„Santaka“ / Miestelis, vadintas lietuvių, vokiečių ir lenkų Babeliu / Istorija

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 1 €)


Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Istorija

Dalinkitės:  


Vištyčio stačiatikių Šv. Vladimiro cerkvė.

Miestelis, vadintas lietuvių, vokiečių ir lenkų Babeliu

Vietovė trijų šalių susikirtimo taške. Ištisos kalvos, šokinėjančios aukštyn ir žemyn. Krūvos akmenų laukuose, kurių užtektų ne vienos bažnyčios mūrui. Vyrai, traukiantys tinklus ir žuvimi maitinantys šeimas. Tai – Vištytis – pasienio miestelis, kuriame susikirsdavo lietuvių, vokiečių ir lenkų keliai.

Padavimai teigia, kad ši vietovė buvo apgyvendinta penkioliktame amžiuje. Dabartinio miestelio protėvis buvo vadinamas keistu „Tur“ vardu. Ir tik vėliau, kada išsiplėtusios jo ribos pasiekė ežero krantus, miestelį imta Vištyčiu vadinti.

Vietovė įsikūrusi Sūduvos regiono pietvakariuose. Šešioliktame amžiuje karaliaus Žygimanto Augusto įsakymu buvo pastatyta pirmoji Švč. Trejybės vardo bažnyčia. Vištyčiui suteiktos Magdeburgo miesto teisės ir herbas.

Keturias dienas per savaitę čia gatves okupuodavo prekybininkai ir pirkėjai. Atvykusius į Vištytį kitų miestų pirklius valdžia saugojo nuo suvaržymų. Davė javams matuoti bačkutę, talpinusią „keturis Krokuvos siekelius“. Kiek vėliau buvo įsteigta pirmoji mokykla, akmenimis išgrįstos visos gatvės.

Žemaičių revizorius Jokūbas Lastauskas išmatavo miestelyje gyvenusių žmonių žemes, o Vištyčiui suteikė visišką laisvę imti mokesčius už privačius sklypus, namus, pirtis, įvežamas prekes, kirpyklas. Savo ruožtu miesto valdžia įsipareigojo pastatyti rotušę, mokyklą ir išgrįsti gatves.

Miestelis augo ir plėtėsi tol, kol egzistavo Lietuvos ir Lenkijos valstybė. Karaliai Vištyčio seniūnijai kaskart suteikdavo naujas privilegijas. O privilegijos skatino prekybą, kuri koncentravosi išskirtinai tik žydų rankose. 1795 m. padalijus bendrą Abiejų Tautų Respubliką Vištyčio augimas sustojo.

Švč. Trejybės šventovė iškilo 1829 metais. Parapijos ir valstybės lėšomis statytą šventovę 1887 metais konsekravo mūsų kraštiečio Juozo Oleko giminaitis, Seinų vyskupas Juozapas Oleka. Caro okupacijos metais pamaldos vyko tik lenkų kalba. Vėliau lietuviai paėmė viršų: tris sekmadienius per mėnesį rožinį buvo leista giedoti lietuviškai.

Prie Vištyčio ežero, kvapnių, sakuotų pušų šilelyje, ant aukščiausio kalnelio, kur vasarą nuo sausros išdžiūsta žolynai, sruvena garsusis Šventasis šaltinėlis. Visais laikais iš jo tekantis vanduo buvo laikomas stebuklingu. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą čia rinkosi žmonių minios. Ištisos religinės procesijos su kunigais ir vikarais semdavo iš šaltinio vandenį. Anot tikinčiųjų, tai „mačijo nuo visų ligų“. Šaltinėlis buvo nuolatinė aplinkinių kaimų moterų susibūrimo vieta. Čia jos dalijosi naujienomis ir žiniomis, kabindavo šventųjų „abrozdėlius“ ir paveikslus. Prie šaltinio kažkada būta aukų dėžutės – pamaldūs vietiniai gerumą demonstravo mesdami į ją „ant vaistų vargšams“.

1912 metais miestelyje pastatyta medinė stačiatikių cerkvė. Manoma, kad plotas siekė šimtą kvadratinių metrų. Po Pirmojo pasaulinio karo rusai iš Vištyčio dingo. Tarpukario Vištytyje cerkvės niekas neprižiūrėjo: langai ir kitos vertybės buvo išvogtos, o pati cerkvė laiko tėkmėje sugriuvo visiškai. Dabar seniūnijos iniciatyva vieta pažymėta paminkliniu akmeniu.

Pirmojoje Lietuvos Respublikoje didžioji ežero dalis priklausė vokiečiams. Tik nedidelis kampas prie pat miestelio buvo Lietuvos teritorijoje. Mūsų pasienio zona tiesia linija ėjo ežeru, atkirsdama nedidelį trikampį žemės lopinėlį Vištyčiui. Toliau pasienis vingiavo kairiuoju ežero krantu, kuriame matėsi aukšta kalva ir šilelis.

Dešinėje, prūsų pusėje, ežero krantai po truputį kildavo aukštyn. Tarp medžių raudonavo vokiškų Kalvaičių, Vyžupėnų, Mažučių kaimų ūkininkų sodybų stogai. Vištyčio ežero forma buvo prilyginama kiaušiniui.

Tarpukario Lietuvoje grioviu atskirtas pusiasalis buvo vadinamas „Vokiečių Gibraltaru“. Pačiame viduryje baltavo didelis stulpas. Vienoje pusėje buvo raidė L (Lietuva), kitoje – raidė D (Deutschland, Vokietija). Už sienos perėjimą niekas per daug nebaudė, į svetimą valstybę buvo galima nueiti penkiolika metrų. Vietiniai mėgo maudytis kaimyninės šalies teritorijoje, ganydavo čia savo žąsis.

Ant ežero kranto dunkso visas miestelis kartu su mirusiųjų ir gyvųjų buveinėmis. Pirmojoje Lietuvos Respublikoje gyvieji maistą žvejodavo ežere, javus sėdavo kalvose ir pakalnėse. Pelnėsi iš smulkiosios prekybos, kurą šildyti troboms išsikasdavo – žemėje glūdėjo ištisi durpynai. Kiekvienoje dauboje stūksojo „degančio purvo“ klodai.

Kelias į Pavištyčio kaimą pasižymi savo kalvomis. Praeityje kiekvienoje dauboje buvo sodyba. O nuo kalvų atsiverdavo gražiausi vaizdai. Tarpukariu kaimelyje gyveno išskirtinai tik lietuviai. Pavištytis turėjo savo mokyklą, kooperatyvą ir garsiąją pieninę, kurią įsteigė vietinis ūkininkas Pilėnas. Įmonė apylinkėse turėjo dvidešimt du nugriebimo punktus. Per metus perdirbdavo tris milijonus litrų pieno. Kaimelis garsėjo Šaulių sąjungai priklausiusiais vyrais.

Vištyčio apylinkių žmonių gyvenimas buvo gana ramus ir lėtas. Retkarčiais vienas kitas autobusas iš Kybartų sudrumsdavo vietinių melancholiją. Popietę prie pašto įstaigos būriuodavosi valdininkai. Kiekviena diena buvo tokia pati, kaip ir praėjusi. Ramybė baigėsi, kai Vokietija užpuolė Lenkiją.



Tomas SUŠINSKAS

Muziejininkas




Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Ugdymo įstaigos pradeda mokymą nuotoliniu būdu
* Karantinas riboja laisves, bet saugo mūsų sveikatą
* Koronavirusu gąsdina vilkikų vairuotojai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar Jums sunku gyventi karantino sąlygomis?
Tikrai ne.
Nelengva, bet prisitaikau.
Patiriu didelių sunkumų.
Karantino reikalavimų nepaisau.



Kalbos patarimai

Ar taisyklinga „gydymas prieš“?
Ne, netaisyklinga. Tai neteiktinas vertinys. Vartotina gydymas nuo ar pan., pvz.: gydymas prieš gripą (taisoma gydymas nuo gripo; gripo gydymas ), gydoma prieš ligas (taisoma nuo ligų; gydomos ligos ).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2020 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas