto trūkumą, rudenį jos migruoja į šiltesnius kraštus. Tačiau nemažai jų lieka žiemoti dėl to, kad maisto joms vis atneša žmonės. Deja, dažniausiai tai būna duonos gaminiai – nepilnavertis pašaras. Tad daugelis pasilikusiųjų pamažu išsenka ir žiemą, net ir norėdamos, išskristi tiesiog nepajėgia. Išalkusios, nusilpusios gulbės neretai prišąla prie ledo ir nebegali išsivaduoti.

Liekančių žiemoti vandens paukščių gausėja. Neužšalusiame vandenyje vis dažniau galima pastebėti ne tik gulbių, bet ir ančių, laukių, kragų bei kitų paukščių.

A.Ryckis mano, kad kaltas ir šylantis klimatas. Vis vėliau prasidedant žiemai sutrinka natūralus ciklas ir paukščiai tiesiog „pamiršta“ išskristi į šiltesnius kraštus.



Gamtą myli nuo mažens

Kaip mokiniams šovė į galvą mintis nusilpusią gulbę atvežti būtent A.Ryckiui?

Gerai jį pažįstantys žmonės žino, kad Alvydui, užaugusiam gražiose Vištyčio apylinkėse, gamta miela nuo pat mažų dienų.

Keturioliktus metus mokykloje dirbantis A.Ryckis vadovauja jaunųjų gamtininkų būreliui, kurį vadina Miško būreliu. Veiklos moksleiviams – per akis: jie su mokytoju žiemą padeda paukščiams ir žvėreliams, daro lesyklėles, pavasarį gamina ir kelia inkilus, talkininkauja prie Vištyčio ežero ir t.t. Mokiniai dalyvauja ir moksliniame darbe – tiria Vištyčio šachtinių šulinių vandens kokybę.

Moksleiviai su būrelio vadovu vyksta į ekskursijas, žygius.

A.Ryckio meilę gamtai, matyt, paveldėjo ir jo vaikai. Kartu su tėčiu prie ežero ar į mišką jau eina ir vienuolikos metų sūnus Arnas, o keturiolikmetė dukra Aistė gamtininkų būrelį lanko nuo pat pradinių klasių. Beje, mergaitė jaunųjų geografų olimpiadose yra užėmusi antrą ir trečią vietas. O šiemet, nors būdama tik aštuntokė, vienintelė vyko varžytis su 9–12 klasių moksleiviais. Ir užėmė ketvirtą vietą, tiktai puse taško atsilikusi nuo trečiosios vietos laimėtojo.

Stebi paukščius

Jaunieji Vištyčio vidurinės mokyklos gamtininkai labai mėgsta Paukščių palydų šventę. Jau daug metų spalio pirmą šeštadienį jie su mokytoju A.Ryckiu traukia į gamtą ir rengia smagias paukščių palydas, kurių metu dar ir atlieka svarbų darbą – skaičiuoja sparnuočius.

Vaikai sužino daug naujo, jiems įdomu pažinti naujus paukščius, per žiūroną pamatyti, kaip kormoranas džiovina prieš saulę išskėstus sparnus.

– Kai susidomi, pamatai ir retesnių paukščių, nebūtinai per palydas. Esu nufotografavęs kukutį, kuris įrašytas Lietuvos Raudonojoje knygoje. Teko matyti ir tulžį. Tikriausiai jų skraido ir daugiau, bet kol nesidomi – nepastebi, – kalbėjo gamtos entuziastas.

Paukščius stebėti įpratęs Alvydas gali papasakoti apie žuvis išgaudančius kormoranus, kitus plėšriuosius paukščius, kurių labai padaugėjo. Tačiau sumažėjo laukų vištelių – kurapkų, kurias išgaudo tie patys plėšrūnai paukščiai bei smarkiai išplitusios lapės.

Paklaustas apie sugrįžusius paukščius A.Ryckis iškart gali išvardyti, kad jau seniai sugrįžo vyturiukai, kovai, varnėnai, pilkieji garniai, kad jau parskrido pempė, kad ypač ankstyvos šiemet gervės.

Įdomu, kiek dar žmonių, be Alvydo, atkreipė dėmesį, kaip prie mokyklos uogomis aplipusį šaltalankį žiemą nutūpė svirbeliai ir sniegenos?..

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---