Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2007-03-06 09:53

---

Knygos pirmajame viršelyje – Gabrielės Eleonoros Mohl-Basanavičienės portretas, perpieštas iš nuotraukos.

Rytų Lietuvos kultūrinės veiklos centras parodė puikią iniciatyvą – pradėjo leisti knygų seriją „Iškiliųjų alėja“. Tai – pasakojimai apie žymiuosius žmones.

Pirmoji serijos knyga buvo kraštiečio rašytojo Juliaus Pastarnoko „Žvaigždės ir erškėčiai“, kurioje iš senovės ūkanų dabartin sugrąžinti 1794, 1830–1831, 1863–1864 metų sukilimų prieš rusiškąjį carizmą Lietuvoje dalyviai, organizatoriai, vadovai – menininkai, kultūros veikėjai... Visai neseniai išleista to paties autoriaus antroji šios serijos knyga „Juos suvedė lemtis“. Joje pasakojamos iškiliųjų žmonių bičiulystės ir meilės istorijos.

Iškilieji kultūros žmonės – knygos veikėjai – savuosiuose darbuose atskleidė grožio ir laimės ilgesį, aistrų prigimtį, epochos išmintį.

* * *

Rašytoja Halina Korsakienė – puiki memuaristė, virtuoziška praeities gaivintoja – gebėjo tiksliai perteikti kažkada sutiktų žmonių bruožus, pavaizduoti seniai buvusius įvykius, aplinką. Manau, kad ir knygos „Juos suvedė lemtis“ autorius sėkmingai tai daro: naujai bei savitai apmąsto, keičia nusistovėjusias, tačiau nepagrįstas interpretacijas, parodo sudėtingą vaizduojamų žmonių gyvenimą, neretai ir tragišką lemtį, nes, pasak šviesios atminties profesoriaus Aleksandro Štromo, „žmogaus gyvenime viskas taip susipynę, susimaišę, kad nelengva suvokti, kas priklausė nuo jo paties, o kas buvo lemta objektyvių sąlygų ir keisčiausių atsitiktinumų“.

* * *

Biografui būdinga nepakartojamai savita, intuityvi pagava: jautriai „tapomi“ atvaizdai tarsi išnyra iš psichologinės gilumos. Tai – daugelio metų darbo vaisius, liudijantis didelę sėkmę.

Autoriui būdingas gebėjimas suteikti gyvybės praeities įvykiams, priartinti juos prie šių dienų skaitytojo, jautriai prisiliesti prie vaizduojamų nutikimų, atskleisti kultūros žmonių mąstymą, elgesio motyvus.

Beletrizuotose biografinėse apybraižose J.Pastarnokas atskleidžia, kaip žmogus siekia laisvės ir laimės, meilės ir draugystės. Knygoje susitiksime su bajoraite – pirmąja moterimi, įėjusia į lietuvių literatūros istoriją – Karolina Praniauskaite ir jaunuoju poetu – būsimuoju „Anykščių šilelio“ autoriumi bei vyskupu – Antanu Baranausku; bajoraite Malvina Žurauskaite ir literatūros istoriku, etnografu, tautosakininku kunigu Adomu Jucevičiumi.

Jų draugijoje jaukiai jaučiasi ir Vilkaviškio krašto šviesuoliai: dr. Jonas Basanavičius – Didysis Aušrininkas – su Gabriele Eleonora Mohl; dr. Vincas Kudirka – Didysis Varpininkas – su bajore Valerija Kraševskiene; Isaakas Levitanas – realistinio peizažo virtuozas – su bajorėmis Sofija Kuvšinikova, Ana Turčianinova bei Marija Čechova.

* * *

Bajoras poetas Oskaras Milašius tvirtino: „Dvasinės būtybės suvokia savo idealią vietą toje traukoje, kuri vadinama Meile. Pastaroji yra vienintelė realybė...„

Knygoje skiriama daug vietos „vienintelei realybei“. „Meilė – kaip gyvenimo bei minties raida Žemėje – nuolat kito. Atsinaujindavo, – sako knygos autorius. – Tačiau iš esmės buvo ir liko unikaliu dviejų asmenybių dvasios ir kūno sutapimu.

Ji turtės neramios, ieškančios tobulėjančio žmogaus sielos naujomis būsenomis. Šis procesas atsispindės Mene“.

Šis procesas atsispindės ir knygos veikėjų menininkų gyvenime. Jų meilė – įvairiabriaunė. Tai – džiaugsmo akimirkos, didinančios žmogaus laimę.

Kaip intymiame gyvenime – taip ir mene – žmogus, deja, patiria nedaug meilės ir įkvėpimo akimirkų...

„Mylinčiam menininkui įkvėpimas – šviesi ir virpanti akimirka, turinti savąjį poetinį atspalvį, savitą poetinę potekstę, – teigia J.Pastarnokas. – Įkvėpimas – tarsi spinduliuojantis vasaros rytas, ką tik po ramios nakties išsklaidęs rūkus, nužertas rasos, su drėgna augmenija, dvelkiančia gaivia vėsa...

Poetai romantikai įkvėpimo akimirką vadino „Dievo prisiartinimu“.

Menininkas „pagauna“ tą ugniaspalvį rojaus paukštį – akimirką, brangiausią ar skaudžiausią jo sielai, visapusiškiausiai išreiškiančią slapčiausius jausmų niuansus.

Akimirkos išdava – kūrinys – taps amžinas.

Po šimtmečių į skaitytojus, žiūrovus, klausytojus kūrinys srovens tai tvieskiančiu šviesos srautu, tai – graudžiu liūdesiu, tai – išgąstingu nerimu, tai – baisingu niūrumu – tokia nuotaika, kuri kadaise buvo užvaldžiusi kūrėją...

Tos akimirkos įkvėpėja – Moteris – irgi seniausiai išėjusi į savosios šlovės ar neapykantos amžinybę...“

Būtent apie moteris, įkvėpusias tokias akimirkas, pasakojama šioje knygoje.

* * *

Pasigėrėtinas yra J.Pastarnoko subtilus eseistinis jausmas, atskleidžiant meno kūrinių savitumą ir žavesį.



Benjaminas KONDRATAS

Lituanistas ekspertas, knygų „Kūrėjų pėdsakais“ autorius

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---