„Santaka“ / Buvo buvo, kaip nebuvo... / Istorija

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Istorija

Dalinkitės:  


Buvo buvo, kaip nebuvo...


Išdavė rūkomojo popieriaus lapelis



Intriguojančią istoriją apie kovą su naminės degtinės varymu Pajevonyje daugiau kaip prieš pusę amžiaus vilkaviškiečiui Jonui Kostui Karpavičiui buvo papasakojęs tėtis. Žmogus sakė, kad nei nutikimo kaltininko vardo, nei pavardės neprisimenąs, tad pavadino jį tiesiog Pranu.

Pajevonietis Pranas buvo paklusnus, darbštus žmogus, be galo rūpestingas šeimos vyras, bet kartu ir naivus. Be jo paslaugų neapsieidavo nė vienas, kuris turėjo bent kiek žemės, nes jis turėjo arklį. Vieni Praną gerbė, kiti – keikė dėl jo „šunybių“. Kaime Pranas buvo tituluojamas kaip nesugaunamas degtindaris ir vagis. Nuo jo nukentėjo ne vienas žemietis, tarp jų – ir mano tėtis, bet kartą jis jam „atsidėkojo“.

Vieną rudenį kasdamas bulves Pranas pabėdojo, kad labai jau purvinos tos jo bulvės. „Mano – irgi, tai aš jas prieš supildamas į kaupą nuploviau“, – atsakė tėtis. Supratęs kaip patarimą naivuolis taip ir padarė: prieš žiemą savo bulveles švariai nuplovė. Pavasarį atėjęs pas tėtį Pranas vėl ėmė bėdoti, kad visos jo bulvės supuvo. „Čia tau, Pranai, atpildas už tuos rugius. Pameni, kai dar augančius nusikūlei ir palikai mane be duonos?“ – priminė tėtis.


Prano vagysčių sąrašas buvo platus: ūkininkų antys, žąsys, vištos, paršeliai, o taip pat ir rugiai, kurių jam reikėjo kaip žaliavos naminei varyti.

Policija apie Prano „versliuką“ seniai žinojo, tačiau daug kartų daromos kratos rezultato vis neduodavo. Tuometinė valdžia net buvo pažadėjusi premiją ar du margus žemės tam, kuris įduos Praną. Bandymų buvo daug, tačiau nei premijos, nei žemės „skundikams“ gauti nepavyko. Praradęs kantrybę policijos viršininkas kreipėsi net į vietos kleboną, kad šis padėtų atskleisti Prano suktybes – juk neišdrįs žmogus kunigui meluoti. Klebonas, nuėjęs pas Praną, tiesiai šviesiai paklausė: „Sakyk, ar verdi naminę?“ „Verdu“, – šis atsakęs. „Vagi?“ – toliau kvotė. „Vagiu. Galiu ir tamstą apvogti“, – atsakė. „Gerai, Pranai. Pavok mano lašinius, aš niekam nepranešiu, o lašinius pasidalysime“, – bandė kunigas vagišių „ant kabliuko“ privilioti.

Praėjo gal pusmetis, kai vieną rytą gaspadinė rėkdama pas kleboną atbėgo ir pranešė, kad lašiniai dingę! Klebonas nuramino gaspadinę, sakydamas, kad žino, kas tai padarė. Tą pačią dieną kunigas nuėjo pas Praną ir rado jį prie krosnies ant lovos sukryžiuotomis kojomis gulintį, o ant stalo puikavosi lašiniai. Nustebęs klebonas klausia: „Pranai, kodėl nepavogei dešrų, kurios greta kabėjo?“ O Pranas atsako: „Tamsta, tik dėl lašinių tarėmės.“ „Tai kaip žadėjau, dalijamės“, – žodžio bandė laikytis klebonas. „Kunigėli, man nieko nereikia, aš pats lašinių turiu. Tik niekada negarantuokite, kad neina pavogti net ir gerai saugomo turto. Man to dar nebuvo“, – pridūrė Pranas.


Policijos viršininko sugalvotas planas ir šįsyk žlugo, o Prano sodyba, kurioje vyko „gamyba“, ir toliau buvo sekama dieną naktį. Beje, Prano varoma degtinė buvo geros kokybės – apie 55 procentų stiprumo ir ji smarkiai konkuravo su valstybine. Naminukę pirkdavo ne tik vietiniai, bet ir atokesnių kaimų bei miestelių gyventojai. Sklido kalbos, kad ja vaišinosi ir pareigūnai. Pranas savo gaminiui net pavadinimą buvo davęs – „Dratas“, kurį klientų ratas vartojo ir kaip slaptažodį. Pirkėjas, atėjęs ir netikėtai radęs nepažįstamą žmogų, sakydavo: „Pranai, gal drato (vielos – red. past.) turi? Špokinyčią noriu į medį įkelti, bet neturiu kuo pririšti“. Pranas tuomet trumpam išeidavęs ir savo prekę atvykėliui paduodavęs.

Visgi sodybą sekę pareigūnai atkreipė dėmesį, kad per visą stebėjimo laiką nebuvo matyti, jog šeimininkas intensyviai neštųsi į trobą vandens, kurio daug reikėjo verdant rugių degtinę. Tuo labiau nebuvo girdėti ir verdančio raugo keliamo triukšmo.

Vieną dieną netekęs kantrybės policijos viršininkas nutarė šturmuoti Prano sodybą. Sukvietė ne tik vietinius Pajevonio pareigūnus, bet ir kolegas iš Virbalio, Kalvarijos. Vieni apsupo sodybą, kiti sugužėjo į kiemą. Čia, prie šulinio, greta gyvuliams girdyti skirto lovio, rado sėdintį Praną. „Kodėl iš tokio storo medžio lovį padarei?“ – paklausė vienas pareigūnas. „Tam, kad nei arkliui, nei karvei nereikėtų žemai lenktis“, – atšovė Pranas. O jeigu tik būtų žinoję pareigūnai, ant kokio „lobio“ Pranas tuomet sėdėjo...


Apgultis truko visą dieną, tačiau rezultatų nebuvo. Jau vakarėjant nutarė vyrai parūkyti ir eilinį kartą nieko nepešę skirstytis. Vienas iš pareigūnų išsitraukė iš kišenės rūkomojo popieriaus lapelį ir pasidėjo ant praviro šulinio dangčio. Vėjo gūsis griebė lapelį ir įpūtė į šulinio šachtą, suręstą iš storų ąžuolinių lentų. Pažiūrėjęs į šulinį pareigūnas nustebo – lapelis buvo dingęs. Visi suprato, kad suveikė traukos dėsnis. Šeimininkui buvo liepta atnešti kopėčias, ir pareigūnas, nusileidęs žemyn, pamatė tai, ko daug metų buvo ieškota: šulinio angą ir praviras dureles, pro kurias matėsi įtrauktas popierėlis.

Visų nuostabai prieš akis atsivėrė išradingai įrengtas „fabrikėlis“: šalia šulinio buvo įruoštas bunkeris, o jame – viryklė, iš kurios dūmtraukis buvo nuvestas į troboje esančios viryklės kaminą. Minėtas lovys šalia šulinio naudotas kaip talpa „gatavai produkcijai“. Lovio kraštai buvo taip meniškai išdrožinėti, kad nesimatė ištisinio pjūvio, o jo išskaptuotame viduje buvo įtaisyta talpa, iš kurios vamzdeliu, nuvestu į kluoną, į indą po šienu kapsėjo Prano verdami „velnio lašai“.

Paieškos nebūtų tiek metų trukusios, jeigu pareigūnai būtų atkreipę dėmesį į vieną detalę. Visų ūkininkų vežimai paprastai būdavo laikomi kiemuose, o Pranas savo vežimą visada laikė kluone. Pirmiausiai jis čia pripildydavo iš odos pasiūtą krepšį naminukės, tada jį įkišdavo į maišą su šiaudais, ant kurio pats sėdėdavo važiuodamas. Tada nueidavo į tvartą, atsivesdavo arklį, kluone jį pasikinkydavo ir lyg niekur nieko išvažiuodavo.

Štai tokia istorija. Nežinia, kiek dar laiko būtų tęsusis Prano „veikla“, jeigu ne tas nuskridęs rūkomojo popieriaus lapelis.



Jonas Kostas KARPAVIČIUS

Vilkaviškietis



Publikuota: 2020-03-27 10:11:26

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas
* NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo
* Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai