Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2007-03-09 16:42

---

Bus kaip „Anykščių šilelyje“

Po straipsnio „Senas Uosijos miškas siūbuos tik prisiminimuose“ („Santaka“, vasario 22 d.) paskambinęs mūsų laikraščio skaitytojas Juozas Ambrasas piktinosi, kad dabar įstatymai leidžia taip „šienauti“ miškus.

Žmogus papasakojo seną, gal prieš pusę amžiaus nutikusį įvykį.

– Pamenu, reikėjo man koto grėbliui. Nuvažiavau į Uosiją, išsirinkau ploną uosiuką ir išsipjoviau. Žiūriu – ateina eigulys, toks Kvietkauskas. Dabar to žmogaus jau gyvo nebėra. Tai va, kad davė jis man pylos! Sako: „Per karus ir kitus laikus mišką išsaugojau, neleisiu jo niokoti ir dabar“. Išklausiau tada ilgą pamokslą, – prisiminė J.Ambrasas.

Skaitytojas stebėjosi, kodėl dabar miškais taip nebesirūpinama. Kodėl niekas anksčiau, kol dar buvo laikas, nepasirūpino mišką išsaugoti, nepaskelbė jo apsaugine zona.

– Ir taip mažai miškų rajone turime. O netrukus turbūt bus kaip „Anykščių šilelyje“, kur „ant lauko pliko tik kelios pušelės apykreivės liko...“ – apgailestavo vyras.





Nesijaudinti tikrai negalime



– Šitaip išpjauti Uosijos mišką – tiesiog nusikaltimas. Gal pagal dokumentus čia viskas ir gerai, bet kur žmonių moralė? – klausė senas redakcijos pažįstamas Algimantas Žiemys, turintis „Kapčiaus“ kavinę, kuri yra netoli straipsnyje aprašyto Uosijos miško. – Atvažiavo vilniečiai, kurie iš savininko nusipirko tokio gražaus miško kampelį, be jokio gailesčio išpjovė medžius, išsivežė ir užmiršo. Bet mums, vilkaviškiečiams, kurie kartu su tuo mišku užaugome, dėl to labai gaila ir nesijaudinti mes negalime.

Pasak A.Žiemio, turėti prie Vilkaviškio miesto miškelį, ežerą – tai Dievo dovana. Žmogus sakė niekaip nesuprantantis, kaip tuometinė valdžia galėjo atiduoti mišką į privačias rankas.

– Kalbėjausi aną dieną su vienu miškininku, jis sakė, kad kažkur miškų glūdumoje yra draustiniai, kurie nors ir priklauso savininkams, bet neliečiami. Ar negalėjo ir Uosijos mišką paskelbti draustiniu? O gal dar galima ką nors padaryti? Gal naujai išrinkti rajono Tarybos nariai susigriebs gelbėti mišką ar mūsų rajone išrinkti Seimo nariai susidomės? – vis dar neprarandantis vilties klausė vilkaviškietis. Jo mintims, sakė, pritarė visi, su kuriais jam tekę šia tema kalbėtis.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---