Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2005-03-04 16:03

---

Vaiko auklėjimas yra susijęs su gausybe rūpesčių ir pastangų. Įvairiose situacijose neišvengiama sunkumų, kyla įvairiausių klausimų. Tiesa, yra daugybė patarėjų, pradedant seneliais ir baigiant ekspertais. Bet vis tiek pačių problemų sprendėjai lieka tėvai. Tai jų patirtis bei vaiko asmenybės požymiai duoda atsakymus. Tėvai paprastai remiasi tuo, ką jie, patys, būdami vaikai, patyrė, ką studijavo ir skaitė.

Gerai išauklėtas ir subrendęs asmuo tikrąja to žodžio prasme yra didingas kūrinys. Ir tas „didingas kūrinys“ tik iš dalies susidarė savo jėgomis. Kad tokiu taptų jam buvo reikalinga nepaprastai daug pagalbos ir daug teigiamų įtakų. Išauklėti savo vaiką išsivysčiusia asmenybe yra sunkus ir ilgalaikis uždavinys.

Šiandieną daugelis tėvų skundžiasi, jog su savo vaikais neranda bendros kalbos, nežino, kuo juos galėtų sudominti, ir panašiai.

Iš tikrųjų – tai šio laiko problema. Bet svarbiausia yra tai, kad susidūrę su daugybe vaiko problemų laiku suspėtumėte pastebėti, kurioje vietoje (kada) jūsų atžala žaizdota ir besiblaškanti bei sugebėtumėte protingai pagelbėti.

Tačiau kalbėti apie dvasinį gyvenimą negalima pradėti be humaniško vaiko kaip asmens suvokimo. Todėl pabandykime įsižiūrėti į žmogaus poreikių grandinę pagal psichologo A.Maslovo teoriją.

Kartais ši teorija vadinama „buvimo psichologija“, nes čia kalbama apie žmogaus buvimą tokiu, koks jis yra, apie jo prigimtį, pabrėžiamos ir aiškinamos jo galimybės.

Taigi A.Maslovo poreikių grandinė skirstoma į penkias pakopas: pirmoji – fiziologinė; antroji – saugumo; trečioji – meilės ir bendrumo; ketvirtoji – savo vertės pajautimo ir pagarbos; penktoji – kūrybingumo.

Toks išdėstymas rodo, kad asmuo gali norėti patenkinti aukštesniuosius poreikius tik tuomet, kai yra patenkinti žemesnieji. Trys pirmieji poreikiai yra daugiau išoriniai. Kai šie patenkinami, jie tarsi nustoja egzistuoti.

Savęs aktualizavimo poreikis yra daugiau vidinis. Tai poreikis augti, tobulėti, visiškai atskleisti savo galimybes, todėl jis niekuomet nėra galutinai patenkinamas. Todėl ir asmenybės brendimas – nesibaigiantis procesas. O aukščiausiai visko yra kūrybingumo poreikis. Čia glūdi ir dvasingumo poreikis. Todėl tik patenkinus visus kitus poreikius bus įmanomas kūrybiškumas ir dvasingumas.

Norėdami visapusiškai atskleisti vaiko asmenybės augimo galimybes, pažvelkime į krikščioniškąją asmens ir asmenybės augimo sampratą.

Asmuo yra svarbiausias krikščionių tikėjimo orientyras. Krikščionybėje, lyginant su kitomis religijomis, žmogaus asmenybė yra iškelta aukščiausiai. Krikščionių religija padeda žmogui priartėti prie Dievo ir prie savo asmenybės pilnatvės per asmenišką bendravimą su Dievu ir jo garbinimą. Tikėjimas yra Dievo priėmimas žmogui atsiveriant.

Pagal krikščioniškąjį mokslą, Dievas ateina pas žmogų ir iš meilės jam numiršta, prisikelia ir kviečia jį naujam gyvenimui. Mums belieka Dievu tikėti, Jį priimti ir Jam atsiverti.

Kai atsisakoma Kristaus bei tikėjimo Dievu ir pradedama manyti, kad patys vieni tas kliūtis galime įveikti, gimsta ateistinis humanizmas, – „aš pats viską galiu, viskas mano valioje“.

Kai kasdienybėje Dievo nebejauti ir su juo nebegyveni, atitrūksti nuo vientisos tikrovės. Pats vienas esi šeimininkas ir elgiesi, kaip patinka.

Tas atitrūkimas nuo savo prigimties veda į kentėjimą ir chaosą. Taip atsitinka tuomet, kai užmirštame sakraliausią žmogaus egzistencijos dalyką – žinojimą ir tikėjimą, jog esu pasaulyje, bet „aš ne iš šio pasaulio“, žmogaus tikėjimą, kuris keičia jo požiūrį į gyvenimo būdą.

Antra vertus, krikščionis, kurio tikėjimas yra gyvas ne tik jausmuose, bet ir darbuose, visada yra giliai susijęs su savo dvasine prigimtimi ir suvokia savo būtį pasaulyje bei jį supantį pasaulį, kaip Kūrėjo dovaną jam. Iš čia kyla dėkingumo jausmas ir supratimas, kad svarbiausias buvimo toje vietoje principas – Meilė.

Kai nutrūksta žmogaus ryšys su jo dvasine prigimtimi bei jam teikiama Dievo malone, visa tikrovė patenka į žinojimo dominavimą, o vidinės jėgos, kylančios iš žmogaus prigimties, užgęsta. Taip atsiranda pasaulis be meilės ir atsakomybės, be pagarbos ir dėkingumo, be pasitikėjimo ir vilties.Tarsi būtų tik žinojimas ir veikimas, o ne meilė ir lygiateisis ryšys su kitu būtų kurianti jėga.

Taigi, kai vaikai tarsi yra ne Dievo žmonės, bet tik priklausantys nuo tėvų padarai, pamažu gimsta pasaulis be meilės ir pagarbos, ir žmogus pradeda atitrūkti nuo savo dieviškos prigimties. Štai čia ir turime pradėti kalbėti apie dvasingumą šeimoje. Juk tėvai yra pirmieji mokytojai savo vaikams. Ką vaikas gauna savo šeimoje, tą atsineša į mokyklą, į Bažnyčią, į visuomenę, į gyvenimą.

Todėl būkite, tėveliai, tais dvasiniais vadovais ir pavyzdžiais šeimoje.

Įdiekite savo vaikams tikrų vertybių ir rodykite gerą pavyzdį, kad jie drąsiai galėtų juo sekti ir vadovautis savo gyvenime.



Kun. Nerijus ŽVIRBLYS

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---