„Santaka“ / Vidas Cikana: „Gimtajam kraštui visada jaučiau sentimentus“

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Perka apleistą sodo sklypą. Siūlyti įvairius variantus. Tel. 8 633 92 221.
Galioja iki: 2020-07-10 10:51:15

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme (tinka vandeniui, kurui, skystoms trąšoms, yra išilginimo kranai), 200 l talpos statinę. Gali atvežti. Taip pat parduoda sunkvežimio priekabos prikabinimo mechanizmą. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2020-07-11 09:46:02

J. Janonio g. 9, Vilkaviškyje išnuomoja 52 m² ploto komercinės paskirties patalpas. Tel. 8 683 53 051.
Galioja iki: 2020-07-12 11:37:14



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2020-06-25 08:55

Dalinkitės:  


Bene didžiausiu Vido Cikanos pasiekimu įvardijami atrestauruoti Zyplių dvaro rūmai.

Autoriaus nuotr.


Vidas Cikana: „Gimtajam kraštui visada jaučiau sentimentus“

Andrius GRYGELAITIS

Kaimyninio Šakių rajono Lukšių seniūnijai vadovaujantis Vidas Cikana – išskirtinis seniūnas. Iš Karklinių kaimo kilęs charizmatiškasis politikas yra ir visoje šalyje gerai žinomas menininkas.

– Esate gimęs ir augęs Vilkaviškio rajone. Ką prisimenate iš tų laikų?

– Gimiau prie Gižų esančiame Oranų dvare, o augau – Karklinių dvare. Kartu gyveno nemažai kitų šeimų. Mano tėtis prižiūrėdavo arklius, o mama buvo šeimininkė. Dvare veikė pradinė mokykla, kurią ir baigiau. Pamenu, kad dvaro teritorijoje buvo įrengtos labai gražios gudobelėmis apsodintos klombos. Jas paprastai prižiūrėdavo dvare gyvenusios moterys, tačiau į pagalbą neretai pasitelkdavo ir mus, vaikus. Iš dvaro išėjome, kai man buvo 8 ar 9 metai. Tada tėtis pirmasis Karklinių gyvenvietėje pasistatė namą.

Vaikystėje tekdavo dirbti pačius įvairiausius darbus – nuo maisto ruošos iki durpių gamybos. Mumis, vaikais, suaugusieji labai pasitikėdavo ir nebijodavo duoti užduočių. Pavyzdžiui, kolūkiuose tada jau buvo atsiradę pirmieji traktoriai, o juos išbandyti ir dirbti laukus galėdavo ne tik suaugusieji. Vilkaviškyje gyvenanti ir rajono Savivaldybėje dirbanti pusseserė Elvyra Mareckienė kažkada archyvuose surado mano darbo knygelę. Pasirodo, oficialiai jau dirbau nuo 11 metų.

Kai man buvo 15 metų, su tėčiu laimėjome Vilkaviškio rajono artojų rudens varžybas. Gavome paskyrimą įsigyti „žiguliuką“. Apskritai, laikas Vilkaviškio rajone prabėgo greitai ir smagiai. Čia gyvenau iki 15 metų. Keturvalakiuose baigęs aštuonias klases išvykau į Kauną. Ten įstojau į Kauno politechnikumą, o vėliau inžinieriumi-geodezininku dirbau įmonėje „Kelių – tiltų eksploatacijos trestas“.

– Visoje šalyje esate žinomas savo medžio bei akmens skulptūromis. Kaip menas atėjo į Jūsų gyvenimą?

– Menininko gyslelę greičiausiai paveldėjau iš tėčio. Pamenu, kaip Karkliniuose tėtis žiemomis iš sniego mėgdavo daryti įvairių gyvūnų skulptūras: gulbes, liūtus, arklius ir kt. Be to, jis gražiai piešė. Ypač mėgo piešti arklius. Mano senelis buvo kalvis. Šio amato nevengė ir tėtis, tad ir man teko su kalvyste susidurti.

Aš mėgdavau krapštytis. Jeigu kam nors prireikdavo dovanos, visada ką nors sumeistraudavau. Kai grįžau iš kariuomenės, ėmiau atidžiau domėtis skulptūromis. Ėjau pas dailininkus į dirbtuves ir po truputį iš jų mokiausi. Įstojau į Kauno dailės mokyklą, tapau liaudies meno draugijos nariu, surengiau pirmąją savo darbų parodą. Dar dirbdamas inžinieriumi-geodezininku sukau galvą, kaip tapti menininku.

1979 m. įstojęs į Liaudies meno draugiją gavau pasiūlymą vykti į plenerą Plungėje. Ten patekau tarp garsių menininkų: Vytauto Ulevičiaus, Ipolito Užkurnio, Aloyzo Urbšio, Antano Česnulio ir kt. Pabuvus su jais vis labiau augo noras tašyti skulptūras bei koplytstulpius.

Kai 1981 m. persikrausčiau į Šakių rajoną, ėmiau ieškoti bendraminčių. Subūrėme grupelę žmonių, su kuriais rengėme parodas, organizavome plenerus. Sekėsi labai gerai, mano darbai buvo mėgstami. Pavykdavo išvažiuoti ir į užsienį, ten kurti. Per ilgus metus užsimezgė graži draugystė su Vengrijos menininkais.

1982 m. pradėjau kurti skulptūras iš akmens. Šio amato mokiausi pas tėčio pusbrolį marijampolietį Joną Dulinską. Iki tol jį menkai tepažinojau.

Per gyvenimą esu sukūręs daugiau nei 170 didelių akmens darbų bei apie 130 medinių kryžių, koplytstulpių ir skulptūrų. Didžiausias darbas iš akmens – Kauno rajone, Jadagonių kaime, stovinti 13 metrų aukščio alpinizmo uola. Sukūriau ne vieną bent 8 metrus aukščio siekiančią medinę skulptūrą. Šiandien mano darbų galima surasti beveik visoje Lietuvoje. Keletas iš jų yra ir Vilkaviškio rajone. Savo gimtajam kraštui visada jaučiau sentimentus, tik gaila, kad niekada taip ir nepavyko užmegzti tvirtesnio ryšio. Tikiuosi, jog dar ne vėlu.

– Teko matyti Jūsų darbų ne tik iš medžio ar akmens. Žinau, kad ir gražiai piešiate...

– Piešti pradėjau prieš ketverius metus. Iki tol maniau, kad nemoku to daryti. Vieną Verbų sekmadienį nutapiau Kristų ir pamačiau, kad visai gerai išėjo. Taip viskas ir prasidėjo. Dabar dažnai tapau. Tai įprastai darau naktimis.

– Jau 30 metų esate aktyvus Šakių rajono politikas. Kaip prasidėjo šis kelias?

– Kartu su menininkais daug keliavome po visą šalį, nuolat susitikdavome su to meto politiniais veikėjais. Jų idėjas parnešdavau į savo kraštą. Dar iki Lietuvos nepriklausomybės Lukšiuose buvo labai daug aktyvių žmonių. Kartu įkūrėme iniciatyvinę Sąjūdžio grupę, leidome laikraštį „Bruzdukas“.

Atkūrus nepriklausomybę, 1990 m. balandžio 19 d., tapau Lukšių viršaičiu. Vėliau trumpai buvau ir Šakių rajono meru, o nuo 2000-ųjų dirbu Lukšių seniūnu. Žmonės nuo pat pradžių manęs klausė, pasitikėjo.

Visada norėjau Lukšius paversti vieta, kur žmonės turėtų tikrą savivaldą, savarankiškai tvarkytųsi, o valdžia būtų tikras pagalbininkas kiekvienam lukšiečiui. Buvo pavykę įkalbėti Seimą suteikti mūsų miesteliui išimtinį statusą – galėjome turėti savo biudžetą, organizuoti visas būtinas komunalines paslaugas.

– Bene didžiausiu Jūsų pasiekimu neretai įvardijami restauruoti Zyplių dvaro rūmai. Ar daug pastangų kainavo, kol rūmai tapo gausiai turistų lankomu objektu?

– Prisipažinsiu, kai atvykau į Lukšius, ilgai net nežinojau, kad šiame miestelyje yra dvaras. Tekdavo pravažiuoti pro jo teritoriją, bet galvodavau, kad čia stovi apgriuvęs tvartas. Tik atidžiau apžiūrėjęs pastatą pamačiau tikrąją jo paskirtį. Tuo metu dvaro stogas buvo įgriuvęs, durys – išplėštos, parketas nuo drėgmės supuvęs... Kadaise čia gyveno žmonės, veikė kultūros namai, mokykla, biblioteka, ligoninė... Kai įstaigos persikėlė kitur, ėmė nykti ir pats dvaras. Aplinkiniai po truputį jį nuniokojo. Žmonės atvykdavo net iš kitų miestų ir ardydavo dvaro stogą ar sienas.

Laikui bėgant ėmėme diskutuoti, ką daryti su šiuo pastatu. Kažkas pasiūlė jį nugriauti, o aš tam priešinausi. Kai nusprendėme dvarą atgaivinti, daug ką teko daryti pažeidinėjant įstatymus. Pavyzdžiui, norėdamas, kad nelytų į pastato vidų, uždėjau laikiną stogą, nors to daryti nebuvo galima. Padariau gal 10 tūkstančių pažeidimų, gavau daugiau nei 20 tūkstančių litų baudos, tačiau šiandien dvaras stovi ir džiugina tiek vietinius, tiek svečius. Jei viską būčiau daręs pagal reikalavimus, vargu, ar dabar Lukšiai turėtų tokį objektą.

Skaudžiausia buvo kai 2009 m. gavome 5 milijonų litų Europos Sąjungos paramą rūmams restauruoti, tačiau vėliau ji buvo atimta. Nesuskaičiuoju, kiek sykių teko važiuoti į ministerijas, įvairias valstybines įstaigas, kad šie pinigai būtų grąžinti! Laimei, prieš atsistatydindamas tuometinis ūkio ministras Dainius Kreivys pasirašė įsakymą, kad parama mums visgi būtų skirta. Ta diena buvo viena laimingiausių mano gyvenime.

– Apie Jus dažnai tenka girdėti, kad esate mylimas vietinių žmonių, tačiau ne visada sutariate su valdininkais. Kodėl taip yra?

– Jei turiu privilegiją savo pareigybes panaudoti žmonių labui, privalau taip ir daryti. Deja, kartais tam tikrus postus užimantys asmenys siekia tik asmeninės naudos. Pamenu, kiek daug kritikos sulaukiau, kai su Lukšių seniūnija siekėme savarankiškumo. Vėliau tie kritikai jau buvo pritildyti. Man pasisekė, kad savo kelyje sutikau daug nuostabių žmonių, kurie man padėjo.

Gaila, kad kartais kai kurie politikai nori pasirodyti protingesni ir labiau viską išmanantys už kitus. Pavyzdžiui, Šakių rajone menininkams labai trūksta erdvių. Kultūros paveldo departamentas mums buvo atidavęs restauruotų Zyplių dvaro rūmų amatininkų namą, tačiau vietinė valdžia jį iš mūsų atėmė ir perleido kitai įstaigai. Tokie dalykai išties skaudina. Aš šiam kraštui atidaviau visą savo gyvenimą, tačiau kartais pasigendu deramos pagarbos.

Neslėpsiu, tikrai jaučiu, kad kai kuriems valdininkams trukdau, bet iš tikrųjų aš noriu tik tartis ir diskutuojant priimti geriausius sprendimus. Gerai, kad bent su Lukšių miestelio gyventojais puikiai sutariame. Žmonės visada domėjosi mano darbais, o man visada patiko bendrauti su gyventojais, jiems padėti. Net ir dabar kartais vietiniai nevengia į mane kreiptis pagalbos, jei jiems sugenda namo spyna ar automobilis. Man tėvai visada pabrėždavo, kad žmonės turi padėti vieni kitiems.

– Ar turite neįgyvendintų tikslų, svajonių?

– Tikslus diktuoja gyvenimas. Norėtųsi, kad menininkams mūsų šalyje būtų skiriamas didesnis dėmesys. Dabar visos galimybės sudaromos verslininkams bei kai kurių kitų sričių atstovams, o menininkų vis prašoma palaukti. Bet juk mums reikia gyventi šiandien, o ne rytoj. Pažiūrėkite, kiek menininkų darbų guli dirbtuvėse! Jie dirba tam, kad kūrybą kažkam parodytų, tačiau ne visada turi galimybę tai padaryti.

Dabar jau norėčiau pabūti tiesiog menininku. Noriu ir toliau daryti tai, kas man teikia didžiulį malonumą. Be abejo, turiu ir kitų svajonių. Viena iš jų – apsaugoti Zyplių dvarą nuo komercinės invazijos. Šis dvaras – mano antrieji namai.



Galerija: zypliai





Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Vištyčio pakrantė užburs melodijų garsais
* Apleisti pastatai – opi rajono problema
* Audros išguldė rajono ūkininkų pasėlius
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar mokėtumėte gaivinti žmogų?
Taip, esu lankęs kursus.
Bandyčiau, bet nesu to mokęsis.
Jau esu suteikęs pirmąją pagalbą.
Gaivinti nedrįsčiau.
Nemoku, bet norėčiau išmokti.



Kalbos patarimai

Ar automobilis gali planiruoti kelyje?
Žodis planiruoti neteiktinas vartoti dėl hibridinės darybos. Vartotina sklęsti, pvz.: Šlapiame ir slidžiame kelyje automobilis pradėjo planiruoti ( sklęsti ) pakelės griovio link.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2020 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas