„Santaka“ / Žydus slapstė visa plati giminė

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda priekabą 2PTS-4 (mažesnioji, 1000 Eur), avižų šiaudų ritinius (10 Eur už vnt.), kviečius (200 Eur/t), kvietrugius (180 Eur už t), avižas (160 Eur už t). Tel.: 8 612 88 391, 8 631 00 196.
Galioja iki: 2020-02-21 13:48:48

Slaugytų senuką ar senutę Vilkaviškyje. Tel. 8 635 88 898.
Galioja iki: 2020-02-21 13:49:28

Parduoda beveik naują akumuliatorių VEGA (62 Ah, startinė srovė 570 A, 50 Eur). Tel. 8 685 17 286.
Galioja iki: 2020-02-23 08:07:45

Būsto vidaus apdaila iki visiško įrengimo. Kokybiškai, greitai ir gera kaina! Vilkaviškis ir aplink jį 30 km spinduliu. Tel. 8 624 88 933.
Galioja iki: 2020-02-24 09:11:00

Parduoda 5,4 ha dirbamos žemės ūkio paskirties žemės sklypą Sūdavos kaime. Tel. 8 616 98 851.
Galioja iki: 2020-02-24 13:29:17

Parduoda 11,32ha iš 22,64 ha sklypo ariamos žemės, Augiškių k., Keturvalakių sen. (našumas 52,9 balo, kitą sklypo dalį galima nuomotis). Tel. 8 611 24 847.
Galioja iki: 2020-02-27 08:12:46

Parduoda 6,8 a sodą Agrastų g. 15, Vilkaviškyje. Tel. 8 616 76 717.
Galioja iki: 2020-02-28 11:21:40



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2020-01-02 17:25

Dalinkitės:  


Vilkaviškiečiai Branislava Danutė ir Vincas Juozas Savickai gerai atsimena tėvų pasakojimus apie slapstytus žydus.

Autorės nuotr.


Žydus slapstė visa plati giminė

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Vilniaus Gaono žydų muziejuje saugoma daugybė liudijimų apie žydus gelbėjusius lietuvius. Vieni iš jų – vilkaviškiečiai Kastulė ir Vincas Savickai. Šių pasiaukojančių žmonių dėka liko gyva Šmuelio ir Janinos Feldbergų šeima su dviem dukrelėmis.



Sutiko geraširdę Kastulę

1941 m. rugsėjį žydų šeimai su dviem mažametėmis dukromis – penkerių Rūta ir trejų Ada – pavyko pabėgti iš Vilkaviškio geto. Laimingai pasiekę Pagramdų kaimą Feldbergai sutiko vietinę moterį Kastulę Savickienę, kuriai pasipasakojo, į kokią beviltišką padėtį jie pateko ir kokių kančių patyrė.

Geraširdė kaimietė nusprendė padėti Feldbergams ir nuvedė juos pas savo seserį Magdę Kašinskienę. Ten žydai kurį laiką slėpėsi svirne, kol Kašinskų ir Savickų šeimos su Kastulės ir Magdės broliu Pijumi Kilikevičiumi parengė planą, kaip išgelbėti pabėgėlius.

Buvo aišku, kad visus keturis šeimos narius laikyti vienoje vietoje pernelyg pavojinga. Be to, vienai lietuvių šeimai tai būtų buvusi per sunki našta, nes gyvenimas tuomet buvo labai skurdus. Tad nuspręsta Feldbergus išskirstyti pas giminaičius, kurie visi gyveno netoli vienas kito.

J. Feldbergienė su mažąja dukrele, trimete Ada, liko pas V. ir K. Savickus, vyresnėlė Rūta buvo apgyvendinta pas Anelę ir Vladą Sarpalius, o Šmuelį Feldbergą į savo namus pasiėmė Adelė ir Pijus Kilikevičiai.



Išgelbėtoji mirė

Pavojus būti susektiems vis didėjo, todėl mažajai Adai buvo rasta kita slapstymo vieta. 1941 m. gruodį žydaitę Adą į savo namus sutiko priimti našlė, devynių vaikų motina Uršulė Stankevičienė.

Sunkius trejus karo metus Uršulė augino ir prižiūrėjo mažąją Adą kaip savo dukrą, dalydama varganą duonos kąsnį jau dešimčiai vaikų. Nepaisant nepriteklių, dar prisidėjo ir didžiulė baimė, kuri buvo pagrįsta: netrukus kažkas valdžiai pranešė apie slapstomą žydų mergaitę. U. Stankevičienę tardė gestapas, tačiau ji neišdavė Ados tautybės. Deja, 1944 m. gruodį išgelbėta mergaitė susirgo gelta ir mirė.

Išgelbėti Feldbergai kurį laiką gyveno Kaune, paskui repatrijavo į Izraelį.

Kastulė ir Vincas Savickai, Vladas ir Anelė Sarpaliai, Pijus Kilikevičius, Magdė ir Pijus Kašinskai bei Uršulė Stankevičienė 1978 metais pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais, o vėliau, 2018 m., apdovanoti ir Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.



Sunkiausia – paslėpti vaikus

Visą šią šeimos istoriją labai gerai atmena Vilkaviškyje gyvenantis Savickų sūnus Vincas Juozas. Kartu su žmona Branislava Danute jis dažnai apie tai girdėjo iš ilgaamžio tėvo lūpų (vyras mirė 1996 m.). Ir pats Savickų sūnus, anuomet būdamas dar nedidelis „kavalierius“, prisimena dalyvavęs tuose įvykiuose.

„Savickai tuo metu gyveno visai prie Pilviškių kelio, – pasakojimą pradėjo B. D. Savickienė. – Mano būsimoji anyta darbavosi darže, kai pamatė keliu ateinančius du suaugusius žmones ir du vaikus. Nežinia, kas kurį užkalbino, bet gailestinga moteris, supratusi, su kuo turi reikalą, pabėgėlius greitai paslėpė pas savo seserį ir nubėgo tartis su šeima. Žydus slapstė visi, kas kur galėjo: kas tvarte, kas kluone, kas savo namuose.

Didžiausia bėda buvo su mergaitėmis, kurios buvo mažos ir ramiai nustygti negalėjo, tad mažąją įprašyta priglausti pas Uršulę Stankevičienę. Moteris ją prižiūrėjo kaip savą, bet po sunkios žiemos mergaitė susirgo ir mirė. Uršulė ją palaidojo kaip savo vaiką. Tikrieji tėvai laidotuvėse rodytis pabijojo. Buvo per daug pavojinga. Tuo metu didesnė dukra Rūta augo su Savickų vaikais. Su Juozu (Vincą Juozą visi artimieji, kad nemaišytų su tėvu, vadino antruoju vardu) abu buvo panašaus amžiaus, tad žiemą kartu su dviem jo sesutėmis visi šiltai aptūzinti buvo išleidžiami šėlti ant ledo.“



Rizikavo dėl turto

Pats Juozas Savickas atsiminė dažnai nešdavęs žydams valgyti. Juolab kad netrukus smarkiai pasiligojo mama Kastulė. Iškart po karo jauna moteris mirė nuo džiovos nesulaukusi ir 38-erių. Sunkia liga ji užsikrėtė slaugydama ir karšindama bevaikių senukų šeimą. Palaidoję juos Savickai, iškart pasibaigus karui, laidojo ir Kastulę. Vincas Savickas liko vienas su trimis vaikais.

„Per karą gyvenome labai vargingai, bet mama dar sugebėdavo pamaitinti mus ir sudėti paruoštą maistą induose į kibirą, o aš jį nešdavau į tvartą, kad galėtų pavalgyti ten pasislėpę žydai. Buvau mažas, bet ir man buvo baisu, nes pas mus dažnai užsukdavo gestapininkai, tikrindavo, šautuvais baksnodavo šieną. Taip susiklostė, jog tų žmonių pas mus taip ir nerado, nors gestapui buvo pranešta, kad juos slepiame. Tačiau rado tvarte didelę kiaulę ir liepė ją pristatyti valdžiai. Tokia tad buvo tvarka, – pasakojo Juozas. – Kartais Feldbergas išlįsdavo iš slėptuvės padėti dirbti, kiek sugebėjo. O vieną kartą mes su tėvu, paslėpę jį vežime po šienu, vežėme į Vilkaviškį. Tėvas visiems sakė, kad neva veža mane pas daktarus. Sustojome prie ligoninės (trijų aukštų pastatas buvo prie dabartinės „Maximos“ parduotuvės), o Feldbergas pakampėmis bėgo į savo namus Maironio gatvėje, nes jis turėjo kažkur kieme užkastų brangių sidabro indų, gal dar ir pinigų. Tuos indus, rizikuodamas savo ir mūsų gyvybėmis, Šmuelis surado ir parsivežė. Vėliau žydų šeima juos išsivežė į Kauną. Tuos indus ten teko čiupinėti ir blizginti mano seseriai, kurią atsidėkodama už išgelbėjimą žydų šeima kurį laiką buvo pasiėmusi pagyventi. Ten sesuo galėjo mokytis, bet turėjo jiems patarnauti. Tuo metu Feldbergas dirbo lyg ir kažkokio papirosų fabriko direktoriumi.“



Bendravo laiškais

Vėliau jau paaugusiam, be mamos likusiam Juozui paprašyti Feldbergai atsiuntė pinigų naujoms kelnėms, nes berniuko turėtos jau buvo taip suplyšusios, kad net nebuvo kaip jų sulopyti. J. Savickas prisiminė tuomet sulaukdavęs kitų vaikų patyčių. Vienas kaimynų berniukas jam nuolat spirdavo į lopuotą užpakalį, negražiai vadindamas. Tad našlys likęs tėvas neapsikentęs kreipėsi pagalbos į išgelbėtus žmones.

Aštuoniasdešimtmetį perkopęs Juozas dar ir šiandien saugo laiškus, kuriuos tėčiui Feldbergai rašė iš Izraelio. Prisiminęs tas sunkias ir pavojingas dienas vilkaviškietis sako, jog dabar nėra kuo skųstis, gyvenimas ir sotus, ir saugus, tik sveikatos jau nelabai belikę.

„Tuo sunkiu metu neturėjome nieko. Galop – net namų. Prakentę vokiečius ir baimę, kad nerastų mūsų įnamių, sulaukėme rusų. Kol frontas ties Pilviškiais stumdėsi, mūsų žydai, nutaikę progą, spruko pas rusus ir išvyko į Kauną. Ten ir apsigyveno. O atėję išvaduotojai mūsų trobą išardė medienai ir suklojo ją ant apkasų. Po karo dar ieškojome savos trobos rąstų, bet radome nedaug – jie buvo subombarduoti, sudeginti. Ne kartą teko kraustytis ieškant, kur apsigyventi. Sunkūs buvo laikai, bet išgyvenome, nes buvome jauni, darbingi“, – prisiminė Juozas Savickas.





Galerija: Pasaulio tautų teisuoliai





Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Valstybės gimtadienio proga pagerbti rajono žmonės
* Maisto gamybos verslui namuose – palankesnės sąlygos
* Nusikaltimus tiriantiems pareigūnams keršyta... varžtais
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar reikliai rinkotės augintinį?
Taip, ieškojau tokio, kokio norėjau.
Nesirinkau, gavau dovanų.
Paėmiau auginti beglobį.
Gyvūno neturiu.



Kalbos patarimai

Ar taisyklinga klausti: Kaip ilgai reikės laukti?
Dviejų prieveiksmių junginiai kaip toli, kaip ilgai, kaip seniai ir pan. yra taisyklingi bei vartotini. Žinodami, kad laukti teks, galime tikslinti informaciją ir klausti: Kaip ilgai turėsiu laukti?


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2020 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas