„Santaka“ / Į knygą garbaus amžiaus moteris suguldė šeimos istoriją / Kūryba

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme (tinka vandeniui, kurui, skystoms trąšoms, yra išilginimo kranai), 200 l talpos statinę. Gali atvežti. Taip pat parduoda sunkvežimio priekabos prikabinimo mechanizmą. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2020-07-11 09:46:02

J. Janonio g. 9, Vilkaviškyje išnuomoja 52 m² ploto komercinės paskirties patalpas. Tel. 8 683 53 051.
Galioja iki: 2020-07-12 11:37:14



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Kūryba

Dalinkitės:  


„Rašydama viską prisiminiau ir išgyvenau lyg vakar visa tai būtų vykę“, – rankose laikydama knygą „Nuo Vandupės iki Sibiro ir atgal...“ kalbėjo Rūta Aleksienė.

Autorės nuotr.


Į knygą garbaus amžiaus moteris suguldė šeimos istoriją

Dangyra APANAVIČIENĖ

„Knygą rašiau visus metus. Dažniausiai naktimis. Kaimynai pradėjo klausinėti, kas atsitiko, kad namuose vidurnaktį vis šviesa dega. Sakau, viskas gerai – knygą rašau. Prašė paskaityti, bet nutariau, kad kol visko neparašysiu, niekam neleisiu jos skaityti“, – kūrybinį procesą, kuris truko visus metus, prisiminė pilviškietė Rūta Aleksienė.



Moters rankose – jos kūrybos rezultatas – knyga „Nuo Vandupės iki Sibiro ir atgal...“. Taip autorė pavadino į daugiau nei 200 puslapių sudėtą savo šeimos istoriją. Knygoje susipina daug siužetinių linijų: jos vaikystės metai Barzduose, gretimame Šakių rajone, alkanos ir šaltos jaunystės dienos Sibiro platybėse, vėlesnės patirtys jau grįžus į gimtinę, įspūdžiai iš kelionės, kai prieš 32-ejus metus iš Krasnojarsko krašto parsivežė tėvelio ir ten mirusios dukrytės palaikus, ir jau gyvenimas čia, Pilviškiuose. Leidinys iliustruotas senosiomis ir dabartinėmis nuotraukomis bei valstybės archyvuose susiieškotų šeimos dokumentų kopijomis.

Nepaprastai jautriai knygoje pateikta tremtyje užgimusios meilės istorija, kurios pagrindiniai herojai – ji, Rūta Martynaitytė, ir Algimantas Aleksa. Savo žmogų Rūta ir knygoje, ir gyvenime švelniai vadina Algučiu.

„Mes labai mylėjome vienas kitą, rūpinomės šeima ir visą gyvenimą daug dirbome“, – ne kartą kalbėdama pabrėžė moteris ir gyrė savo vyrą už jo gerumą bei nepaprastą darbštumą. „Viską, ką matote, Algutis padarė savo rankomis“, – aprodydama jaukius, rūpestingai prižiūrimus namus, išpuoselėtą sodybą kalbėjo R. Aleksienė. Ji su Algimantu nugyveno 50 metų. 2004-aisiais atšventė vaikų ir anūkų gražiai suruoštą auksinių vestuvių jubiliejų, o jau kitais metais – 2005-aisiais jos žmogus išėjo... Ištiko širdies infarktas.

„Buvo dienų, kai nesinorėjo gyventi“, – net ir praėjus keturiolikai metų moters akyse sužvilga ašaros. Tačiau laikas gludina žaizdas, sako ji ir prisipažįsta, kad dabar neturi kada liūdėti, nes nesėdi rankų sudėjusi, vis susiranda sau kokios nors veiklos. Vasarą – daug darbo lauke, žiemą – mezga, skaito, namuose tvarkosi, o visus pastaruosius metus – dar ir knygą rašė.

Per Kalėdas R. Aleksienei sukaks 84-eri, tačiau ši šviesi, energinga, ne pagal amžių guvi moteris, atrodo, nėra pavaldi laikui. Suskamba mobilusis telefonas, Rūta atsiliepia, bet ryšys nutrūksta. „Čia bus iš Vokietijos“, – sako šypsodamasi pilviškietė ir jau skuba iš kito kambario atnešti knygos rankraštį – storą mokyklinį sąsiuvinį, nuo pirmo iki paskutinio puslapio priguldytą tvarkingų eilučių. Nors čia pat stovi kompiuteris, tačiau juo tekstų moteris nerašo. Knygos rankraštį perrašė anūkė. O kompiuteris jai reikalingas naujienoms paskaityti, su artimaisiais per skaipą pasikalbėti, mokesčius internetu susimokėti.

Visgi R. Aleksienė norėtų ir pati išmokti geriau dirbti su kompiuteriu, nes planuose – jau kitos knygos rašymas. Šįkart – apie Pilviškius. „Šešiasdešimt metų Pilviškiuose nugyvenau, turiu ką papasakoti“, – sako R. Aleksienė ir priduria, kad ne viskas tame pasakojime bus gražu. Pilviškietei skaudu matyti, kaip, pasak jos, miestelis nyksta.
R. Aleksienė: Vaikai mano geri, su kaimynais sutariu, pensiją gaunu. O ko daugiau reikia?


„Per karą Pilviškiai buvo visiškai sunaikinti, bet paskui miestelis sparčiai kėlėsi iš griuvėsių. Statėsi, plėtėsi, turėjo ligoninę, kirpyklą, siuvyklą, vaistinę, banką... Vėliau pastatė mokyklą, vaikų darželį, gamyklą, kurioje mudu su Algučiu visą gyvenimą dirbome. Viskas buvo, ko žmogui reikėjo, tačiau viskas pastatyta mūsų kartos. O dabar? Kas padaryta per 30 metų? Nieko. Kunigai pastatė bažnyčią. Ir viskas. Liūdna. Numirė miestelis, žmonės išsivažinėjo“, – nusivylimo neslėpė moteris.

R. Aleksienė turi elektrinį paspirtuką. Ši susisiekimo priemonė pilviškietei labai palengvina gyvenimą – juo nuvažiuoja į parduotuvę, į kapines šilelyje. Tik visa bėda – tam visiškai nepritaikyta miestelio infrastruktūra: čia nėra dviračių takų, šaligatviai išsiklaipę, o gatvių danga prasta.

Solidaus amžiaus moteris, ko gero, vienintelė po Pilviškius važinėjanti su paspirtuku, tačiau gyventojai jau nebesistebi, nes su šia transporto priemone moteris draugauja dešimt metų. „Tai jau antras mano paspirtukas, pirmas – garaže sugedęs stovi. Įkraunu bateriją ir važiuoju. Buvau keletą kartų net į Barzdus nuvykusi, bet kai vaikai sužinojo, uždraudė“, – šypsodamasi apie savo keliones pasakojo pašnekovė.

Aleksai užaugino tris sūnus, visi baigė aukštuosius mokslus. Dabar savarankiškai gyvenančią močiutę lanko ir aštuoni anūkai bei septyni proanūkiai, kurių ji per šventes su pačios keptais tortais laukia.

Visa šeima buvo susirinkusi ir į knygos „Nuo Vandupės iki Sibiro ir atgal...“ pristatymą Dubingiuose, sūnaus Gintauto kaimo sodyboje. Į gražią šventę iš įvairių Lietuvos vietovių, net ir užsienio suvažiavo gausus giminaičių būrys, pakviesti atvyko ir artimiausi kaimynai, su kuriais daug metų Aleksų šeima gražiai bendrauja. Knygos pristatymas buvo surengtas ir gimtajame R. Aleksienės Barzdų kaime. Šio susitikimo su vietos gyventojais iniciatorius buvo pats Barzdų seniūnas.

Artimųjų meile ir rūpesčiu apgaubta moteris sakė džiaugiasi gyvenimu. „Man tikrai nieko netrūksta, nebent tik sveikatos. Vaikai mano geri, su kaimynais sutariu, pensiją gaunu. O ko daugiau reikia?“ – kalbėjo R. Aleksienė, bene labiausiai besidžiaugianti, kad visų trijų sūnų Jurgio, Arūno, Gintauto šeimos likusios gyventi Lietuvoje.






Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Jubiliejaus šventėje – apie statybas, susitelkimą ir šiandieną
* „Karvelėlio“ sparnais nuplazdėjo pirmieji festivalio akordai
* Ūkininkavimas be šeimos būtų beprasmis
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar laukiate sezoninių pekių išpardavimo?
Laukiu ir sutaupau nemažai pinigų.
Išpardavimai nedomina.
Perku daiktus, kada reikia.
Nusivyliau išparduodamų prekių kokybe.



Kalbos patarimai

Ar automobilis gali planiruoti kelyje?
Žodis planiruoti neteiktinas vartoti dėl hibridinės darybos. Vartotina sklęsti, pvz.: Šlapiame ir slidžiame kelyje automobilis pradėjo planiruoti ( sklęsti ) pakelės griovio link.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2020 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas