Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2007-02-15 18:49

---

Žemės ūkio ministrė Kazimiera PRUNSKIENĖ.

Valstybės politiniai, ūkiniai ir socialiniai procesai vyksta balansuodami tarp viešųjų ir privačių interesų. Kai vieni užgožia kitus – kyla įtampa, konfliktai ir netgi krizės, diktatūros arba revoliucijos. Tuo tarpu stabilumui reikalinga pusiausvyra, viešųjų ir privačiųjų interesų suderinamumas, kompromisas tarp jų.

Pastaraisiais mėnesiais ne vien dėl rinkimų kampanijos grimasų Lietuvoje vyksta gan aštrus susipriešinimas būtent šiuo pagrindu – kaip viešųjų ir privačiųjų interesų prieštaravimas. Šiemet Vyriausybė paskelbė, kad iki metų pabaigos iš esmės bus baigtas žemės nuosavybės atkūrimo procesas, o juk dar beveik 5 proc. grąžintinos savininkams žemės tebėra ginčų objektas.

Jei šį ginčą spręstume teoriniu lygiu, nelengva būtų nustatyti, kas svarbiau: ar viešieji interesai, išreiškiantys bendrus valstybės, tautos, bendruomenės tikslus, ar privatūs – individo, šeimos bei asmenų visumos individualūs interesai. Tarp pastarųjų taip pat esama vidinių prieštaravimų, kaip kad tarp pretendentų atgauti ar įgyti žemę skirtinga nuosavybės atkūrimo eilės tvarka bei tarp žemės naudotojų, siekiančių nusipirkti iš valstybės žemę ūkininkauti ir kt.

Konkrečiau kalbant, esame įstrigę šių prieštaravimų „kamštyje“, nes dauguma politikų, palaikančių tik vieną kurią nors iš interesų grupių, tempia „antklodę“ kiekvienas į savo pusę. Taip stabdomi svarbūs žmonėms sprendimai: pirma, žemės grąžinimas teisėtiems savininkams, antra – žemės rinkos suaktyvinimas, valstybinės žemės pardavimas, nuoma, ūkių stambinimas, modernizavimas, konkurencingumo stiprinimas, jaunųjų ūkininkų steigimasis, emigracijos ir demografinės krizės įveikimas.

Negaliu atskirai nepaminėti ir besiblaškančių, į beviltišką situaciją patekusių savininkams grąžinamų namų butų nuomininkų, kuriems valdžia taip ir nesuranda, ką pasiūlyti. Kiekvienas kompromisinis sprendimas, kai kiekvienai interesų grupei, nesuabsoliutinant išskirtinumo, surandami jų teisių ir poreikių tenkinimo būdai, tuoj pat susilaukia bandymų nusverti vienos kurios nors grupės naudai. Antai jau Seime priimtos Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo pataisos būtų leidusios nors keletui šimtų žmonių baigti vargus dėl žemės susigrąžinimo, atgauti natūra jų protėvių turėtas žemes, bet susilaukė populistinio triukšmo. Vyriausybėje taip pat įstrigo įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai, nes neva būtų pažeistas viešasis interesas.

Užblokuotas ir galimas valstybinės reikšmės miškų ar miško parkų mažos dalies grąžinimas natūra buvusiems savininkams. Buvo „būgštaujama“ dėl Vingio parko Viniuje, Europos ir kitų panašių svarbių parkų „netekimo“, nors apie juos apskritai nebuvo kalbama. Sakyčiau, kad po įvairių žemės kilnojimų ir perkilnojimų visi, kurie tą procesą tvarkė ar tebetvarko, galėtų bent kiek susidrovėti ir atsitraukti nuo nesunkiai numatomo anaiptol ne „viešojo“ intereso. Neatgaus savininkas – pasinaudos arti „prie reikalo“ stovintis pareigūnas, dešimtimis skaičiuojantis savo naudai išpirktus sklypus.

Konfliktų poligone problemiška tapo žemės ūkio paskirties žemė net ir tose apskrityse bei rajonuose, kur nuosavybės atkūrimo procesas baigtas ir kur jau galėtų prasidėti aktyvus laisvos valstybinės žemės pardavimas jau daug metų ją nuomojantiems ūkininkams. Deja, nepaisant priimto įstatymo, numatančio tokias galimybes ir lengvatas, ypač jauniesiems ūkininkams, procesas sustabdytas. Priežastys kelios: Vilniaus apskritis nesutinka su žemės pardavimo galimybe ir visose kitose Lietuvos apskrityse, kol Vilniaus apskritis patenkins žemės nuosavybę atkuriančių asmenų poreikius!

Tad argi visų regionų ūkininkai turi ilgam užmiršti savo planus ir jau parengtus žemės tvarkymo ir ūkininkavimo projektus, korektiškai lūkuriuodami dar tolokai iki finišo esančios didžiosios Vilniaus apskrities su sunkiai išsprendžiamų problemų gausa? Nors pačioje Vilniaus apskrityje yra pakankamai plotų nuosavybei atkurti, kurias dar galima būtų papildyti, nors žemės pardavimas neužbaigus nuosavybės atkūrimo šios apskrities kadastrinėse vietovėse negalimas (nes įstatymai to neleidžia), išeities vis vien kažkodėl bandoma ieškoti neatsižvelgiant į kitų apskričių bei suinteresuotų grupių poreikius.

Atmegzti šiuos per dešimtmečius užnarpliotus mazgus galėtume:

– jei sugebėtume susitarti, kad kiekviena žmonių grupė valstybei ir jos valdžiai yra vienodai svarbi, o jų skirtingus interesus spręstume labiau individualizuotai, selektyviai, kompromiso būdu, kiekvienam atvejui skiriant reikiamą dėmesį ir kiekvieno piliečio poreikiui surandant deramą nišą;

– jei nuosavybę atkuriantiems pasiūlytume iš „šventojo“ valstybės miško kokius 5 proc. plotų nestrateginėje, infrastruktūrai neskirtoje vietoje, o perteklinius, niekaip valstybės ar viešojo intereso nesuvaržančius (nebent pareigūnų turtėjimo) miškų parkų plotus grąžintume į racionalias ribas;

– jei Vilniaus ir Utenos apskrityse sudėtingus atvejus individualizuotume ir spręstume išplėtotos sudėties papildomų plotų pasiūlos dėka, o kitose apskrityse leistume laisviau kurtis ir stiprėti ūkininkams, bendrovėms, kurių produkcija turtina ne tik juos pačius, bet ir valstybę;

– jei pseudoūkininkaujantiems, piktnaudžiaujantiems žemės įsigijimo lengvatomis, kad galėtų pelnytis iš jos perpardavimo, uždėtume patikimas užsklandas, griežtai laikantis valstybinės žemės pardavimo ir naujų statybų teisinių normų;

– jei prioritetą atiduotume ilgalaikei išperkamajai žemės nuomai joje ūkininkaujančių ir besikuriančių ūkininkų naudai;

– jei politikai sugebėtų išlipti iš savo politinio „daržo“ ribų ir vienu metu jaustų atsakomybę ir už tuos, kurie vis dar neatgavo nuosavybės (žemės ir namų), ir už tuos, kurie buvo „grąžinti“ namų savininkams kartu su jų ilgus metus nuomotais butais, ir už tuos, kurie ūkininkaudami augina duoną ir gražina Lietuvos kraštovaizdį, ir už visus, kurių teisėti lūkesčiai aukojami dėl aukščiau žmogaus interesų iškeltų ir anaiptol ne tokių jau „šventų viešųjų interesų“, jei...

Tada galėtume nutiesti platų kelią į daug vešlesnę ir gyvybingesnę erdvę mūsų miesto ir kaimo žmonių gerovei, darnai bei pasitikėjimui savo valstybe ir valdžia.



Kazimiera PRUNSKIENĖ

Žemės ūkio ministrė



Užsk. 893

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---