|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2007-03-16 17:05
|
|
|
Namas, kuriame įsikūręs Vaikų ir jaunimo socialinės reabilitacijos ir integracijos centras, neprimena gydymo įstaigos. Čia gyvenantis jaunimas dirba, mokosi, sportuoja ir padeda vienas kitam gyventi be kvaišalų.
Autorės nuotr.
Eglė MIČIULIENĖ
Ukmergės rajone, Lėno kaime, yra Vaikų ir jaunimo socialinės reabilitacijos ir integracijos centras. Tai – vienintelė tokio tipo įstaiga Lietuvoje, kurioje įsikūręs jaunimas mokosi atrasti gyvenimo pilnatvę be kvaišalų.
Centre, kuris yra VĮ „Apsisprendimas“ padalinys, kartu su kitais 11 jaunų žmonių gyvena ir vienas vilkaviškietis.
Nuo keturiolikos metų
Septyniolikmetis Arūnas (vardas pakeistas) – reabilitacijos centro senbuvis.
Iš Vilkaviškio jis atvyko daugiau nei prieš metus.
„Kaip čia atsidūriau? Per narkotines medžiagas. Konkrečiai – amfetaminą“, – neslėpė vaikinas.
Prie narkotikų Arūnas priėjo po truputį. Norėdamas atsipalaiduoti, pradėjo nuo alkoholio – tada buvo gal dvylikos metų. Sunku patikėti, kad suaugusieji nepajuto nuo vaiko sklindančio alkoholio kvapo. Tačiau tada tėvų pamokslai buvo nė motais. Kur kas didesnį autoritetą turėjo draugai.
Būdamas vos keturiolikos metų Arūnas pradėjo vartoti amfetaminą. Tam, žinoma, reikėjo pinigų.
Nuosmukis buvo skaudus. Skolos, vagystės iš namų, parduotuvių, problemos su policija, apleisti mokslai, nebenorintys bendrauti draugai...
Nėra taip paprasta
Kreiptis pagalbos į specialistus sūnų paskatino tėvai. Tačiau daugiausiai nulėmė paties Arūno apsisprendimas. Jis pats suvokė, jog ritasi vis žemiau.
„Iki tol galvodavau, kad jei tik norėsiu – susitvarkysiu pats. Kad turiu rimtų problemų, supratau tik tada, kai atsidūriau Vilniuje, Priklausomybės ligų centre“, – pasakojo septyniolikmetis.
Į sostinę atlikti detoksikacijos – išvalyti iš organizmo nuodingas medžiagas – moksleivis nuvažiavo įkalbėtas psichologės.
„Galvojau – pabūsiu ten dvidešimt vieną dieną – ir vėl viskas susitvarkys, nebebus to, kas buvo. Ir tik ten būdamas supratau, kad nėra viskas taip paprasta, kaip man atrodė“, – kalbėjo Arūnas.
Nenori – nemato
Ne taip jau retai pasitaiko, jog nedideliame Vilkaviškyje sulaikomi nuo alkoholio apsvaigę nepilnamečiai. Bet apie narkotikus vartojančius vaikus nieko negirdėti. Rodos, tai – vis dar mūsų miestą aplenkianti problema.
„Kas nenori matyti – tas nemato, – atrėžė Arūnas. – Norėdamas Vilkaviškyje narkotikų gali laisvai įsigyti“.
Vilkaviškietis tvirtino, kad bent jau savaitgaliais nepilnamečių susibūrimo vietose, diskotekose visuomet gali rasti jaunimo, apsvaigusio nuo narkotinių medžiagų.
Kaip atpažinti, kad paauglys, vaikas vartojo narkotikų?
Arūnas teigė, jog Vilkaviškyje jaunimas dažniausiai vartoja amfetaminą.
Tai – sintetinis centrinės nervų sistemos stimuliantas. Pavartojusio amfetamino žmogaus akių vyzdžiai išsiplečia, jis jaučiasi energingas, aktyvus, negali ramiai būti vienoje vietoje ar užmigti.
Tačiau pasibaigus šio narkotiko poveikiui žmogus jaučiasi liguistai dirglus, pavargęs, prislėgtas. Ilgai vartojant amfetaminą persekioja nerimas, ima slėgti depresija, sumažėja apetitas, sutrinka miegas, sugebėjimai mokytis, pablogėja koordinacija.
Yra užfiksuota atvejų, kai amfetamino vartotojai mirė nuo perdozavimo.
Pasekmės skaudžios
– Arūnai, kaip manai, kodėl jaunimas taip anksti pardeda vartoti alkoholį ir net narkotikus? Ar žmogus turi būti kuo nors nusivylęs, ar tiesiog iš neturėjimo ką veikti?
– Požiūris į viską formuojasi nuo vaikystės. Ką vaikas matė aplink – automatiškai tai kartoja. Gal jį tėvai skriaudė, su jais nemalonu bendrauti. O draugai pasiūlo kažką naujo – kodėl nepabandyti...
Manau, trūksta ir informacijos. Prisimenu, vieną kartą mokykloje vyko kažkokia agitacija – parodė prevencinį filmuką. Bet to tikrai neužtenka. Jaunimą reikia įtikinti, kad narkotikai neduos nieko gero. Gal tuo tarpu bus „faina“, bet pasekmės – tikrai labai blogos.
– Kada nors pats būsi tėvas. Ką darysi, kad vaikai nepradėtų vartoti alkoholio, narkotikų?
– Nežinau. Bet tikrai nepulsiu bausti, mušti, užrakinti duris ir neišleisti iš namų. Pirmiausiai reikia paaiškinti, kuo visa tai baigsis.
– Ar pats nežinojai, kuo tai baigiasi?
– Atvirai – tai gal ir nežinojau.
– Ar čia būnant narkotikų nesinori?
– Norisi jų būnant visur – ne tik čia. Bet centre mokomės susitvarkyti su šituo noru, mokomės gyventi su savo liga.
– Ką sunkiausia ištverti?
– Neleisti sau elgtis taip, kaip norėtum.
– O ką patartum tiems, kurie norėtų pabandyti narkotikų?
– Geriau nebandyti. Nes pasekmės – skaudžios. Net ir tas pirmas kartas turi savo pasekmes.
Griežta dienotvarkė
Vaikų ir jaunimo socialinės reabilitacijos ir integracijos centre laikomasi pakankamai griežtos dienotvarkės.
Čia gyvenantys jauni žmonės nuo ryto mankštinasi, gamina maistą, tvarko kambarius, aplinką, mokosi, sportuoja. Centre vyksta paskaitos, terapiniai užsiėmimai, kuriuose vaikai ir jaunuoliai dalijasi savo problemomis ir padeda vieni kitiems kartu jas spręsdami. Vakare – valanda su sąsiuviniu ir tušinuku, arba, kaip sako Arūnas, „valanda su savimi“.
Kartais jaunuoliams surengiamos iškylos gamtoje.
Visas centro gyventojų laisvalaikis bei poilsis – suplanuotas. Anot centro specialistų, neturėjimas ką veikti – vienas iš didžiausių pavojų, galinčių paskatinti jaunimą negeriems dalykams.
Padeda likimo draugams
Jaunų žmonių reabilitacija centre vyksta tam tikromis pakopomis. Jos trunka skirtingą laiko tarpą: nuo 4 iki 18 savaičių kiekviena.
Su namiškiais ryšius palaikyti galima tik nuo trečios pakopos, t.y. praleidus centre maždaug pusę metų (šis laikotarpis nevienodas – jis priklauso nuo individualaus žmogaus). Tada jau leidžiama artimiesiems retkarčiais paskambinti ar parašyti, o kartą per mėnesį šeimos nariai gali atvykti į Lėną ir valandą pabendrauti su savo sūnumi ar dukra prižiūrint socialiniam darbuotojui.
Griežta priežiūra reikalinga norint apsaugoti nuo aplinkos, kurioje jaunas žmogus tapo narkomanu.
Tačiau vaikai ir jaunuoliai į centrą priimami ir iš jo išleidžiami laisva valia. Vien tėvų noro pagydyti atžalą neužtenka, ir prievarta čia niekas nelaikomas.
Baigiantis pereiti visas pakopas jaunuolis mokosi integruotis į visuomenę ir, asistuodamas centro darbuotojams, pats padeda savo bendraamžiams. Būtent tai dabar daro ir Arūnas, kurio buvimo laikas Lėne jau artėja prie pabaigos.
Tačiau centre net keturiolika mėnesių praleidęs vaikinas žino, jog jis negali būti visiškai ramus dėl ateities. „Priklausomybės liga – ne žaidimas. Niekas negarantuoja, kad baigsi programą ir tavęs jau niekada netrauks prie narkotikų. Manau, kad kiek pastangų pats įdėsiu, tą ir turėsiu“, – aiškino vilkaviškietis.
Kaip namuose
Į Lėną pradėti naujo gyvenimo atvyksta skirtingi jauni žmonės, turintys rimtą – priklausomybės – problemą. Kaip jie sugeba vienas prie kito prisiderinti ir tiek laiko praleisti kartu, kaip viena šeima?
– Viskam yra taisyklės. Jei prie jų prisitaikai – prisitaikai ir prie bendruomenės, – sakė Arūnas.
– Ar nė karto nebuvo kilusi mintis, kad „man čia – ne vieta“, ir viską metus grįžti namo?
– Buvo visokių minčių. Bet čia yra darbuotojai, žmonės, kurie padeda su savimi susitvarkyti.
– Kaip jūs pasitikite centro darbuotojais? Juk tėvai, mokytojai kažkada irgi sakė, kad alkoholis, narkotikai – negerai.
– Asmeniškai aš darbuotojais pasitikiu labiau negu savo tėvais. Su čia dirbančiais žmonėmis yra artimesnis santykis – jie geriau supranta situaciją, žino, kas tau yra.
– Kaip čia būdamas jautiesi?
– Kaip namuose. Kaip tikruose namuose.
Ukmergės rajone, Lėno kaime, yra Vaikų ir jaunimo socialinės reabilitacijos ir integracijos centras. Tai – vienintelė tokio tipo įstaiga Lietuvoje, kurioje įsikūręs jaunimas mokosi atrasti gyvenimo pilnatvę be kvaišalų. |
Centre, kuris yra VĮ „Apsisprendimas“ padalinys, kartu su kitais 11 jaunų žmonių gyvena ir vienas vilkaviškietis.
Septyniolikmetis Arūnas (vardas pakeistas) – reabilitacijos centro senbuvis.
Iš Vilkaviškio jis atvyko daugiau nei prieš metus.
„Kaip čia atsidūriau? Per narkotines medžiagas. Konkrečiai – amfetaminą“, – neslėpė vaikinas.
Prie narkotikų Arūnas priėjo po truputį. Norėdamas atsipalaiduoti, pradėjo nuo alkoholio – tada buvo gal dvylikos metų. Sunku patikėti, kad suaugusieji nepajuto nuo vaiko sklindančio alkoholio kvapo. Tačiau tada tėvų pamokslai buvo nė motais. Kur kas didesnį autoritetą turėjo draugai.
Būdamas vos keturiolikos metų Arūnas pradėjo vartoti amfetaminą. Tam, žinoma, reikėjo pinigų.
Nuosmukis buvo skaudus. Skolos, vagystės iš namų, parduotuvių, problemos su policija, apleisti mokslai, nebenorintys bendrauti draugai...
Kreiptis pagalbos į specialistus sūnų paskatino tėvai. Tačiau daugiausiai nulėmė paties Arūno apsisprendimas. Jis pats suvokė, jog ritasi vis žemiau.
„Iki tol galvodavau, kad jei tik norėsiu – susitvarkysiu pats. Kad turiu rimtų problemų, supratau tik tada, kai atsidūriau Vilniuje, Priklausomybės ligų centre“, – pasakojo septyniolikmetis.
Į sostinę atlikti detoksikacijos – išvalyti iš organizmo nuodingas medžiagas – moksleivis nuvažiavo įkalbėtas psichologės.
„Galvojau – pabūsiu ten dvidešimt vieną dieną – ir vėl viskas susitvarkys, nebebus to, kas buvo. Ir tik ten būdamas supratau, kad nėra viskas taip paprasta, kaip man atrodė“, – kalbėjo Arūnas.
Ne taip jau retai pasitaiko, jog nedideliame Vilkaviškyje sulaikomi nuo alkoholio apsvaigę nepilnamečiai. Bet apie narkotikus vartojančius vaikus nieko negirdėti. Rodos, tai – vis dar mūsų miestą aplenkianti problema.
„Kas nenori matyti – tas nemato, – atrėžė Arūnas. – Norėdamas Vilkaviškyje narkotikų gali laisvai įsigyti“.
Vilkaviškietis tvirtino, kad bent jau savaitgaliais nepilnamečių susibūrimo vietose, diskotekose visuomet gali rasti jaunimo, apsvaigusio nuo narkotinių medžiagų.
Kaip atpažinti, kad paauglys, vaikas vartojo narkotikų?
Arūnas teigė, jog Vilkaviškyje jaunimas dažniausiai vartoja amfetaminą.
Tai – sintetinis centrinės nervų sistemos stimuliantas. Pavartojusio amfetamino žmogaus akių vyzdžiai išsiplečia, jis jaučiasi energingas, aktyvus, negali ramiai būti vienoje vietoje ar užmigti.
Tačiau pasibaigus šio narkotiko poveikiui žmogus jaučiasi liguistai dirglus, pavargęs, prislėgtas. Ilgai vartojant amfetaminą persekioja nerimas, ima slėgti depresija, sumažėja apetitas, sutrinka miegas, sugebėjimai mokytis, pablogėja koordinacija.
Yra užfiksuota atvejų, kai amfetamino vartotojai mirė nuo perdozavimo.
– Arūnai, kaip manai, kodėl jaunimas taip anksti pardeda vartoti alkoholį ir net narkotikus? Ar žmogus turi būti kuo nors nusivylęs, ar tiesiog iš neturėjimo ką veikti?
– Požiūris į viską formuojasi nuo vaikystės. Ką vaikas matė aplink – automatiškai tai kartoja. Gal jį tėvai skriaudė, su jais nemalonu bendrauti. O draugai pasiūlo kažką naujo – kodėl nepabandyti...
Manau, trūksta ir informacijos. Prisimenu, vieną kartą mokykloje vyko kažkokia agitacija – parodė prevencinį filmuką. Bet to tikrai neužtenka. Jaunimą reikia įtikinti, kad narkotikai neduos nieko gero. Gal tuo tarpu bus „faina“, bet pasekmės – tikrai labai blogos.
– Kada nors pats būsi tėvas. Ką darysi, kad vaikai nepradėtų vartoti alkoholio, narkotikų?
– Nežinau. Bet tikrai nepulsiu bausti, mušti, užrakinti duris ir neišleisti iš namų. Pirmiausiai reikia paaiškinti, kuo visa tai baigsis.
– Ar pats nežinojai, kuo tai baigiasi?
– Atvirai – tai gal ir nežinojau.
– Ar čia būnant narkotikų nesinori?
– Norisi jų būnant visur – ne tik čia. Bet centre mokomės susitvarkyti su šituo noru, mokomės gyventi su savo liga.
– Ką sunkiausia ištverti?
– Neleisti sau elgtis taip, kaip norėtum.
– O ką patartum tiems, kurie norėtų pabandyti narkotikų?
– Geriau nebandyti. Nes pasekmės – skaudžios. Net ir tas pirmas kartas turi savo pasekmes.
Vaikų ir jaunimo socialinės reabilitacijos ir integracijos centre laikomasi pakankamai griežtos dienotvarkės.
Čia gyvenantys jauni žmonės nuo ryto mankštinasi, gamina maistą, tvarko kambarius, aplinką, mokosi, sportuoja. Centre vyksta paskaitos, terapiniai užsiėmimai, kuriuose vaikai ir jaunuoliai dalijasi savo problemomis ir padeda vieni kitiems kartu jas spręsdami. Vakare – valanda su sąsiuviniu ir tušinuku, arba, kaip sako Arūnas, „valanda su savimi“.
Kartais jaunuoliams surengiamos iškylos gamtoje.
Visas centro gyventojų laisvalaikis bei poilsis – suplanuotas. Anot centro specialistų, neturėjimas ką veikti – vienas iš didžiausių pavojų, galinčių paskatinti jaunimą negeriems dalykams.
Jaunų žmonių reabilitacija centre vyksta tam tikromis pakopomis. Jos trunka skirtingą laiko tarpą: nuo 4 iki 18 savaičių kiekviena.
Su namiškiais ryšius palaikyti galima tik nuo trečios pakopos, t.y. praleidus centre maždaug pusę metų (šis laikotarpis nevienodas – jis priklauso nuo individualaus žmogaus). Tada jau leidžiama artimiesiems retkarčiais paskambinti ar parašyti, o kartą per mėnesį šeimos nariai gali atvykti į Lėną ir valandą pabendrauti su savo sūnumi ar dukra prižiūrint socialiniam darbuotojui.
Griežta priežiūra reikalinga norint apsaugoti nuo aplinkos, kurioje jaunas žmogus tapo narkomanu.
Tačiau vaikai ir jaunuoliai į centrą priimami ir iš jo išleidžiami laisva valia. Vien tėvų noro pagydyti atžalą neužtenka, ir prievarta čia niekas nelaikomas.
Baigiantis pereiti visas pakopas jaunuolis mokosi integruotis į visuomenę ir, asistuodamas centro darbuotojams, pats padeda savo bendraamžiams. Būtent tai dabar daro ir Arūnas, kurio buvimo laikas Lėne jau artėja prie pabaigos.
Tačiau centre net keturiolika mėnesių praleidęs vaikinas žino, jog jis negali būti visiškai ramus dėl ateities. „Priklausomybės liga – ne žaidimas. Niekas negarantuoja, kad baigsi programą ir tavęs jau niekada netrauks prie narkotikų. Manau, kad kiek pastangų pats įdėsiu, tą ir turėsiu“, – aiškino vilkaviškietis.
Į Lėną pradėti naujo gyvenimo atvyksta skirtingi jauni žmonės, turintys rimtą – priklausomybės – problemą. Kaip jie sugeba vienas prie kito prisiderinti ir tiek laiko praleisti kartu, kaip viena šeima?
– Viskam yra taisyklės. Jei prie jų prisitaikai – prisitaikai ir prie bendruomenės, – sakė Arūnas.
– Ar nė karto nebuvo kilusi mintis, kad „man čia – ne vieta“, ir viską metus grįžti namo?
– Buvo visokių minčių. Bet čia yra darbuotojai, žmonės, kurie padeda su savimi susitvarkyti.
– Kaip jūs pasitikite centro darbuotojais? Juk tėvai, mokytojai kažkada irgi sakė, kad alkoholis, narkotikai – negerai.
– Asmeniškai aš darbuotojais pasitikiu labiau negu savo tėvais. Su čia dirbančiais žmonėmis yra artimesnis santykis – jie geriau supranta situaciją, žino, kas tau yra.
– Kaip čia būdamas jautiesi?
– Kaip namuose. Kaip tikruose namuose.
Publikuota: 2007-03-16 17:05:24
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Senieji maldos namai – ne vien tikinčiųjų rūpestis * Sergantieji širdies nepakankamumu gaus papildomą gydymą
* Sesuo Lina: „Gyvas tikėjimas šeimą sujungia stipriais ryšiais“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|