„Santaka“ / Su kalėdojančiu kunigu parapijiečiai dalijasi ir džiaugsmais, ir rūpesčiais / Religija

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Perka žemės ūkio paskirties žemės (pageidautina Klampučių, Stolaukio, Gražiškių, Virbalio, Bartninkų, Užbalių vietovėse). Galima siūlyti ir kitose vietovėse, bet ne mažiau kaip 5 ha. Tel. 8 647 00 978.
Galioja iki: 2020-05-31 16:41:14



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Religija

Dalinkitės:  


Prelatas Vytautas Gustaitis pasidžiaugė, kad žmonės dabar tapę laisvesni, atviriau bendrauja ir vaikai taip nesidrovi kunigo.

Nuotraukos iš „Santakos“ archyvo.


Su kalėdojančiu kunigu parapijiečiai dalijasi ir džiaugsmais, ir rūpesčiais

Parapijose – pats kalėdojimo įkarštis. Kunigai lanko parapijiečius ir laimina jų namus. Apie šios senos bažnytinės tradicijos prasmę, ištakas ir šiandienos pokyčius kalbėjomės su Vilkaviškio katedros dekanu, prelatu Vytautu Gustaičiu.



Sovietmečiu varžė apribojimai

Pokalbį apie kalėdojimą su Vilkaviškio katedros dekanu Vytautu Gustaičiu pradėjome nuo diskusijos apie nepriklausomos tarpukario Lietuvos laikus. Tuomet kalėdodavo trise ir į kiekvieną kiemą užsukdavusios trys „padvados“: kunigo, zakristijono ir vargonininko. Priklausomai nuo oro, arklių buvo traukiamos trejos rogės arba trys vežimai. Kunigas šventindavo namus, palaimindavo jų gyventojus, palikdavo simbolinių dovanų: šventų paveikslėlių, maldaknygių, rožinių, vaikams – mažmožių. Parapijiečiai atsisveikindami kraudavo į vežimus kas ką turėjo: kas javų, kas vilnos, linų, medaus ar lašinių. Šelpdavo ir pinigais, bet retai. Niekam tuomet net į galvą nešaudavo bambėti, kad kunigai susirenka duoklę, – visi laikėsi bažnyčios įsakymo „savąją bažnyčią išlaikyti padėk“, nes jautėsi esą tikraisiais tos bažnyčios nariais.

Paklaustas apie sovietmetį, klebonas tvirtino, jog kalėdojimo tradicija kurį laiką buvo tęsiama net ir po Antrojo pasaulinio karo – pokariu. Tiksliai sakėsi nebeprisimenąs, bet manąs, kad ji buvo uždrausta tarp 1955–1960 metų partiniu sprendimu. Tuo pačiu metu įsigaliojo ir kiti apribojimai bažnyčiai, kaip antai kunigams buvo uždrausta vilkėti sutaną viešoje vietoje ne apeigų metu.



Kunigų žmonės laukdavo

„Aš pats pirmą kartą išėjau kalėdoti 1981 metais Kalvarijoje, – prisiminimais dalijosi prel. V. Gustaitis. – Tuomet buvau vikaras. Pasitarę su tuometiniu klebonu Juozu Mieldažiu, nutarėme surizikuoti. O kad būtumėte matę, kaip mus tada pasitikdavo žmonės! Kai kurie net nutiesdavo takus nuo vartų iki namų slenksčio.“

Tačiau, pasak Vytauto Gustaičio, „akibrokštas“ neliko nepastebėtas komunistinės valdžios. Abu dvasininkai buvo iškviesti pasiaiškinti į tuometinio Kapsuko rajono vykdomąjį komitetą. Kiekvienas buvo klausinėjamas atskirai. Kaltinimai pylėsi kaip iš gausybės rago: kodėl dalijami parapijiečiams paveikslėliai su šventųjų atvaizdais ir dar tokios prastos kokybės (mat kunigai juos daugindavo perfotografuodami, patys karpydavo, spaustuvėje tą daryti, aišku, buvo draudžiama), kodėl prie namų keliamos ir laidotuvių metu nešamos religinės vėliavos, kodėl bažnyčiose patarnauti įtraukiami vaikai ir pan. Įsakyta kalėdojimą nutraukti.

Nors ir gavę pylos, kunigai tada lengvai išsisuko – buvo apsieita be teismo ar kalėjimo.



Parapijiečius lanko kas antrus metus

1983-iųjų gruodžio 5 d. paskirtas į Vilkaviškį vikaru, tą žiemą Vytautas Gustaitis prisimena kalėdojęs tik pas tuos, su kuriais buvo iš anksto specialiai susitarta. Anaiptol ne pas kiekvieną. „Nuo 1989-ųjų grįžau į Vilkaviškį kaip klebonas ir nuo tada jau bandėme apeiti visus, – toliau apie prabėgusius metus pasakojo prelatas. – Parapiją padalijome ir aplankydavome kas trejus metus. Dabar gyventojų kaimuose sumažėjo, tad lankome jau kas antrus metus.“

Trys Vilkaviškio katedros kunigai lanko ne tik Vilkaviškio miestą, bet ir daugybę aplinkinių kaimų. Paklaustas klebonas prisipažino, jog jam labiau patinka lankyti privačius namus nei daugiabučius. Ten dažnai žmonės jį sutinką šilčiau ir nuoširdžiau. „Gal todėl, kad vieni kitus labiau pažįsta, bendrauja. O daugiabučiuose kai kurie priima tik iš pareigos, bijodami, ką kaimynai pasakys“, – svarstė dvasininkas. Sakė, jog pasitaikę rasti ir gerokai įkaušusių – laimei, labai retai. Bet ir šalia jų klebonas sakėsi prisėdęs, pabendravęs.

Kiekvienuose namuose kunigai užtrunka apie 10–15 minučių. Pašventina namus, įteikia simbolinę dovanėlę. Kur jaunos šeimos, yra vaikų – dažniausiai dalijamasi džiaugsmu, o kur gyvena vieniši senoliai – neretai vargais, bėdomis, nes tokiems, anot dekano, „paprasčiausiai reikia tavo ausų“. Jei pastebi, kad žmogui reikia rimtesnės pagalbos, patarimo, ilgesnio ir atviresnio pokalbio apie tikėjimą ar šiaip apie asmenines problemas, dekanas paragina užeiti į kleboniją.

„Jei matau, jog žmonės susikaustę, įsitempę, bandau pokštu juos atpalaiduoti. Sakau, sėskimės – tuomet visi būsim vienodo ūgio“, – šypsojosi prel. V. Gustaitis. Štai šiemet daugelį jis nustebino klausimu: „O kokią Evangeliją skaito veganai?“ – „Teisingas atsakymas – Morkaus“, – pokštavo klebonas.



Svarbi žmonių parama

Spėliojome drauge, iš kur kyla kunigų baimė? Ko gero, ji nėra įgimta, bet įgyta, iš kitų nusižiūrėta. Vaikystėje klebonas prisipažino ir pats kunigų labai bijojęs. Pasakojo, kaip pats pirmą kartą pasitiko kalėdojantį kunigą. „Tuokart mama išrikiavo visą mūsų devynių vaikų pulką. Aš buvau mažiausias. Kai mama atsisuko į savo atžalas kunigui jų pristatyti, žiūri, kad jauniausiojo nebėra. Iš baimės aš tąkart palindau po lova“, – juokėsi prel. V. Gustaitis.

Pasak kunigo, reikėtų nepainioti paprastos baimės ir pagarbios Dievo baimės, kuri yra viena iš dorybių. „Kunigystė Lietuvoje visada buvo labai gerbiama. Anksčiau visi bučiuodavo kunigui ranką. Prisimenu, ir aš ją dar esu bučiavęs, – šypsojosi V. Gustaitis. – Papročiai keičiasi. Žmonės dabar laisvesni, atviriau bendrauja ir vaikai taip nesidrovi kunigo, kitas šmakšt – net ant kelių įsitaiso.“

Anot dekano, žmonės labai vaišingi. Didelį darbą nudirba ir pagalbininkai, pirmiau kunigų aplankantys kaimynus – daugiabučio namo ar gatvės gyventojus, išsiaiškinantys, ar šie pageidauja priimti kalėdojančius dvasininkus.

Paklaustas, kaip atsakytų į kaltinimą, kad kunigai, girdi, keliaują po namus tik pinigų susirinkti, prel. V. Gustaitis atsakė, jog yra dėkingas žmonėms už paramą, bet pinigų per kalėdojimą nė iš vieno nėra paprašęs, išskyrus aukas katedros statybai. „Juk už utėles bažnyčios nepastatysi“, – kalbėjo dekanas ir pridūrė, kad lankyti parapijiečius yra kunigo pareiga.



Kalėdojimas – ryšys su parapijiečiais

Kalėdojimo paprotys atsirado po Tridento Bažnyčios susirinkimo (1543–1563 m.). Vyskupams buvo įsakyta lankyti vyskupijas, o klebonams – parapijiečius. Bažnyčios kanonų teisės kodekse kalbama apie šeimų lankymą kaip apie šių dienų evangelizacijos būdą, kunigas skatinamas eiti į žmones, o ne laukti jų bažnyčioje.

Kalėdojimas sudaro galimybes kunigui su lankomaisiais aptarti šeimos, tikėjimo realijas. Tačiau tai yra ir priminimas parapijiečiams, kad jie yra bendruomenės nariai, kad kiekvienas pakrikštytas turi ne tik tam tikras teises, bet ir pareigas. Kalėdojančio kunigo priėmimas yra ir savitas viešas tikėjimo išpažinimo aktas. Be to, kalėdojimas – tai ir būdas bažnyčiai susirinkti savo statistikos duomenis apie Krikšto, Eucharistijos, Santuokos sakramentus parapijoje.



Kunigai taip pat yra žmonės

Vis dėlto drįsčiau teigti, kad kunigai lanko parapijos žmones ne vien iš pareigos ar reikalo. Kad ir kaip ten būtų, juk kunigystė – ne darbas, o pašaukimas. Pašaukimas, suteikiantis privilegiją skelbti Dievo žodį ir visiems nešti Gerąją naujieną bei stiprinti tikinčiuosius Viešpaties kūnu ir krauju. Pašaukimas, reikalaujantis už visus melstis ir visus laiminti, būti šalia svarbiausiais gyvenimo momentais: krikštyti, tuokti ir laidoti. Pašaukimas, įpareigojantis išklausyti, paguosti, sudrausti, pamokyti ir atleisti.

Tačiau nederėtų pamiršti, jog būdami Dievo ir Bažnyčios tarnais kunigai taip pat yra žmonės. Jie gali pavargti, supykti, pamiršti, liūdėti. Jiems taip pat, kaip ir mums, pasauliečiams, reikia valgyti, miegoti, rengtis, apmokėti sąskaitas. Jiems taip pat reikia stogo virš galvos ir, spėju, ne mažiau nei mums, pasauliečiams, – žmonių meilės, supratimo, atleidimo, dėmesio, įvertinimo. Ir nuoširdaus žodžio, ir rankos paspaudimo, ir šypsenos. O iš kur jų semsiesi, žmogau mielas, jei vartai ir durys liks užrakinti?..





Rita MITKUTĖ-MADDOCK




Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Į vaikų darželius sugrįžo beveik trečdalis ugdytinių
* Slaugos priemonių skiriama tiek, kiek numato įstatymas
* Paslaptinga Vilkaviškio gatvių sankryža vairuotojams gali kainuoti teises
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip Lietuvoje kovojama su koronavirusu?
Gana gerai.
Ribojimai buvo pavėluoti ir per švelnūs.
Su suvaržymais perlenkta lazda.
Koronavirusas – tik išpūstas burbulas.



Kalbos patarimai

Pridedame, prisegame ar prikabiname?
Tiek prie elektroninio, tiek prie tradiciniu paštu siunčiamo laiško priedus pridedame, o ne prisegame ir ne prikabiname . Ir būtent priedus, o ne prisegtukus .



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2020 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas