„Santaka“ / „Tik darbštumas ir sąžiningumas gali atnešti laimę“

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2007-03-09 16:41

Dalinkitės:  


Kai kalbėjomės su Regina Naujokaitiene, jos namuose dar nebuvo nuvytusios jubiliejaus gėlės, sienas puošė vyro tapyti paveikslai, o jos rankos glaudė svarbiausią įvertinimą už sąžiningą ir aktyvų darbą – baltąjį angelą.

Autorės nuotr.


„Tik darbštumas ir sąžiningumas gali atnešti laimę“

Birutė NENĖNIENĖ

Šiemetinio rajono Savivaldybės išleisto kalendoriaus vasario mėnesio puslapis iliustruotas dviejų Klausučių seniūnijos moterų – Danutės Kasulaitienės ir Reginos Naujokaitienės – portretais. Jų kūrybos ir veiklos saviraiška – tai kaip ryški brydė per kasdieninį kaimo gyvenimą.

Šį kartą „Santaka“ pakalbino Sūdavos vidurinės mokyklos mokytoją, žinomą kraštotyrininkę, kaimo muziejaus įkūrėją Reginą Naujokaitienę. Mokytoją garsina per penkiasdešimt pedagoginio darbo metų į gyvenimą palydėti mokiniai, jos visuomeninė veikla ir dabartinė aktyvi pilietinė pozicija bei domėjimasis šalies ir žmonių gyvenimu, etnokultūros puoselėjimu, istorijos išsaugojimu. Daugybės darbų žmogus vienas neįveiktų, jei neturėtų į ką atsiremti. Penkiasdešimt metų greta Reginos – jos gyvenimo palydovas vyras Kazimieras. Kovo 4-ąją juodu Kudirkos Naumiesčio bažnyčioje priėmė palaiminimą auksinio santuokos jubiliejaus proga.

Regina ir Kazimieras Naujokaičiai visą laiką sukosi kaimo kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo sūkuryje. Kai pradėjo kurtis kaimų bendruomenės, jie buvo vieni iš pirmųjų narių. Ir dabar sutuoktiniai aktyviai dalyvauja veikloje, nes tai jiems teikia malonumą, abu jaučiasi esą reikalingi.

Regina yra sukūrusi Sūdavos etninės kultūros asociaciją, kuriai priklauso žmonės, jaučiantys pareigą išsaugoti krašto paveldą. Poreikis šią asociaciją sukurti atsirado todėl, kad susibūrę aktyvistai kauptų idėjas bei lėšas ir rūpintųsi išsaugoti, turtinti bei propaguoti kaimo muziejuje sukauptas istorines-kultūrines vertybes. Už šią savo veiklą Regina Naujokaitienė Žemės ūkio ministerijos konkurse „Lietuvos kaimo spindulys 2006“ nominuota kaip „Etninio paveldo puoselėtoja“, iškilmingoje aplinkoje Vilniuje jai įteiktas simbolinis gerumo angelas. Mokytoja už etnokultūros puoselėjimą minint Valstybės atkūrimo dieną – Vasario 16-ąją – buvo įvertinta rajono mero ir apskrities viršininko padėkos raštais.

Pedagogė prisipažino esanti valdingo charakterio, turinti savo nuomonę, tačiau visais laikais su visais randa bendrą kalbą, jiems reikalingą žodį, visada sulaukia kaimo žmonių ir seniūnės paramos.

– Kaip jautėtės išgirdusi, jog Jums skirta „Etninio paveldo puoselėtojos“ nominacija? – pradėjome pokalbį su Regina NAUJOKAITIENE.

– Kai tą žinią pranešė žmonės, paskambinę iš Lietuvos televizijos, sakiau, jog nesutiksiu dalyvauti didelėse pagerbimo iškilmėse, nemanau, jog esu daug nusipelniusi. Tačiau nuvykusi į pagerbimą Vilniuje pamačiau, kiek daug iš visos Lietuvos susirinko šviesių žmonių. Nors apdovanojimas buvo skirtas man, bet džiaugiuosi, jog tokiu būdu buvo įvertintas su manimi kartu dirbančių kaimo žmonių triūsas, jų rūpestis ir pastangos išsaugoti kultūros paveldą. Juk patys žmonės norėjo, kad buvęs Rementiškių dvaras, vėliau ištuštėjusi kolūkio kontora, virstų kaimo kultūros židiniu – muziejumi.

– Kaip Jums atrodo, ko reikėtų, kad žmonės nors kiek būtų panašūs į angelus?

– Pirmiausia turėtų atsikratyti pavydo jausmo. Nepavydėdami ir patys sau daugiau laimėtume. Juk pyktį užantyje laikantis žmogus labiausiai kenčia pats. Aš norėčiau, kad kiekvienas pamąstytų apie tai.

– Jūs labai gražiai kalbate apie savo kaimo žmones, piešiate šviesius jų paveikslus. O ką atsakytumėte į teiginį, jog „kaimas prasigėręs“?

– Aš labai išgyvenu, kai tai išgirstu. Taip sakančius reikia bausti. Jie neturi teisės dėti tokios etiketės, jei negyvena tame kaime ir jo nepažįsta. Mes Sūdavoje turime beveik penkis šimtus gyventojų ir tik kelis žmones galėtume priskirti tai kategorijai, kurie turi „ligą, kuri sunkiai išgydoma“. O visi kiti yra labai darbštūs, tvarkingi. Man malonu šiame kaime gyventi, nes galiu juo džiaugtis ir didžiuotis.

– Kokius darbus planuojate?

– Žmonės ir dabar neša eksponatus į muziejų, man džiugu, jog jiems rūpi jo turtinimas. Todėl dabar teikiame projektą, kad gautume finansavimą prie muziejaus įrengti pavėsinę, aikštelę, kur žmonės galėtų ateiti su savo vaikais, pabendrauti, norime įkurti muziejaus biblioteką. Su jaunaisiais kraštotyrininkais norime parašyti Sūdavos kaimo istoriją.

– Iš kur atiteka Jūsų entuziazmo šaltinis? Kas išugdė pareigos ir atsakomybės jausmus?

– Mano gyvenimas nebuvo lengvas. Esu prieškario ir pokario vaikas – tai laikas, kai reikėjo sunkiai dirbti už duonos kąsnį, ir to paties ne visada užtekdavo. Todėl anksti supratau, kad daug ką gyvenime galima pasiekti tik sąžiningu darbu. Mūsų šeimoje labai vertintas sąžiningumas. Tėvai buvo tvarkingi ir religingi, tad ir man tai įdiegė. Mokykloje besimokydama buvau aktyvistė, sportininkė, mėgau saviveiklą. Mokslo taip pat neapleidau, ypač mėgau tiksliuosius mokslus.

– Kaip Jūs dienų dienas besisukdama visuomenės ir bendruomenės gyvenime suspėjate susitvarkyti namų ūkyje?

– Abu su vyru daug kur dalyvaujame, mėgstame keliauti. Bet kol krutame, tai dar ir ūkininkaujame dešimties hektarų plote, melžiame tris karves. Ūkininkavimas mums netrukdo ir nesudaro sunkumų. Tačiau namuose dulkių negaudau: kai turiu laiko – susitvarkau, o kai ne – duris uždarau ir išeinu. Aš manau, jog žmogui reikia būti ten, kur gera ir malonu.

– Jūs užsiimate bitininkavimu. Kam Jums to reikia?

– Bites kopinėju jau 30 metų. Mane traukia jų darbštumas. Tik prašvito pavasaris, jau ir skraido, ūžia. Ir taip visą vasarą – nuo žiedelio prie žiedelio. Bitutės – mūsų maitintojos. Nebūtų jų – sodai, daržai derliaus neduotų. Pelno iš jų neturiu, bet ir nuostolio neskaičiuoju, nes patiriu moralinį pasitenkinimą.

– Kai klausaisi Jūsų pasakojimų apie dalyvavimą sportinėse, turistinėse varžybose, šokių rateliuose, vadovavimą jiems ir pasiektus laimėjimus, atrodo, jog Jūsų hobis yra ne kas kita, o pats gyvenimas…

– Man patinka domėtis visomis gyvenimo peripetijomis, keliauti, pasaulio pamatyti. Esu aplankiusi daug Europos šalių. Ir manau, jog tie žmonės, kurie pasyvūs sėdi namuose, daug netenka.

– Ką Jūs manote apie šiandieninį jaunimą?

– Manau, jog labai veikia didelė technikos pažanga ir informacijos srautas. Dabar, kaip ir visais laikais, atsiranda nepaisančių gyvenimo normų, pasiimančių iš jo tai, kas blogiausia – žiaurumą. Ne visi sugeba parodyti aktyvią poziciją, laukia, kad kažkas už juos darytų. Bet didžioji jaunimo dalis – aktyvūs, išradingi ir kūrybingi.

– Kodėl Jūs skatinate moksleivius dalyvauti įvairiuose kraštotyriniuose, patriotizmą ir pilietiškumą ugdančiuose projektuose?

– Manau, jog vaikai iš istorinio laikotarpio liudininkų turi išgirsti, pajausti, kokią tragediją išgyveno į tremtį vežamos šeimos ir visa Lietuva. Jie turi tai žinoti ir siekti, kad istorija nepasikartotų. Mes turime branginti tėvų išsaugotą tautiškumą, papročius, tradicijas, skiepyti vaikams meilę savo kraštui, nepamiršti savo šaknų.

– Ką pasakytumėte žmonėms, kurie sako esą nusivylę gyvenimu Lietuvoje?

– Niekaip nesuprantu, kaip gali žmonės sakyti, jog Lietuvoje nėra nieko gero. Juk vyresnioji karta išgyveno karą, pokarį, netektis, neteisybę, suvaržymus, tačiau sąžiningu darbu susikūrė gerą gyvenimą. Jau septyniolika metų kaip Lietuva nepriklausoma, esame laisvi veikti. Pamenu, kai atgavome tėvų žemę, – išėjau į laukus melžti karvę ir iš džiaugsmo dainuoju. Manau, jog daugiausia verkauja tie žmonės, kurie nenori dirbti, tinginiauja. Tačiau visais laikais buvo ir bus nepatenkintų ir nusivylusių valdžia, dėl daug ko zirziančių.

Kiekviena diena yra mūsų gyvenimo dovana, ją reikia sutikti ir priimti atsakingai, išnaudoti prasmingai. Dar sakyčiau, jog yra daug piktų ir pavydžių žmonių. Kai kuriuos pavydas taip užgožęs, kad nemato šviesos spindulių. Norėčiau, kad pavasaris praskaidrintų jų nuotaikas.

– Jūs, pasinėrusi į pedagogės ir kraštotyrininkės darbą, atrodote ir jaučiatės kaip tvirta uola, bet juk esate ir mylinti mama, močiutė…

– Taip susiklostė, jog užauginome vieną dukterį. Virginija labai darbšti, mylinti gyvenimą, pasinėrusi į aktyvią visuomeninę veiklą. Rusų kalbos studijos pravertė įsidarbinant vienoje Druskininkų sanatorijoje.

Turiu dvi gražuoles, darbštuoles anūkes. Vyresnioji Ingutė jau sukūrė šeimą ir Druskininkuose imasi renginių organizavimo verslo. Sigutė šiemet dvyliktokė, yra linkusi į menus kaip ir jos sesuo. Šitai jos abi paveldėjo iš senelio Kazimiero.

– Kaip atrodo penkiasdešimt bendro gyvenimo metų su Kazimieru Naujokaičiu?

– Rodos, ką tik buvome jauni, šokome, dainavome, sportavome, savo lizdą kūrėme, namą statėmės, skolose sėdėjome, palūkanas mokėjome – ir taip viskas greitai susisuko… Žinoma, buvo ir išgyvenimų, netekčių, kartais ir nesutarimų – juk nė vienoje šeimoje nebūna taip, kad žmonės gyventų kaip angelai. Bet nepatyrėme skausmingų dalykų, nes visą laiką abu dirbome, turėjome savo hobį ir vienas kitam netrukdėme. Aš labai džiaugiuosi, kad pasirinkau mokytojos profesiją – atsistojusi prieš klasę užmiršdavau visus namų rūpesčius. Aš mylėjau mokinius, o jie – mane.

– Ko reikia, kad sutuoktiniai darniai sugyventų?

– Suėję į bendrus namus, kiekvienas atskirai turi išmokti nugludinti aštrius kampus, derintis vienas prie kito. Labai svarbu netrukdyti vienas kitam gyventi, suprasti ir padėti, nebūti pavydiems, įtariems ir įkyriems. Kai abu turi savo darbą ir namų ruošos barus, savo hobį, nelieka laiko rietenoms, nesutarimams.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Remonto darbai miesto centre greitai nesibaigs
* Vištytyje viešėjo užsienio šalių diplomatai
* Būsima dizainerė įkvėpimo semiasi Islandijoje
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas