„Santaka“ / Ūkininkas puikiai mena kruvinuosius Sausio 13-osios įvykius / Istorija

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Istorija

Dalinkitės:  


Valdas Gutauskas – prie nuotraukos, kurioje beveik prieš 30 metų nufotografuotas jis pats, laikantis rankose Sausio 13-osios įvykius menantį plakatą.

Ūkininkas puikiai mena kruvinuosius Sausio 13-osios įvykius

Andrius GRYGELAITIS


Pavištyčio kaime ūkininkaujantis Valdas Gutauskas vakar tradiciškai dalyvavo Seime vykusiame Laisvės gynėjų dienos minėjime. Šią dieną į sostinę vyriškis vyksta kasmet. Vilniuje jis buvo ir tą kruvinąją 1991-ųjų sausio 13-osios naktį.



Skiepijo nuo mažens

V. Gutauskas – tikras Lietuvos patriotas. Jis didžiausiu mūsų šalies turtu vadina iškovotą laisvę. Dabar Marijampolėje gyvenantis, tačiau mūsų rajono Pavištyčio kaime nemažą eglučių plantaciją auginantis vyriškis pasakojo, kad meilę Tėvynei jam dar vaikystėje įskiepijo mama. Be to, Pajevonio seniūnijoje, Dabravolės kaime, gimusio ir augusio Valdo senelis buvo savanoris, tad vaiką nuo pat mažens supo patriotinė aplinka. Dar sovietmečiu šeima kasmet slapta minėdavo Vasario 16-ąją ir kitas lietuviškas šventes, o namuose Gutauskai turėjo pasislėpę trispalvę bei Adolfo Šapokos knygą „Lietuvos istorija“. Tiesa, pastaroji buvo be viršelio, taip siekiant apsisaugoti nuo sovietų sistemai palankių žmonių akių.

Tėvynė V. Gutauskui visada buvo ir tebėra šventas dalykas. Būtent dėl to, nepaisydamas įvairių aplinkybių, jis aktyviai dalyvavo Sąjūdžio mitinguose, vyko į Baltijos kelią, o per televiziją išgirdęs apie kylančius neramumus 1991-ųjų sausį išskubėjo į sostinę. Tąkart vyras buvo pasiryžęs net atiduoti gyvybę, kad tik Lietuva išliktų laisva.




Išgirdo šūvius

Kruvinieji 1991-ųjų sausio vaizdai net ir prabėgus beveik 30 metų V. Gutauskui neretai iškyla prieš akis. Jis puikiai pamena, kaip į Vilnių su žmona išvyko dar sausio 11 d. Tuomet vyras pasigamino didelį Lietuvos vėliavos spalvų plakatą, ant kurio užrašė „Lietuvos jėga – vienybė!“, ir demonstratyviai visur nešiojosi jį kartu su savimi. Iš pradžių nuvykęs prie Spaudos rūmų kraštietis išvydo kraupų vaizdą: pastatas buvo užgrobtas sovietų kariuomenės, langai išdaužyti, viduje viskas išvartyta. Aplinkui su šautuvais vaikštinėjo daug sovietų karių, o šalimais įjungtais varikliais riaumojo karinė technika.

„Vietiniai žmonės kalbino karius, vaišino arbata, prašė nepradėti karinių veiksmų. Tuomet buvau vienintelis žmogus minioje su plakatu, todėl vienas karininkas piktai liepė jį išmesti. Aš, aišku, nepaklusau. Netrukus prie manęs kartu su lietuve vertėja priėjo švedų televizijoje dirbantis žurnalistas ir ėmė klausinėti, kas čia vyksta. Aš viską jam paaiškinau. Artėjant vakarui prie Spaudos rūmų žmonių vis daugėjo“, – pasakojo V. Gutauskas.

Beveik visą kitą dieną jis praleido prie televizijos bokšto. Vyras puikiai pamena, kaip ten liepsnojo laužai, o neaprėpiama žmonių minia dainavo patriotines dainas, džiaugėsi, jog Lietuva yra laisva. Artėjant vidurnakčiui marijampolietis nusprendė vykti prie Aukščiausiosios Tarybos pastato, kur taip pat būriavosi žmonių minios.


„Tai buvo naktis iš sausio 12-osios į 13-ąją. Jau po vidurnakčio pro mus pravažiavo sovietų tankai, o praėjus šiek tiek laiko išgirdome ir šūvius. Netrukus tuometinis krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius pranešė, kad pradėti kariniai veiksmai, yra žuvusiųjų. Jis informavo, jog netrukus tankai nuo televizijos bokšto gali atvažiuoti ir prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, todėl liepė likti ir niekur nesitraukti tiems, kam brangi Lietuva, o kam svarbi jų pačių gyvybė, ragino keliauti namo. Tuo metu namuose buvome palikę vos metukų sulaukusią dukrą bei trejų sūnų. Žmonai pasakiau, kad ji privalo važiuoti namo. Dar kurį laiką pastovėjusi ji taip ir padarė. Dalis žmonių taip pat pasitraukė nuo Aukščiausiosios Tarybos pastato“, – prisiminė pašnekovas.



Davė priesaiką

Likusieji prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų vietoje davė savanorių priesaiką ir buvo pavadinti šeštuoju būriu. Jie visą naktį budėjo prie pastato, laukė, kaip viskas klostysis toliau. V. Gutauskas prisipažino, kad tiek jis, tiek aplinkiniai tuomet jautė didelę mirties baimę.

Likusi sausio 13-osios nakties dalis praėjo be didesnių neramumų. Tiesa, žmonių minioje buvo keletas provokatorių, kurie visaip niekino tuometinę valdžią ir smerkė Lietuvos siekį išlikti nepriklausoma. Vis dėlto į jų provokacijas susirinkusieji beveik nereagavo.


Kaip pasakojo V. Gutauskas, sausio 14-osios rytą žmonių prie Aukščiausiosios Tarybos pastato gerokai apmažėjo. Pasilikusieji buvo apginkluoti įvairiais metaliniais strypais ir turėjo būti pasiruošę bet kokiems veiksmams. Palaiminimą susirinkusiesiems tąkart suteikė kunigas Robertas Grigas.

Kaip tik apie pietus tądien į sostinę turėjo atvykti aukšto rango generolų delegacija iš Maskvos. Niekas nežinojo, kaip pasibaigs jų pokalbis su Lietuvos vadovais, todėl žmonės buvo pasiruošę bet kokiam scenarijui.

„Dar prieš delegacijos iš Maskvos atvykimą į mus kreipėsi Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis ir paprašė svečius sutikti be jokių provokacijų. Mes taip ir padarėme – visą laiką dainavome patriotines dainas, tačiau į rimtesnius incidentus stengėmės nesivelti. Maždaug po 3–4 valandų mums buvo pranešta, kad sovietų ir lietuvių derybos baigėsi sėkmingai – mūsų šalis lieka laisva. Tąkart ir mes jautėmės bent iš dalies prisidėję prie Lietuvos laisvės“, – pasakojo V. Gutauskas.



Pasigenda patriotiškumo

Pašnekovas vėliau dar bandė patekti į Vilniaus sporto rūmus, kuriuose buvo pašarvoti žuvusieji sausio 13-ąją, tačiau norinčiųjų atiduoti paskutinę pagarbą kruvinosios nakties aukoms buvo ne vienas tūkstantis. Vyras nespėjo to padaryti, nes turėjo skubėti į autobusą, važiuojantį link namų. Kartu su savimi jis parsivežė ir minėtą plakatą, kuris šiandien eksponuojamas Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejuje.

Grįžęs iš Vilniaus V. Gutauskas netrukus prisidėjo prie atkurtos Lietuvos šaulių sąjungos veiklos.

Šiandien jis – Marijampolės 403-iosios kuopos trečiojo būrio vadas. Vyriškis nuolat dalyvauja įvairių valstybinių švenčių minėjimuose, stengiasi jaunimui perteikti patriotinius jausmus.

Vis dėlto jam neramu dėl to, kad žmonės vis dažniau pamiršta, kaip sunkiai anuomet buvo iškovota šalies nepriklausomybė.

„Pamenu, jog didžiausias džiaugsmas man buvo gauti lietuvišką pasą. Verkiau iš laimės, kai rusiškus gatvių pavadinimus ar automobilių numerius keitė naujais, lietuviškais. Dabartinis jaunimas to visiškai nesupranta. Abejoju, ar Tėvynei atsidūrus pavojuje žmonės taip vienytųsi, kaip anksčiau. Dabar visi gyvena gerai ir negalvoja apie tai, kokį sunkų kelią turėjo nueiti mūsų tėvai ar seneliai, kad būtume laisvi. Net tarp Šaulių sąjungos narių pastaruoju metu pasigendu patriotizmo. Dabar visi nori tik šaudyti, dalyvauti pratybose. Jiems tai – tik pramoga“, – apmaudo neslėpė pašnekovas.

Nepaisant visko, jis vylėsi, jog daugiau lietuviams neteks kęsti priespaudos ir mūsų tauta amžinai liks savarankiška, dideliais žingsniais į priekį žengianti laisva valstybė.




Publikuota: 2020-01-20 09:23:02

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas
* NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo
* Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai