„Santaka“ / Daukšiai: Dievo užmirštas kampelis pelkių apsuptyje / Istorija

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Istorija

Dalinkitės:  


Netoli Daukšių netoli esančios Amalvos pelkės panorama galima pasigėrėti pasivaikščiojus prieš pora metų įrengtu 121 metro ilgio pažintiniu taku.

Roberto RUDŽIONIO nuotr.


Daukšiai: Dievo užmirštas kampelis pelkių apsuptyje


Dešimties kilometrų ilgio ir keturių kilometrų pločio klampios pelkės. Jų viduryje, tarp Žuvinto palių ir Amalvo ežero, glūdi Dievo ir žmonių užmirštas kampelis. Didingais sodais ir medžiais apaugęs vieškelis prieškaryje atsimušdavo į kuklų Daukšių bažnytkaimį.



Pusiau mūrinė, pusiau akmeninė, kluono su bokšteliu formos, XIX amžiaus viduryje statyta Šv. Jurgio bažnyčia. Šalia – graži 1905 metais klebono Kazio Mačiukevičiaus iniciatyva iškilusi klebonija. Pradžios mokykla ir nemenka pašto agentūra. Tai buvo viskas, kas skirdavo Daukšius nuo paprasto kaimelio.

Sūduvos viduryje, tarp Liudvinavo, Gudelių ir Žuvinto, yra paliomis vadinamos didžiulės pelkės, o pačiame pelkių viduryje – mažasis Daukšių miestelis. Prieškaryje nuo Šv. Jurgio bažnyčios bokšto atsiverdavo nuostabi apylinkė. Vaizdas užburdavo kiekvieną svečią. Aplink – iškloti samanomis ir melsvose miglose skęstantys pelkynai, kai kur – styrantys krūmų kuokštai ir melsvi vandens liūnai, šalimais – du blizgantys Amalvo ir Žuvinto ežerai. Daukšiai atrodė tarsi sala, laikinai iškilusi iš pelkių dugno. Mistiška ir paslaptinga, laukianti progos vėl nugrimzti į klampynes.


Žiloje senovėje šioje vietoje nebuvo aplinkinių gyvenviečių ir žmonių. Ošė amžinos pelkėtosios girios. O jų užuovėjoje veisėsi būriai žvėrių ir paukščių. Negyvenami plotai buvo be šeimininko. Gera vieta ilgai tuščia nebūna. Todėl netrukus atsibastė lenkų kariuomenės dezertyras, o galbūt belaisvis, Daukšys. Viduryje pelkių, ant kalnelio, pasistatė bakūžę ir pradėjo medžioti, šeimininkauti laukinėje gamtoje. Vėliau parsivežė sau moterį ir susituokė. Turėjo tris vaikus: sūnus Amalvį ir Žuvintą bei dukrą Palią. Sūnų vardais pavadino du ežerus, o dukrelės vardu – pelkes. Augančiai sodybai suteikė Daukšio pavardę.

Vos tik žmonės sudrumstė vietovės tylą, girios pasikeitė neatpažįstamai. Penkioliktame šimtmetyje į Palių miškus pradėjo bėgti gudų ir lietuvių kariuomenės dezertyrai. Gavę dosnių miškų prieglobstį slapstydavosi ištisus metus. Atsibastydavo iš nelaisvės pabėgę Kijevo rusai ar eiliniai nusikaltėliai.

Niekam nepriklausančioje žemėje apsigyvendavo visi: įsikurdavo ir versdavosi medžiokle. Žvėrių buvo begalės: meškos, vilkai, šernai, briedžiai šmėžuodavo kasdien. Vėliau turtingi medžioklės plotai pradėjo rūpėti karaliaus aplinkai. Lenkijos karalius ir Lietuvos Didysis Kunigaikštis Aleksandras XV amžiuje miškus padovanojo karvedžiui Mykolui Glinskiui. Mykolo seniūnai visus Palių gyventojus pavertė vergais. Laisvieji žmonės lengvai nepasidavė ir kaskart sumušdavo į miškus atsiųstus mokesčių rinkėjus.


Dėl Palių medžioklės plotų ir Daukšių sodybos 1592 metais kilo ginčas tarp Punios ir Birštono girių seniūnų. Punios seniūnas į miškus pasiuntė dešimtis ginkluotų kareivių. Jie rinko duoklę iš laisvųjų medžiotojų, ribojo žvėrių gaudymą. Daugybę kartų degė kareivių trobos, o jie patys dingdavo be žinios Daukšių apylinkėse.

Laikui bėgant Palios virto plėšikų ir valkatų prieglauda. Švedų karo metu į Palias bėgo slėptis ne tik aplinkiniai gyventojai, bet ir Vilniaus didikai. Vieni čia slapstėsi nuo pavojų ir mirties, o kiti juos grobė ir žudė. Miške gaujomis „dienavojo“ kariai samdiniai. Vietovė priminė Babelio bokštą su įvairiausių tautybių ir religijų žmonėmis.

Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, 1918 metais Paliose įsitvirtino galybė degtinės gamintojų. Degtindariais vadinti apsukruoliai sukdavo „macnų skystimėlį“ iš bulvių, rugių, cukraus. Lietuviški policininkai nespėdavo naikinti rastų „bravorų“ ir sodinti į kalėjimus. Vystėsi degtindarystės tradicijos, varvėjo 90 laipsnių „samagonas“. Visų išgaudyti buvo neįmanoma.

Sutemus dažnai buvo galima sutikti žmogų, nešantį bulvių ir miltų maišą. Užsiraitojęs kelnes brisdavo visą varstą pelkėmis. Švendruose susirasdavo paslėptą valtelę ir plaukdavo į Palių vidurį. Prieškario policija laivelių neturėjo, paslaptingų takų nežinodavo, be to nuolat stovėti Paliose negalėjo. Tarp viržynų, švendrų ir vandens žolių buvo mažai kam žinomi takai – niekam nepriklausantys vandens kanalai, kuriais dar ilgai naudojosi uždrausto vaisiaus gamintojai.


Tarpukariu Daukšių apylinkėse šeimininkavo 44 ūkininkų šeimos. Buvo daug skurstančių ūkių. Pelkynai buvo apaugę neaukštais medeliais, žaliu vainiku apjuosę kaimą iš abiejų pusių. Tuometinės palios – tai nusekusių Žuvinto ir Amalvo ežero plotai. Dideli medžiai neužaugdavo, nes pelkynai neleisdavo suvešėti jų šaknims. O jaunų medelių šaknys buvo apipintos samanomis, kuriose knibždėdavo gyvatės.

Daukšiečiai buvo pripratę prie visko. Uogauti į Palias eidavo apsimovę klumpes. Ramiai mėlyniaudavo šalia jų kojų besirangančios gyvatės kompanijoje. Vaikai, bežaisdami netoli pelkynų, dažnai parsinešdavo į kiemus nuo smūgio apsvaigintų angių.

Iš Žuvinto ežero per palias ir miestelį teka Dovinė. Meldais apaugusiais krantais ir vandens augalais dengiama nedidelė upė atrodydavo siaura ir negili. Tačiau pavasariais, kada pakildavo ižas, ji užsemdavo ūkininkų pievas ir pavirsdavo į ežerą.

Du kilometrai už Daukšių į rytus, Varnupių kaimo laukuose, stūkso didingas piliakalnis. Legendos ir lygus kalnelio paviršius byloja, kad kažkada čia buvo žvalgybinė pilis. Apylinkių jaunimėlis prieškaryje bandė kasinėti piliakalnio viršūnę. Kartais gerumo pagauti vietiniai apsodindavo medeliais, tačiau po kelių savaičių kiti juos nulaužydavo.

Pirmojoje Lietuvos Respublikoje Daukšių kaimelį persekiojo skurdas. Dažnos šeimos gyvendavo trobose su nedideliais langeliais sienose. Bet kaime buvo vietinis turtuolis Juozas – iš Amerikos grįžęs šaltkalvis. Miestelyje jis teikdavo fotografo paslaugas, taisydavo laikrodžius, statydavo namus.

Vietiniai galėdavo porinti ištisomis valandomis apie laumes, vaiduoklius, miškinius ir vilkolakius. Manoma, kad Žuvinto pelkės išlikusios tokios pat, kokios buvo prieš kelis šimtus metų.



Tomas SUŠINSKAS

Muziejininkas



Publikuota: 2020-06-30 09:09:14

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“
* Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti?
* Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai