Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Skaitytojų laiškai

---

Gausioji malūnininko iš Virbalio Ernsto Hermano Hako ir Bertos Heidrich-Haak (sėdi centre) šeima: Olga, Marta, Klara, Emilis, Emma, Vanda, Lidija, Erna, Herta, Viktorija, Vera, Elfryda, Irena.

Nuotrauka iš Hakų šeimos archyvo.

Rytinis Oko malūnas

Virbalio priemiestyje buvo ir antrasis – rytinis Oko malūnas, kuris priklausė Veltos senelio broliui. Apie šį malūną rašau remdamasis p. Elfrydos Haak-Didrich pasakojimais, kuriuos 2004 metais užrašė jos sūnus, mano kolega medikas dr. Lotharas Didrichas. Šiuos prisiminimus man perdavė kitas Hakų palikuonis medikas Hannesas Peteris Gilde (g. 1942 m.).

Veltos senelio vyresnysis brolis Ernstas Hermanas Hakas gimė 1865 m. Deeden kaime, Stalupėnų parapijoje, netoli Eitkūnų. Apie 1890 metus jis išvyko į JAV, kur ketverius metus dirbo ir kartu sėmėsi gyvenimiškos bei ūkiškos patirties Baltimorėje. Mokėjo keturias kalbas: vokiečių, lietuvių, rusų ir anglų. 1896 metais, jau gyvendamas Virbalyje, vedė Bertą Heidrich iš Rūtkiškių kaimo. Tikriausiai netrukus po to rytiniame Virbalio gale, prie Alvito–Virbalio kelio, ir iškilo olandiško tipo vėjinis malūnas, mūrinis gyvenamasis namas, šildomas malkomis ir durpėmis kūrenama krosnimi, kluonas, tvartas, kiti pastatai.

Prie vėjinio malūno statybos prisidėjo Bertos Heidrich-Haak motinos Katarinos Fletermeier-Heidrich giminaitis (pavardė nežinoma) bei jau anksčiau minėtas meistras Cachris. Malūnas stovėjo sodybos centre. Šiaurinėje pusėje, palei plentą į Alvitą, buvo didelis gyvenamasis mūrinis namas, vakarinėje malūno pusėje – medinis kluonas, o iš rytinės pusės – didelis gyvulių tvartas. Elektros ir vandentiekio dar nebuvo. Apšvietimui naudotos žibalinės lempos ir žvakės. Šis malūnas buvo kitoks nei vakarinis Oko malūnas. Rytiniame buvo įrengtas mažesnis kėlimo įrenginys, kuriuo žmogus kartu su maišais pasikelti negalėjo. Mažesnis buvo ir malimo įrenginys, o visas malimo procesas – lėtesnis. Esant stipriam vėjui, malūno įrenginiams kildavo rimtų pavojų.

Beje, rytinis Oko malūnas pergyveno du pasaulinius karus. Jis dar ilgai tarnavo ir po karo, sovietmečiu. Kai atsirado elektra, ten buvo malami miltai, veikė lentpjūvė. Pavadinkime tai ironija – malūnas buvo galutinai nugriautas prieš pat Lietuvai atgaunant Nepriklausomybę 1989 metais. Deja, jam nebuvo lemta atgimti, kaip tai atsitiko su Kanapkio malūnu Vištytyje. Iš visos sodybos beliko alyvos bei keletas kitų medžių.



Garinis pranašesnis už vėjinį



Greta vėjinio malūno stovėjo garinis malūnas. Pastarasis buvo pranašesnis už vėjinį, nes juo buvo galima malti miltus nepriklausomai nuo vėjo. Garinis malūnas neaiškiomis aplinkybėmis (galbūt apie 1930 metus) sudegė. Po gaisro dingo ne tik jį prižiūrėjęs darbininkas Hofersas, bet ir Oko šuo Pukas. Įdomu tai, kad pudelis parbėgo į namus praėjus net 7 metams! O darbininkas taip ir nesugrįžo...

Garinis malūnas atstatytas nebuvo, kaip manoma, dėl lėšų stygiaus. Vien pajamų, gaunamų eksploatuojant malūną, neužtekdavo, todėl Okai vertėsi žemės ūkiu. Laikė apie 20 arklių, kuriais dirbdavo laukus, augino kviečius, miežius, rugius, linus. Turėjo rusvelkį ir kūlimo mašiną. Vilnai augino avis. Karvės buvo laikomos pienui ir mėsai. Tvarte kriuksėjo ne viena kiaulė. Jos vasaras leisdavo „vasaros rezidencijoje“ – specialiai užtvertame aptvare su stogu gale tvarto.

Namų ūkio buhalteriją tvarkė Oko sūnus Emilis. Tėvas sūnumi labai didžiavosi, nes caro laikais jis baigė pradžios mokyklą (rusų kalba). Ūkis neapsiėjo ir be samdinių.

Emilis Hakas užsiliko Virbalyje dar ir po karo, darbavosi savo tėvo malūne kartu su Veltos broliu Helmutu. Vėliau pasitraukė į Vokietiją.



Malūnininko šeima: dvylika dukterų ir vienas sūnus

Sodybos puošmena buvo didelis sodas už gyvulių tvarto (į Alvito pusę) su daugybe medžių, vaismedžių ir vaiskrūmių. Būta daug gėlynų. Visą sodą juosė gyvatvorės. Rytiniame jo gale augo alyvos ir ievos. Išpuoselėtame sode mėgdavo lankytis Virbalio žydai, ypač per Šabą (šeštadieniais). Kiekvienas sodo takas turėjo savo pavadinimą, vienas iš jų buvo pavadintas Laisvės alėjos vardu, pamėgdžiojant tikrąją Laisvės alėją Kaune.

Greta malūno sruveno šaltinis, buvo iškasta kūdra, kurioje vasaromis galėjo maudytis vaikai. Vanduo ten buvo itin švarus, pastoviai besikeičiantis dėl įtekančio šaltinio. Netoli malūno buvo durpinyčia, kurioje irgi telkšojo vanduo, tik joje maudytis vaikams buvo draudžiama.

Ernstas Hermanas Hakas su žmona Berta susilaukė išties didelio būrio vaikų: dvylikos dukterų ir vieno sūnaus. Keturios malūnininko dukros ištekėjo už pastorių. Beveik visi šeimos nariai 1941 metais repatrijavo į Vokietiją ir atgal nesugrįžo. Anūkai ir proanūkiai išsibarstė po visą Vokietijos kraštą. Vienos dukters sūnus Alfredas Franckaitis (1925–2013) taip pat tapo pastoriumi. Apie šį kilnų žmogų, Lietuvos rašytojų sąjungos narį, būtų galima parašyti atskirą straipsnį.

Tenka tik giliai atsidusti ir apgailestauti, kad Antrasis pasaulinis karas sunaikino neįkainojamą vertybę – daugiatautį Suvalkijos (Sūduvos) krašto veidą. Visi jos gyventojai, nepaisant tautybės, be galo mylėjo Suvalkiją ir laikė ją savo Tėvyne. Ne išimtis – ir Velta Haak-Dietrich, kuri man ne vieną kartą pakartojo, kad jos tikroji Tėvynė – Lietuva, o vieta, kur ji jautėsi laimingiausia, – Virbalis.

Šį straipsnį norėčiau pabaigti virbalietės Aldonos Zaveckienės eilėraščiu „Oko malūnas“, kuris buvo publikuotas „Santakos“ laikraštyje 2013 metais.







Habil. dr. Vytautas IVAŠKEVIČIUS

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---