|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2007-03-06 08:44
|
|
|
Prieskonių turgus mažame pakelės miestelyje.
Autorės nuotr.
Su kuo mums asocijuojasi juodi lipdukai ant oranžinių apelsinų? Be abejo – su Maroku. Man nusišypsojo laimė aplankyti šią tolimą ir dar lietuvių nepažintą šalį, tad noriu pasidalyti patirtais įspūdžiais.
Marokas – jau trečia mano lankyta Afrikos valstybė, bet ji nė trupučio neprimena savo netolimo kaimyno Tuniso, o tuo labiau Egipto. Laikas čia tarsi sustojęs. Kelionė po Maroką – tai tarsi kelionė po dabartį ir praeitį. Ypač tai ryšku senojoje šalies sostinėje Marakeše. Miestą valdė keturios karališkosios dinastijos, tad nenuostabu, kad kiekviena iš jų paliko savo pėdsakus. Marakeše visi namai rudi, žemės spalvos arba oranžiniai. Tai tikras arabiškas miestas su musulmoniška kultūra.
Ypač man patiko pagrindinė miesto aikštė Djemna El Fna. Senovėje čia buvo vykdomos mirties bausmės, o dabar čia renkasi gyvačių kerėtojai, įvairiausių istorijų pasakotojai, ugnies rijikai, likimo būrėjos, sendaikčių pardavėjai ir šiaip visokie keistuoliai. Maždaug pusė Maroko gyventojų yra beraščiai, tad jie renkasi į aikštę išgirsti žinių: po išgirstų pasakojimų žiūrovai „lektoriui“ sumoka šiek tiek pinigėlių. Tikra arabiška pasaka „Tūkstantis ir viena naktis“ tikrovėje! Toje aikštėje gyvenimas verda visas 24 valandas per parą – čia galima ne tik paganyti akis, bet ir paragauti vietinio maisto, ruošiamo čia pat, aikštėje, bei išgerti tik ką išspaustų apelsinų sulčių – jų paragauti tiesiog privaloma!
Šalia Djemna El Fna aikštės yra tipiškas marokietiškas turgus – medina. Tik keletas iš mūsų grupės išdrįsome žengti į medinos vidų. Šis turgus ypatingas: tai tarsi miestas mieste. Čia amatininkai gyvena, čia jie ir dirba: virš galvų siaurutėse gatvelėse džiūsta nudažyti siūlai, iš kurių bus audžiami ryškiaspalviai audiniai, didžiuliuose kubiluose rauginama ir dažoma oda, iš kurios pasiūs dailius batelius ar rankinę. Turbūt įsivaizduojate ten tvyrančius kvapus... Be abejo, tik truputį paklaidžioję po mediną paklydome, nes visos gatvelės mums atrodė vienodos... Užtat kiek visko pamatėme ir patyrėme: visai neplanuotai nusipirkome rankų darbo šilkinius rytietiškus kilimėlius, atradome laboratoriją, kuri įrengta tikrai šiuolaikiškai ir gamina įvairius kremus bei aliejus tik iš natūralių produktų, stebėjome sidabro dirbinių gamybą... Aišku, didžiausia atrakcija turguje – derybos. Tai tikras malonumas tiek pirkėjui, tiek ir pardavėjui. Turint laiko ir daug kantrybės, patikusį daiktą įmanoma nusipirkti net kokius 5 kartus pigiau nei pradinė kaina.
Maroko pasididžiavimas – Atlaso kalnai, dunksantys beveik šalies centre. Mane nustebino tai, kad turtingi marokiečiai, kurių dauguma turi verslą Prancūzijoje, savo vasarnamius šeimos poilsiui stato būtent kalnuose, o ne prie vandenyno. Atrodo, koks gali būti poilsis kalnuose, kai ten visada spigina saulė ir arti nėra jokio vandens telkinio? Sakoma, kad marokiečiai poilsiauja kalnuose dėl nostalgijos savo protėvių gyvenimo būdui. Kas žino, galbūt tai ir tiesa.
Važiuodami kalnuose matėme daug žydinčių kaktusų – opuncijų. Jų vaisiai labai skanūs, sultingi, tik reikia mokėti juos valgyti, nes vaisiaus paviršius visas pilnas mažyčių adatėlių, kurios kaip mat sulenda į delnus... Kitas stebuklas kylant į kalnus – į medžius sulipusios ožkos. Ne, tai ne cirko pasirodymai ir ožkos visai ne dresuotos, – tiesiog Maroke auga oregano medžiai, kurių lapus taip mėgsta vietinės ožkos. Oregano medis panašus į alyvmedį, o vaisiai išvaizda primena vadinamąsias Kaukazo slyvaites. Iš sėklų spaudžiamas labai aukštos kokybės aliejus, kuris naudojamas kosmetikoje prabangioms grožio procedūroms. Buvo bandyta šituos medžius užveisti kitose šalyse, bet niekur daugiau jie neprigijo, tik Maroke, Atlaso kalnų papėdėje. Belieka įsivaizduoti, kokie oregano medžio lapai turi būti skanūs, jei ožkos tampa alpinistėmis!
Tikriausiai kyla klausimas – o kaipgi Maroke su poilsiu? Maroko kurortą Agadyrą mėgsta ne tik turistai, bet ir vietiniai šalies gyventojai.Tai miestas ant vandenyno kranto. Visa pakrantė nusėta viešbučiais, tad čia kiekvienas gali rasti poilsį pagal savo pomėgius. Vieni viešbučiai kuklesni, kiti – labai ištaigingi, su baldakimais paplūdimio pavėsinėse. 1960 metais Agadyrą visiškai sugriovė žemės drebėjimas, žuvo apie 15 000 gyventojų, tad miestas atstatytas iš naujo, jame nėra jokių istorinių paminklų. Agadyrą skalauja Atlanto vandenynas, maudytis smagu: didžiulės bangos, ryškūs potvyniai ir atoslūgiai. Mieste daug žuvies patiekalų užkandinių, nes Agadyras – tai uostas. Teko matyti, kaip ryte žvejai traukia iš tinklų naktį sužvejotas žuvis: kalnai omarų, krevečių, langustų, kalmarų. Tuoj pat visos šitos jūros gėrybės patenka ant pakrantės restoranėlių stalo.
Tad jei nebijote rytietiškos egzotikos, jei esate smalsūs, jei domina nepažinti kraštai ir jų kultūra, keliaukite!
Dijana OLIŠAUSKIENĖ
Kelionių agentūros
„Jūrinė šarka“ vadovė
Su kuo mums asocijuojasi juodi lipdukai ant oranžinių apelsinų? Be abejo – su Maroku. Man nusišypsojo laimė aplankyti šią tolimą ir dar lietuvių nepažintą šalį, tad noriu pasidalyti patirtais įspūdžiais. |
Marokas – jau trečia mano lankyta Afrikos valstybė, bet ji nė trupučio neprimena savo netolimo kaimyno Tuniso, o tuo labiau Egipto. Laikas čia tarsi sustojęs. Kelionė po Maroką – tai tarsi kelionė po dabartį ir praeitį. Ypač tai ryšku senojoje šalies sostinėje Marakeše. Miestą valdė keturios karališkosios dinastijos, tad nenuostabu, kad kiekviena iš jų paliko savo pėdsakus. Marakeše visi namai rudi, žemės spalvos arba oranžiniai. Tai tikras arabiškas miestas su musulmoniška kultūra.
Ypač man patiko pagrindinė miesto aikštė Djemna El Fna. Senovėje čia buvo vykdomos mirties bausmės, o dabar čia renkasi gyvačių kerėtojai, įvairiausių istorijų pasakotojai, ugnies rijikai, likimo būrėjos, sendaikčių pardavėjai ir šiaip visokie keistuoliai. Maždaug pusė Maroko gyventojų yra beraščiai, tad jie renkasi į aikštę išgirsti žinių: po išgirstų pasakojimų žiūrovai „lektoriui“ sumoka šiek tiek pinigėlių. Tikra arabiška pasaka „Tūkstantis ir viena naktis“ tikrovėje! Toje aikštėje gyvenimas verda visas 24 valandas per parą – čia galima ne tik paganyti akis, bet ir paragauti vietinio maisto, ruošiamo čia pat, aikštėje, bei išgerti tik ką išspaustų apelsinų sulčių – jų paragauti tiesiog privaloma!
Šalia Djemna El Fna aikštės yra tipiškas marokietiškas turgus – medina. Tik keletas iš mūsų grupės išdrįsome žengti į medinos vidų. Šis turgus ypatingas: tai tarsi miestas mieste. Čia amatininkai gyvena, čia jie ir dirba: virš galvų siaurutėse gatvelėse džiūsta nudažyti siūlai, iš kurių bus audžiami ryškiaspalviai audiniai, didžiuliuose kubiluose rauginama ir dažoma oda, iš kurios pasiūs dailius batelius ar rankinę. Turbūt įsivaizduojate ten tvyrančius kvapus... Be abejo, tik truputį paklaidžioję po mediną paklydome, nes visos gatvelės mums atrodė vienodos... Užtat kiek visko pamatėme ir patyrėme: visai neplanuotai nusipirkome rankų darbo šilkinius rytietiškus kilimėlius, atradome laboratoriją, kuri įrengta tikrai šiuolaikiškai ir gamina įvairius kremus bei aliejus tik iš natūralių produktų, stebėjome sidabro dirbinių gamybą... Aišku, didžiausia atrakcija turguje – derybos. Tai tikras malonumas tiek pirkėjui, tiek ir pardavėjui. Turint laiko ir daug kantrybės, patikusį daiktą įmanoma nusipirkti net kokius 5 kartus pigiau nei pradinė kaina.
Maroko pasididžiavimas – Atlaso kalnai, dunksantys beveik šalies centre. Mane nustebino tai, kad turtingi marokiečiai, kurių dauguma turi verslą Prancūzijoje, savo vasarnamius šeimos poilsiui stato būtent kalnuose, o ne prie vandenyno. Atrodo, koks gali būti poilsis kalnuose, kai ten visada spigina saulė ir arti nėra jokio vandens telkinio? Sakoma, kad marokiečiai poilsiauja kalnuose dėl nostalgijos savo protėvių gyvenimo būdui. Kas žino, galbūt tai ir tiesa.
Važiuodami kalnuose matėme daug žydinčių kaktusų – opuncijų. Jų vaisiai labai skanūs, sultingi, tik reikia mokėti juos valgyti, nes vaisiaus paviršius visas pilnas mažyčių adatėlių, kurios kaip mat sulenda į delnus... Kitas stebuklas kylant į kalnus – į medžius sulipusios ožkos. Ne, tai ne cirko pasirodymai ir ožkos visai ne dresuotos, – tiesiog Maroke auga oregano medžiai, kurių lapus taip mėgsta vietinės ožkos. Oregano medis panašus į alyvmedį, o vaisiai išvaizda primena vadinamąsias Kaukazo slyvaites. Iš sėklų spaudžiamas labai aukštos kokybės aliejus, kuris naudojamas kosmetikoje prabangioms grožio procedūroms. Buvo bandyta šituos medžius užveisti kitose šalyse, bet niekur daugiau jie neprigijo, tik Maroke, Atlaso kalnų papėdėje. Belieka įsivaizduoti, kokie oregano medžio lapai turi būti skanūs, jei ožkos tampa alpinistėmis!
Tikriausiai kyla klausimas – o kaipgi Maroke su poilsiu? Maroko kurortą Agadyrą mėgsta ne tik turistai, bet ir vietiniai šalies gyventojai.Tai miestas ant vandenyno kranto. Visa pakrantė nusėta viešbučiais, tad čia kiekvienas gali rasti poilsį pagal savo pomėgius. Vieni viešbučiai kuklesni, kiti – labai ištaigingi, su baldakimais paplūdimio pavėsinėse. 1960 metais Agadyrą visiškai sugriovė žemės drebėjimas, žuvo apie 15 000 gyventojų, tad miestas atstatytas iš naujo, jame nėra jokių istorinių paminklų. Agadyrą skalauja Atlanto vandenynas, maudytis smagu: didžiulės bangos, ryškūs potvyniai ir atoslūgiai. Mieste daug žuvies patiekalų užkandinių, nes Agadyras – tai uostas. Teko matyti, kaip ryte žvejai traukia iš tinklų naktį sužvejotas žuvis: kalnai omarų, krevečių, langustų, kalmarų. Tuoj pat visos šitos jūros gėrybės patenka ant pakrantės restoranėlių stalo.
Tad jei nebijote rytietiškos egzotikos, jei esate smalsūs, jei domina nepažinti kraštai ir jų kultūra, keliaukite!
Dijana OLIŠAUSKIENĖ
Kelionių agentūros „Jūrinė šarka“ vadovė
Publikuota: 2007-03-06 08:44:16
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Ministrė žada dar labiau stiprinti sienos apsaugą
* Malūno sienas virpino meistriškai valdomo akordeono muzika
* Trūksta ir gero kelio, ir veiklių žmonių
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|